Olimpinių žaidynių interneto svetainėje breikas apibūdinamas kaip „hiphopo“ šokio stilius, kuriam būdingi „akrobatiniai judesiai ir stilizuotas darbas kojomis“.
Tačiau šis formatas iš esmės skiriasi nuo šokių ant ledo ar gimnastikos. Sportininkai nelaukia savo eilės, kad galėtų pasirodyti po vieną ir padaryti įspūdį teisėjams.
Vietoj to breikeriai Paryžiuje ant parketo žengs poromis, „kovodami“ vienas su kitu ir bandydami pranokti vienas kito judesius įspūdingesniais, kad iškovotų medalį.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje M.Holmanas Manhatano centre esančiame klube kas savaitę rengė hiphopo reviu, kuriame repas ir grafčių menas buvo derinami su nauja gatvės šokio forma – breiku.
Iš pradžių tai buvo pasirodymas. Breikeriai šokdavo, žiūrovai plojo, vakaras tęsdavosi ir pasirodydavo kitas atlikėjas. Tačiau M.Holmanas primygtinai reikalavo į savo klestinčią klubo naktį įtraukti dar vieną elementą.
„Niujorke vyrauja konkurencija ir siekis būti geriausiu, – sakė jis BBC. – Norėjau į aikštelę pasikviesti dar vieną komandą. Noriu, kad žiūrovai matytų kovą, o ne tik judesius.“
Būtent tai M.Holmanas matė prieš kelis mėnesius Bronkso gatvėse. Ten breikas atsirado kaip šokio kovos forma, atsiradusi dėl pasikeitusios įtampos tarp gaujų, kuri buvo aptemdžiusi 1970-ųjų Niujorką.
„Buvo „Ghetto Brothers“ ir „Black Spades“, „Savage Nomads“ ir „Savage Skulls“ (Niujorko gaujos -red.). Jie daugelį metų liejo kraują: laužė galvas, žudė, badėsi peiliais, – pasakojo jis. – Tačiau 1971 m. Geltonasis Benjy (angl. Yellow Benjy) – „Ghetto Brothers“ lyderis – privertė sudaryti paliaubas, kurios leido konkuruojančių gaujų vaikinams ir merginoms susitikti ir linksmintis drauge.“
Būtent šiuose vakarėliuose, kuriuose šokis pakeitė smurtą kaip kaimynų bravūros išraiška, daugybė miesto kultūrų ugdė breiko kūrybiškumą.
„Breikeriai stebėdavo kitus breikerius ir sakydavo: „Oho, tai šaunu, kaip jūs naudojate kinų bendruomenės Kung Fu judesius. Aš panaudosiu tavo Kung Fu ir jį suderinsiu su savo afrikietišku „cakewalk“ šokiu arba su puertorikietiška gimnastikos estetika“. Ir visa tai šokant pagal senus Jameso Browno įrašus, sumiksuotus Jamaikos stiliaus garso sistemose. Tokia yra „b-boy“ šokių kultūra“, – tęsė M.Holmanas.
Pirmoji M.Holmano vakarėliuose reziduojanti breikerių grupė buvo jo neoficialiai vadovaujama grupė „Rock Steady Crew“. Iš pradžių jie nenorėjo dalytis scena su konkuruojančia grupe, bet galiausiai nusileido M.Holmano prašymams.
„Pasikviečiau grupę „Floor Masters“ ir tai buvo istorinis momentas, – pasakojo M.Holmanas. – „Floor Masters“ buvo daug atletiškesni, greitesni ir stipresni, ir kai pamačiau jų kovą, atsisakiau „Rock Steady Crew“ kaip karštos bulvės.“
M.Holmanas padėjo suformuoti, o vėliau vadovauti naujai breiko komandai, kuri daugiausia dėmesio skyrė „jėgos“ judesiams, kuriuos jis matė iš „Floor Masters“.
Jie surinko geriausius šokėjus iš geriausių penkių miesto rajonų komandų ir pavadino naująją grupę „New York City Breakers“. Joje buvo keletas geriausių šios meno šakos atstovų: Noelis „Kid Nice“ Manguelis, Matthew „Glide Master“ Cabanas ir Tony „Powerful Pexster“ Lopezas.
Kartu jie pakėlė breiką į visiškai naują meistriškumo lygį.
„Atsikračiau silpnų šokėjų ir užgrobiau dar tris ar keturias komandas iš miesto. Sukūriau „Power Breaking“ superkomandą“, – toliau pasakojo M.Holmanas.
„Breikeriai galėjo kaip reikiant paplušėti. Jie pradėdavo atlikti kojų darbą, tada nusileisdavo ant žemės ir, naudodami tam tikrą vidinę varomąją jėgą, susimaišiusią su žemės trintimi, tuo pat metu tam tikru būdu susisukdavo į kamuolius arba tam tikru būdu išsiskleisdavo, sukurdavo vidinę energiją. Jie sugebėdavo suktis ir daryti tokius žybsnius. Jie sugalvojo naują judėjimo būdą, ir tai buvo gryna poezija“, – pridūrė jis.
Pirmą kartą į Niujorką M.Holmanas atvyko 1978 m. iš San Francisko. Nors dirbo banke Volstrito gatvėje ir kasdien dėvėjo verslininkams būdingus „Brooks Brothers“ kostiumus, jis greitai pamilo miesto, kurį vadino savo namais, gatvės kultūrą.
„Gyvenau palėpėje Hadsono ir Čamberso gatvių sankirtoje, – prisiminė jis. – Ryte nusileisdavau liftu žemyn ir pamatydavau Joey'į Ramone'ą (kultinės pankroko grupės „The Ramones“ vokalistą), grįžtantį iš visą naktį trukusio vakarėlio su mergina ant kiekvienos rankos. Tai buvo beprotiška.“
Netrukus M.Holmanas pats tapo scenos dalimi, susidraugavo su grafičių menininku Fabu Five'u Freddy ir lankėsi tokiose naktinėse vietose kaip „Max's Kansas City“, „Mudd Club“ ir „CBGBs“, kuriose galėjo bendrauti su muzikantais, poetais ir kitais pradedančiais menininkais.
„Niujorką valgiau kaip ledus“, – pasakojo M.Holmanas, su ilgesiu prisimindamas, kad, grįždamas iš savo paties naktinio vakarėlio, pamatė pirmuosius aplink save besiformuojančios naujos gatvės kultūros ženklus.
„Aš pusiau miegojau laukdamas metro. Ir tada į stotį įvažiuoja traukinys, o jis nuo viršaus iki apačios, per visus langus išpaišytas grafičių logotipais ir „burneriais“ (dideli, sudėtingi piešiniai purškiamaisiais dažais). Nieko panašaus anksčiau nebuvau matęs, tai buvo beprotiška žinutė iš gatvės. Tai buvo vandalizmas, bet kartu ir gražu“, – sakė jis.
„Tai buvo jauni vaikai, sakantys: „Pažiūrėkite į mane. Pažiūrėkite, ką aš galiu padaryti. Aš nesu niekas. Gerai, kad šiame mieste įsikūrusios Jungtinės Tautos, jis yra žiniasklaidos ir finansų sostinė, bet aš esu vaikas iš Bronkso, ir aš taip pat turiu ką veikti!“ – tuometinį Niujorko gatvių gyvenimą prisiminė M.Holmanas.
Jo nuomone, šis etosas taip pat lėmė hiphopo atsiradimą ir breikerių norą išreikšti save šokiu.
„Tai reiškia, kad žiūrėkite į mane, aš esu kažkas, – aiškino jis. – Aš galiu paimti mikrofoną ir rašyti savo poeziją, galiu pjaustyti ir draskyti patefoną, galiu šokti ant parketo kaip breikeris, galiu atlikti tokius apsisukimus ant galvos, kokių jūs net neįsivaizduojate. Vaikai kūrė savo visatą turėdami tik du patefonus, mikrofoną ir linoleumo gabalą.“
Kol M.Holmanas kūrė muziką, filmavo filmus ir siurbė Niujorko energiją, jis svarstė, ar nedidelė miesto hiphopo ir breiko scena gali tapti lūžio tendencija, kaip ankstesnį dešimtmetį Londone ir Niujorke atsiradęs pankrokas.
„Mano draugas 1960-aisiais mokėsi mokykloje kartu su Malcolmu McLarenu“, – pasakojo M.Holmanas.
„Kai McLarenas lankėsi Niujorke, pakviečiau jį į Bronkso kvartalo vakarėlį su „Afrika Bambaataa“ ir „Jazzy Jay“. Nusivedžiau jį į parko džemo sesijų (improvizuotų grojimų) vietą, kur didžėjai turėjo savo garso sistemas ir kur breikeriai ir b-girlsbreikerės ėjo šokti. Malcolmas buvo pakerėtas, todėl paprašė manęs parengti apžvalgą. Aš tai ir padariau“, – tęsė jis.
M.McLarenas turėjo gerą revoliucinių kultūrinių judėjimų nuojautą. Jis vadovavo grupei „Sex Pistols“, kuri tapo pankroko lyderiais po to, kai 1977 m. per karalienės Elžbietos II-osios sidabrinį jubiliejų išleido antimonarchistinį singlą „God Save the Queen“.
Jis suvedė M.Holmaną su anglų kilmės miesto renginių organizatore Ruza „Kool Lady“ Blue, kuri reguliariai rengė vakarus jamaikiečių naktiniame klube „NeGril“.
Iki 1981 m. lapkričio naktinis klubas sukosi M.Holmano draugų didžėjų ir grupės „The Rock Steady Crew“ breikerių ritmu.
Kai pasklido kalbos apie hiphopo vakarus, naujai susikūrusią supergrupę ir jų nuostabius breiko judesių demonstravimus M.Holmano „NeGril“ vakaruose, Niujorko žiniasklaida taip pat ėmė į tai atkreipti dėmesį.
„Tai, ką mes darėme, tapo šių tarptautinių naujienų transliuotojų kompanijų mėnesio puošmena, – sakė M.Holmanas. – Į Niujorką atvyko dokumentinių filmų komandos iš viso pasaulio: BBC, „Canal Plus“, NHK, „Rai TV“ ir ZDF.“
„Jie atvažiuoja filmuoti breikerių... Ir tą patį vakarą tai patenka į žinias. Taigi vaikai Londone, Tokijuje ir Paryžiuje susipažįsta su hiphopo kultūra anksčiau nei vaikai Pitsburge“, – pridūrė jis.
M.Holmanas nusprendė ir pats pradėti apie tai kurti tam tikrą turinį. 1984 m. jis sukūrė ir pristatė televizijos laidą „Graffiti Rock“ – hiphopui skirtą muzikinę laidą, panašią į sėkmingą „Soul Train“, kurioje dalyvavo hiphopo ir repo atlikėjai, tokie kaip „Run-DMC“, „Kool Moe Dee“ ir „Special K“ bei vietos legenda spėjusi tapti breiko šokėjų grupė „New York City Breakers“.
„Tai buvo pirmoji hiphopo televizijos laida pasaulyje“, – tvirtino M.Holmanas.
Gatvės šokėjų grupė „New York City Breakers“ taip pat persikėlė į Vidurio Amerikos popkultūrą. Jie pasirodė populiarioje amerikiečių pokalbių laidoje „Merv Griffin Show“, „CBS Evening News“, „Good Morning America“ ir pačiame „Soul Train“.
Jie dalyvavo muzikiniame vaizdo klipe, kuriame demosntravo įspūdingus judesius, o Soul muzikos legenda Gladys Knight dainavo „Save the Overtime (For Me)“.
Paskutinis didelis renginys, kurį M.Holmanas užsakė „New York City Breakers“, buvo 1987 m. Londono šiuolaikinio šokio mokyklos erdvėje „London Contemporary Dance Trust“.
„Tuo metu koncertai jau buvo apstoję. Tai buvo laikoma praeinančia mada. Žiniasklaida buvo persikėlusi į kitą pasaulį, o breikeriai pradėjo eiti skirtingais keliais“, – sakė jis.
Tačiau kitur vakarėlis tęsėsi.
„Kaip ir daugelis Amerikoje prasidėjusių kultūrinių judėjimų, tokių kaip džiazas, rokenrolas ir bliuzas, jie čia išnyksta, kad užsienyje atrastų naują gyvenimą ir naują tapatybę. Taip pat nutiko ir su breiku“, – paaiškino M.Holmanas.
Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje M.Holmanas sulaukė kvietimų į hiphopo suvažiavimus visame pasaulyje, juo domėjosi Australija, Azija, Europa ir Pietų Amerika.
Jis rengė diskusijas ir paskaitas apie breiko judėjimą, žiūrėjo breiko filmus ir dalyvavo šokio seminaruose, kuriuose buvo prašoma pasirodyti originalių šokėjų.
Viena jauna lenkų šokių grupė net norėjo jam parodyti, kad išmoko laidoje „Graffiti Rock“ matytą šokį judesys po judesio. Tačiau ne visi breikeriai buvo tokie draugiški.
„Kai pasirodžiau, kai kurie breikeriai į mane žiūrėjo kreivai, – sakė M.Holmanas. – Jie sakydavo: „O, tai jūs bandote išstumti tai kaip sportą, bandote nužudyti meno formą. Bet aš visada jaučiau, kad judėjimas turi savo protą ir gyvenimą. Pati kultūra yra jaučianti. Hiphopas dabar kolektyviai yra daugiamilijardinė industrija, kuri daro įtaką pasauliui.“
„Buvo tokių pačių diskusijų apie riedlentes ir ekstremalų sportą. Kilo pasipiktinimas dėl minties, kad meno forma yra „vertinama“, jai skiriami taškai ir balai. Esu tikras, kad XX a. trečiajame dešimtmetyje dailiojo čiuožimo situacija buvo tokia pati.
Bet tik pagalvokite apie tai, kad šis judėjimas sukurtas Niujorke – prekybos sostinėje, kapitalizmo žvėries pilve. Abejoti jo keliu konkurencijos ir komercializacijos link yra mažų mažiausiai naivu“, – svarstė M.Holmanas.
Atmetus visas diskusijas, nepaprastas breiko kelias nuo Bronkso šaligatvių iki olimpinės scenos džiugina M.Holmaną, vieną iš nedaugelio, kuris daugiau nei prieš keturis dešimtmečius suvokė jo galios judesių ir poezijos potencialą.
Lietuvos atstovė
Paryžiuje Lietuvai breiko varžybose turi dideles galimybes atstovauti ir Dominika Banevič, kuri kovo mėnesį laimėjo prestižines varžybas Japonijoje.
Po atrankų į finalines kovas D.Banevič – Bgirl Nicka (atstovaujanti Vilniaus klubui „Ratuto“) pateko pirmuoju numeriu.
Pusfinalyje ji lengvai įveikė šokėją iš Japonijos Bgirl Ram - Ramu Kawai ir visiems įrodė, jog neabejotinai yra viena iš šio prestižinio turnyro finalininkių.
Finale Lietuvos sportininkė susitiko su Belgijos šokėja Maxime Blieck – Bgirl MadMax. Pirmojo finalo šokio metu D. Banevič per plauką nusileido Belgijos atstovei – du teisėjai skyrė pergalę mūsiškei, o trys – belgei.
Tačiau antrojo ir trečiojo finalo šokio metu Bgirl Nicka teisėjams nei trupučio neleido suabejoti savo pranašumu: tiek už antrąjį, tiek už trečiąjį šokį teisėjai vienbalsiai skyrė pergalę D. Banevič (bendras finalo rezultatas – 12:3).
Ketverios „Undisputed Masters“ serijos varžybos per metus yra rengiamos keturiuose pasaulio miestuose – Tokijuje, Londone, Amsterdame ir Los Andžele. 2022 m. D. Banevič – Bgirl Nicka jau buvo tapusi Londono etapo nugalėtoja, tad šį pergalė yra antroji tokio rango varžybose.
Viena stipriausių breiko šalių pasaulyje laikoma Japonija yra labai sėkminga Lietuvos šokėjai. Čia lapkričio pabaigoje ji laimėjo ir Pasaulio sportinių šokių federacijos (WDSF) reitingo varžybas.
Parengė Simas Prašmantas.
