NSA Kompetencijų centre dirbsiantis V. Trumpickas rengs rekomendacijas sporto organizacijoms dėl sporto medicinos mokslo taikymo sportininkų treniruočių planavimo procese, įgyvendinant traumų prevenciją ir reabilitaciją po traumų ar ligų, teiks sporto organizacijoms informaciją apie naujausius sporto medicinos mokslo tyrimų rezultatus, konsultuos sporto organizacijas sporto medicinos, traumų prevencijos, medicininių tyrimų klausimais ir analizuos užsienio valstybių patirtį sporto medicinos mokslo srityje.
Po keliasdešimt pacientų per dieną priimantis V. Trumpickas sako pasiryžęs prisijungti prie Nacionalinės sporto agentūros, nes sporto medicinos sričiai Lietuvoje būtinos permainos.
Kodėl priėmėte sprendimą dirbti Nacionalinėje sporto agentūroje?
Visą gyvenimą dirbu su sportininkais. Patinka tas darbas, dėl to ir apsisprendžiau. Girdžiu daug atsiliepimų iš sportininkų, kad yra žiauriai bloga situacija, kad jie negauna tam tikrų paslaugų, kurios, mano nuomone, yra kasdienės ir visiškai nesudėtingos. Norisi, kad tokios situacijos nebūtų, ypač tiems sportininkams, kurie yra aukščiausio lygio, olimpinių žaidynių ar pasaulio čempionatų dalyviai. Norisi, kad tokiems sportininkams nekiltų klausimų ir jie visada žinotų, kur gali nueiti.
Kokia, jūsų nuomone, yra sporto medicinos situacija Lietuvoje?
Kalbuosi tikrai su daug šalies sporto federacijų atstovų – tiek ir su vadovais, tiek ir su sportininkais. Yra įvairių nuomonių. Kai kurios sporto federacijos yra sudariusios sutartis su tam tikromis ligoninėmis ar klinikomis, bet didžioji dalis federacijų yra pasimetusios – nežino, kur eiti, nežino, ką daryti. Kalbant apie aukšto sporto meistriškumą, anksčiau ar vėliau randama konsultacija ar paslauga, bet, kalbant apie sportininkus iki 18 metų, dar tik siekiančius rezultatų, situacija yra tragiška. Mano turimais duomenimis, prieš trejus metus iš 60 tūkst. sportuojančiųjų daugiau nei pusė niekada net nesitikrindavo sveikatos. Po COVID-19 pandemijos tie skaičiai sudėtingai diferencijuojami, nes per pandemiją kurį laiką sportuoti buvo uždrausta. Jauniems sportininkams užtekdavo tik šeimos gydytojo užpildytos formos, kuri pagal įstatymus būtų negaliojanti aukšto meistriškumo sportininkui. Buvo žiūrima pro akis ir norėtųsi, kad tai baigtųsi. Teko aplankyti keletą valstybinių sporto medicinos centrų, nes girdėjau daugybės sportininkų nusiskundimus apie juose esančią tragišką situaciją, tragišką požiūrį. Seniai juose buvau buvęs, todėl nustebau – nedaromi beveik jokie tyrimai, padaromas bendras kraujo tyrimas, šlapimo tyrimas ir daugiau beveik nieko. Žinoma, nekalbu apie visus sporto medicinos centrus, nes neteko visuose apsilankyti. Tikiuosi, kad per mėnesį aplankysime ir kitus. Šie centrai turi pakankamai neblogą reabilitacijai skirtą aparatūrą, bet ji nenaudojama ir stovi tuščia. Teko būti Šiauliuose, Panevėžyje, tai situacija kritiškai tragiška – tuščias centras, kai kitur procedūrų po 2-3 mėn. laukia tiek sportininkai, tiek paprasti žmonės. Reikėtų darbuotojams motyvacinės sistemos, kad jie būtų suinteresuoti dirbti. Žiūrėsime, ką galima pakeisti, kad centrai užsipildytų. Reikėtų sukurti algoritmą, pagal kurį būtų privalomai atliekamos tam tikros procedūros, o ne spėliojama ir sportininkai būtų siunčiami tai ten, tai ten.
Turite sukaupęs didelį žinių bagažą daug metų dirbdamas Lietuvos krepšinio federacijoje. Ar stengsitės šioje federacijoje taikytą sistemą pritaikyti ir šalies mastu?
Visko, kas buvo krepšinio federacijoje perkelti neįmanoma, nes šalies krepšinio federacija skirdavo tikrai nemažai lėšų sportininkų sveikatos patikrai, priežiūrai, profilaktikai, bet tikslas turi būti toks, kad visiems sportininkams būtų skirtas reikiamas dėmesys. Žinoma, viską lemia finansai. Atsiradus galimybėms, tikrai bandytume taikyti panašią sistemą. Tada, aišku, reikėtų ieškoti specialistų, kas tai galėtų įgyvendinti čia ir dabar. „Žalio koridoriaus“ sistema turėtų būti, kur sportininkai greitai patektų pas gydytojus ir turime tokią viziją. Tačiau iš pradžių reikia susirinkti duomenis, kas atliekama šalies sporto medicinos centruose – kokios procedūros, kokia apimtimi, koks finansavimas, kur lėšos naudojamos. Esu 20 m. dirbęs su tuo, tai nesinori padaryti klaidų, nesinori skubėti, todėl tarsimės su visais, jokių greitų sprendimų nebus. Turime įsitikinti, kad einame teisingu keliu. Surinksime informaciją, bendraujant su visomis sporto federacijomis, gal paaiškės, kad jas tenkina esama situacija, gal jos pačios žino, kaip panaudoti medicinai skirtas lėšas, tada nesikišime ir gerinsime tik sportininkų iki 18 metų sąlygas. Šiuo metu reikia surinkti visą informaciją ir tik tada daryti sprendimus.
Kiek svarbu aukšto meistriškumo sportininkams turėti tinkamą sporto medicinos priežiūrą?
Jeigu nėra traumų, tada nestabdomas sportininko tobulėjimas. Tai paprastas atsakymas. Kai yra tinkama medicinos priežiūra, mityba, nėra traumų, raumenų disbalanso, tai sportininko progresas eina šuoliais į priekį ir jis gali maksimaliai išnaudoti savo kūną. Kai yra traumos, tai stabdo sportininką, kai jų nėra – atsiveria kelias progresui ir ramiam gyvenimui.
Kada galima tikėtis, kad jūsų turima vizija dėl šalies sporto medicinos galėtų bus įgyvendinta?
Viziją esu parašęs, kai tik suplauks duomenys ir šalies sporto medicinos centrų, tą pačią dieną svarstysime, ką daryti toliau. Kalbamės su sporto federacijomis – treneriais, sportininkais, vadovais. Susėdę prie vieno stalo, norime išgirsti visus – ne tik vadovus, nes kartais jų nuomonė kardinaliai skiriasi nuo sportininkų. Kai turėsime surinkę informaciją, stengsimės žengti kitus žingsnius. Tokie dalykai greitai nesidaro, padarius skubotus sprendimus, gali tekti juos vėl taisyti, tai norisi nesuklysti, norisi netapti kažkieno priešu, norisi kokybės.
