Nubėgusi paskutinį savo maratoną Libano sostinėje Beirute R.Drazdauskaitė jautėsi itin prastai. Jai skaudėjo klubus ir kelius, maudė visą kūną.
„Ar verta toliau save taip kankinti?“ – susimąstė maratonininkė ir netrukus baigė karjerą.
Nors jau buvo susikūrusi darbo vietą – su kita lengvaatlete atidariusi elektromagnetinių impulsų sporto studiją Kaune ir turėjo, kuo užsiimti, karjeros pabaiga, neslepia Rasa, nebuvo lengva.
„Psichologiškai buvo sunku, nes jau nesiekiau rezultatų. Taip, ir gyvenime gali užsibrėžti tikslų ir jų siekti, bet tai – visai kitaip, nei siekti sporto rezultatų“, – lygina R.Drazdauskaitė.
Ji daugybę metų gyveno treniruočių ir varžybų ritmu, aukojo asmenines ir draugų šventes, siekė vėl atsistoti ant kojų po traumų ir nesėkmių, džiaugėsi pergalėmis ir pavytomis svajonėmis, bet visada žinojo, kad sportininko karjera nėra amžina, nors jos pabaigai vis tiek neįmanoma idealiai pasirengti.
R.Drazdauskaitė paskutinį – šešioliktąjį – savo maratoną nubėgo 2018 m. Beirute. Tada pasaulio kariškių čempionate vyresnioji eilinė iš Lietuvos užėmė septintą vietą.
Vieta nebuvo labai prasta, tačiau po varžybų Rasa vos paėjo: atrodė, kad kūne nėra sveikos vietos.
„Tada ir supratau, kad jau nesusigrąžinsiu ankstesnės sportinės formos, tad kam save kankinti? Juolab prieš tai buvau gavusi traumą, sunkiai po jos atsigavau, bandžiau siekti rezultato, bet sveikata neleido.
Sporte jau buvau pasiekusi viską, kas įmanoma: dalyvavau trejose olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose.
Jau gyvenau taip, kad daugiau laiko skirdavau reabilitacijoms ir operacijoms nei pačiam sportui. Bėgant maratoną tenka itin didelis krūvis, tad jaučiau, kad nėra prasmės toliau savęs žaloti, nes pasaulio čempione jau netapsiu“, – sako R.Drazdauskaitė.
Rasa sportavo daugiau kaip ketvirtį amžiaus – nuo tada, kai būdama ketvirtokė Šiauliuose pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes.
Iš pradžių buvo sprinterė, paskui bėgo vidutinius nuotolius, kol galiausiai ir treneriai nusprendė, ir medicinos tyrimai parodė, kad Rasai labiausiai tinka ilgi nuotoliai, mat fiziniai jos duomenys buvo itin tinkami ištvermės sportui.
Jau pirmąjį savo maratoną 2017-aisiais R.Drazdauskaitė bėgo taip greitai, kad iki olimpinio normatyvo pristigo vos keliolikos sekundžių. O maratoną nubėgusi antrąsyk, normatyvą viršijo bent keliomis minutėmis ir išvyko į 2008 m. Pekino žaidynes (ten užėmė 37 vietą).
Paskui Rasa dar dalyvavo 2012 m. Londono (27 vieta, asmeninis rekordas – 2 val. 29 min. 29 sek.) ir 2016 m. Rio de Žaneiro (37 vieta) žaidynėse.
Maratonininkai nuolat jaučiasi pavargę, nes tik per darbą, nualinantį iki visiško išsekimo, įmanoma pasiekti rezultatų.
„Ant nuovargio dedi dar nuovargio ir visą laiką jautiesi pavargęs, – šyptelėjo R.Drazdauskaitė. – Sunkiausia būdavo per treniruotes, nes jei per jas gerai pasirengi varžyboms, pats maratonas – jau malonumas.“
Malonumą ji jautė 2010 m. bėgdama Atėnuose. Ten ne tik apgynė prieš metus iškovotą pasaulio kariškių čempionės vardą, laimėjo visą klasikinį maratoną, kuriame dalyvavo 10 tūkst. pasaulio bėgikų, bet ir pasiekė šių varžybų rekordą – 2 val. 31 min. 6 sek.
„Emocijos buvo nepakartojamos, juolab kad laimėjau Graikijoje, iš kur ir kilęs maratonas. Finišavome senoviniame stadione, tad apėmė euforija. Sportas man suteikė daug gražių akimirkų ir mažai ką keisčiau savo karjeroje.
Apskritai tas sportininko gyvenimas toks, kad turi mėgti savo sporto šaką, netingėti, kentėti. Sportas ugdė mano valią, atvėrė kelius į pasaulį, sportuodama radau daug draugų. Taip, turėjau ir daug ką aukoti, nes privalėjau dirbti be išeiginių, bet džiaugiuosi, kad sportavau, nes tai buvo labai smagūs metai“, – patikina R.Drazdauskaitė.
Nors jau turėjo pati susikūrusi darbo vietą ir nuolat dirbo, Rasa ne vieną mėnesį ilgėjosi sportininkės gyvenimo, kuris neatsiejamas nuo didelių tikslų ir pergalių siekimo.
„Bet paskui atradau kitus dalykus: pradėjau žaisti tinklinį, išbandžiau padelio tenisą, žinoma, ir toliau pabėgioju. Tik maratono jau, manau, daugiau nebėgsiu, nes nematau tikslo, jei negaliu laimėti. Mūsų, sportininkų, charakteris toks, kad visada ir visur siekiame laimėti. Net dviračiu važiuodama noriu visus aplenkti“, – sakė dabar 41 metų R.Drazdauskaitė.
Į naują veiklą R.Drazdauskaitė nėrė likus mažiau nei metams iki sportininkės karjeros pabaigos, kai gydydamasi eilinę traumą susižavėjo Lietuvoje tada dar palyginti naujomis treniruotėmis, per kurias mankštinti giluminius raumenis padeda elektros impulsai.
Išbandyti tokias treniruotes Vilniuje Rasai pasiūlė pažįstamas šiaulietis. Tie užsiėmimai maratonininkei tiko ir patiko, tad vos dėl 20 minučių treniruotės ji vis važinėdavo į Vilnių, kol kartą vairuodama susimąstė: o kodėl neatidarius tokios studijos Kaune?
Rasos partnere tapo kita stajerė Monika Juodeškaitė ir lengvaatletės Kaune atvėrė studijos „Stimfit“ duris.
„Nuolat mąsčiau, ką veiksiu baigusi sportininkės karjerą, ir vis atrodė, kad ateitį norėčiau sieti su sportu, juolab kad Šiaulių universitete baigiau su sportu susijusias ir bakalauro, ir magistro studijas. Tad nuosava studija buvo ta veikla, kuri man tiko. Dirbdama studijoje ir pati toliau sportuoju, ir su žmonėmis pabendrauju“, – šypteli R.Drazdauskaitė
Dešimt metų tarnavusi kariuomenėje ir atstovavusi jai kariškių varžybose, buvusi maratonininkė tapo rezervo kare.
