Antradienį Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) apdovanojo šešis praėjusių metų kilnaus sportinio elgesio laureatus, kurie savo nematomais darbais darė gerą kitiems. Vienas jų – A.Stočkus, kurio vadovaujama Šiaulių sporto gimnazija gavo „Fair Play metų projekto“ apdovanojimą už pagalbą Ukrainos sportininkams.
„Gimnazijos bendruomenė padarė viską, kad mes galėtume kuo daugiau padėti savo broliams ukraineičiams. Priėmėme juos, dabar kartu sportuojame, gyvename, laukiame, kada viskas baigsis. Turime unikalią galimybę vieni kitiems padėti siekti sportinių rezultatų“, – žurnalistams teigė gimnazijos direktorius.
Prasidėjus karui Šiaulių sporto gimnazija savo iniciatyva nusprendė priimti 20 vaikų ir du suaugusius sportininkus, kurie nemokamai gyvena ir sportuoja gimnazijos patalpose. Kaipt teigė A.Stočkus, tai – lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo imtynių sporto šakų sportininkai.
„Jauniausias žmogus, kuris ateina į sporto salę iš ukrainiečių bendruomenės, yra 10-ies metų, vyriausias – 22-ejų. Vaikų yra nemažai, Šiauliuose yra nemažai ukrainiečių, mes jiems suteikiame visas sąlygas nemokamai sportuoti“, – pasakoja vyras.
Dvi mergaites įsivaikino
A.Stočkus ilgus metus dirba imtynių treneriu, tad su Ukrainos sportininkais jį sieja glaudus ryšys. Vos prasidėjus karui gimnazijos direktorius išsiuntė visiems Ukrainoje esantiems pažįstamiems pagalbos žinutes, kuriose teigė, kad gali padėti, jei prireiks kokios nors pagalbos.
Į tai atsiliepė ir dviejų mergaičių Darijos bei Anastasijos tėvai.
„Aš esu jų globėjas, nes Lietuvoje negali nepilnamečiai būti vieni. Kai aš parvažiavau su jomis, kito kelio būti negalėjo. Aš nė sekundės nesuabejojau, ar verta man pačiam tą daryti, ar ieškoti kitų globėjų. Jos pasitikėjo tik manimi, turėjo vieną pažįstamą žmogų. Tai išėjo natūraliai. Jų tėveliai ir artimieji yra Ukrainoje, dėl suprantamų priežasčių jie negali iš ten išvažiuoti. Treneriai taip pat ten liko. Mergaitės nuolatos bendrauja su jais, taip pat mes bendraujame su jų treneriais dėl sportinio rengimo procesų. Ruošiamės Europos ir pasaulio čempionatui“, – pasakoja A.Stočkus.
Karo baisumų paveiktos imtynininkės iš pradžių net negalėjo patikėti ir suprasti, kodėl Šiaulių gimnazijos direktorius jas sutiko priglausti.
„Du mėnesius jos nesuprato, kokiu tikslu mes tai darome, galvojo, kad norime kažkaip jomis pasinaudoti. Tačiau mes mokomės vieni iš kitų“, – pasakojo vyras.
Viena iš mergaičių dar iki karo pradžios jau buvo pasižymėjusi sporto pasaulyje – dukart tapo Europos čempione. Kita – prizininke.
„Mes kartu į varžybas vykstame, visai neseniai iškovojome Europos čempionato auksą ir bronzą. Viena mergaitė Romoje vykusiame pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalį. Matyti ją stovinčią su Ukrainos vėliava ir galimybe toliau tęsti tai, ką ji gali geriausiai, man buvo didžiausias atpildas“, – džiaugiasi gimnazijos direktorius.
Paklaustas, ar įsivaikinus mergaites jo paties gyvenimas nuo to kažkaip pasikeitė, A.Stočkus buvo kuklus.
„Niekas per daug nepasikeitė, – nusišypsojo pašnekovas. – Jos gyvena sporto gimnazijos bendrabutyje, nes ten yra didelė bendruomenė. Jiems visiems ten yra smagiau. Šventes sutikome kartu, patyrėme smagių akimirkų. Aš daug ko nežinojau apie šitą tautą, nors eilę metų kartu su jais sportuodavome. Yra ir gerų, ir negerų dalykų, susirgimai, bet viskas gerai.“
Karo temos ir Rusijos baisumų Ukrainoje su vaikais A.Stočkus neaptarinėja. Priešingai, stengiasi nuvyti blogas mintis ir ne tik dalintis gėriu, bet ir mokytis iš globotinių.
„Pasirodo, mes barščių sriubą ne taip gaminome visą gyvenimą. Kai kurios jų tradicijos mums dar nebuvo žinomos, šventės šiek tiek skiriasi, tad vieni iš kitų pasimokome. Smagus laikas yra gerai, bet visada seka mintis, kad kažkam Ukrainoje šiuo metu nėra taip smagu. Tiesa, mes per daug apie tai nekalbame, nes vaikai ir patys stengiasi visų žinių neskaityti. Kiek žinau, kai kurie taip yra sutarę ir su tėveliais. Mes per daug su jais apie tai taip pat nekalbame“, – teigė A.Stočkus.
