Taip pat abi buvo neįtikėtinai protingos – K.Catlin prestižiniame Stenfordo universitete studijavo kompiuterių ir matematikos inžinerijos magistrą, o E.Soutter, pasak jos tėvo, išmoko kalbėti prancūziškai maždaug per šešis mėnesius.
Kartais jos elgėsi tarsi superherojės. 2013 m. E.Soutter, susilaužiusi riešą ir tik po trijų savaičių treniruočių, tapo Didžiosios Britanijos čempione su gipsuota ranka. Tuo tarpu K.Catlin, kuri jautriai bendravo su vaikais, kartą važiavo 130 kilometrų per pūgą ir sniegą, kad pradinėje mokykloje moksleiviams papasakotų apie savo olimpinę patirtį.
Tačiau šių dviejų moterų gyvenimai tragiškai nutrūko, kai jos, siekdamos sporto aukštumų, patyrė sunkias galvos traumas, o paskui pačios sau atėmė gyvybę. K.Catlin buvo 23 metų, o E.Soutter nusižudė per savo 18-ąjį gimtadienį.
Remiantis žurnale „Orthopaedic Journal of Sports Medicine“ paskelbta 25 su sportu susijusių smegenų sukrėtimo tyrimų apžvalga, moterys gali būti jautresnės smegenų sukrėtimui, be to, po šio tipo traumos moterims pasireiškia sunkesni ir ilgesni simptomai nei vyrams.
Tačiau sporto ir fizinio aktyvumo mokslo tyrimuose moterims vis dar atstovaujama per mažai. Tai, kaip perspėja ekspertai, reiškia, kad jos dažnai negauna reikiamo gydymo ar priežiūros po galvos traumos.
Moterų sportui istoriškai nebuvo skiriama tiek pat dėmesio ar finansavimo, kiek vyrų sportui, CNN sakė Bostono universiteto Lėtinės trauminės encefalopatijos centro direktorė daktarė Ann McKee.
„Įrodyta, kad moterys sportininkės dažniau patiria smegenų sukrėtimą, jų atsigavimo laikotarpiai būna ilgesni“, – kalbėjo A.McKee.
„Neturime pakankamai informacijos apie tai, kas vyksta moterų smegenyse. Nežinome, ar moterys yra biologiškai jautresnės šioms traumoms“, – sakė ji ir pridūrė, kad kai kurie tyrimai rodo, jog tam įtakos gali turėti moterų kaklo dydis ir raumenynas.
Kelly Catlin
Prieš tapdama treko dviratininke, trynukė K.Catlin buvo šalies dviračių treko čempionė ir nacionalinė lenktynių laikui čempionė, pasakojo jos tėvas Markas. Būdama 17 metų, laimėjusi Kanados tarptautines lenktynes, ji buvo pakviesta į olimpinę treniruočių stovyklą išbandyti savo jėgas, kur, sužavėti jos rezultatais, treneriai iš karto pasiūlė jai vietą treko persekiojimo komandoje.
K.Catlin tėvas Markas sakė, kad jo dukra buvo „intensyvi“ ir „ambicinga“ – šias savybes ji panaudojo savo sportiniame gyvenime.
Jos gyvenimas negrįžtamai pasikeitė 2019 m. sausį. Treniruodamasi greitai leistis nuo kalvų netoli Los Andželo, ji patyrė avariją ir nuslydo nuo kelio. Nepaisant to, kad patyrė stiprų nubrozdinimą, K.Catlin užlipo atgal ant dviračio ir baigė važiavimą. Tai nebuvo pirmoji jos avarija – prieš tai ji buvo patyrusi 4 ar 5 sunkias avarijas, sakė jos tėvas, o po pastarosios ji tuo metu neturėjo jokių simptomų.
Tačiau netrukus po to, pasaulio taurės varžybose Berlyne, K.Catlin apėmė staigus ir stiprus galvos skausmas.
„Ji negalėjo dalyvauti varžybose, – prisiminė jos tėvas. – Kelly buvo stoiška asmenybė. Jei ji ritosi ant žemės ir griebėsi už galvos, tai turėjo būti rimtas dalykas.“
Atidžiau apžiūrėjus, K.Catlin šalmas iš Los Andželo turėjo įlenkimų. Jos tėvas pasakojo, kad tai kartu su jos simptomais paskatino šeimą sužinoti, ar nepatyrė smegenų sukrėtimo, kuris vėliau buvo patvirtintas Stanfordo sveikatos centro diagnoze.
Pasak JAV ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC), smegenų sukrėtimas – tai smegenų trauma, kuri įvyksta po smūgio į galvą ar kūną, dėl kurio smegenys juda pirmyn ir atgal kaukolės viduje.
Kai K.Catlin grįžo į JAV, ji buvo apžiūrėta Kolorado lengvosios atletikos treniruočių centre, kurio tyrimo metu nieko nebuvo nenustatyta.
„Po to iš Kolorado nebuvo jokių tolesnių veiksmų. Manau, kad jie manė, jog ji kreipsis pagalbos į Stanfordą“, – pasakojo jos tėvas.
K.Catlin simptomai nepagerėjo, o per kassavaitinius pokalbius telefonu su tėvais ji prisipažino, kad jai sunkiai sekasi universitete ir ji negali susikaupti.
Stanfordo sveikatos centras, diagnozavęs K.Catlin smegenų sukrėtimą su besitęsiančiais simptomais, rekomendavo jai 2 savaites mažinti treniruotes, o paskui palaipsniui jas vėl atnaujinti ir pradėti užsiėmimus su sporto treneriu, rodo jos tėvo CNN atsiųsti medicininiai dokumentai. Ji buvo nukreipta pas smegenų sukrėtimo specialistą, priduriama dokumente.
Ji bandė treniruotis, bet, pasak jos tėvo, jai tekdavo sustoti, nes vien nuo vaikščiojimo jai smarkiai skaudėdavo galvą. Be to, jos širdies ritmas staigiai padažnėdavo net nuo mažiausio fizinio krūvio, todėl ji visiškai netoleravo fizinio krūvio.
„Kiek mums žinoma, ji niekada nesirgo depresija. Ji turėjo gerą humoro jausmą. Ji visada buvo optimistiškai nusiteikusi ir linksmai žiūrėjo į viską“, – sakė jos tėvas Markas.
„Ji iš esmės manė, kad jos gyvenimas baigėsi. Ji nebegalėjo būti tokia sportininkė, kokia buvo, ji jautėsi nuvylusi savo komandos draugus. Be to, jai nebesisekė ir universitete. Ir manau, kad galiausiai dėl to ji ir atėmė sau gyvybę, nes manė, kad jos gyvenimas baigėsi“, – pridūrė jis.
Sausio pabaigoje K.Catlin rimtai, bet nesėkmingai bandė nusižudyti ir buvo priverstinai paguldyta į uždarą Stanfordo psichiatrijos skyrių. Praėjus mėnesiui po šio bandymo ji atėmė sau gyvybę.
Ellie Soutter
E.Soutter tėvas Tony sakė, kad jo dukra buvo daugialypė asmenybė. Pasak, jo, ji ne tik buvo adrenalino mėgėja, bet ir labai sąžininga, puikiai mokėsi mokykloje, net ir persikėlusi iš Anglijos į Prancūziją.
Būdama 12 metų, E.Soutter mokykloje pradėjo slidinėti snieglente, o jau po kelių mėnesių ji buvo pastebėta Prancūzijos Les Gets kurorte, kuriame ji gyveno ir 2013 m. vasarį išbandyta Didžiosios Britanijos komandos.
„Buvo visiškai akivaizdu, kodėl ji nuolat laimėdavo varžybas, nes jai tai buvo paprasta, – teigė jos tėvas. – Ji tai darė grakščiai ir gražiai.“
Tačiau treniruotės pareikalavo savo aukų – T.Soutteris sakė, kad jo dukra per penkerius metus, nuo 2013 iki 2018 m., patyrė septynis didelius smegenų sukrėtimus.
„Gydytojai man patardavo: „O, nesijaudink, ji pakankamai jauna, ji atsigaus. Jai tobulėjant, tampant elitine sportininke, pradedančia dalyvauti pasaulio taurės varžybose, kaskart, kai ji patirdavo vis kitą smegenų sukrėtimą, jie darėsi vis sunkesni, o atsigauti po jų užtrukdavo ilgiau“, – pasakojo jis.
„Su kiekvienu smegenų sukrėtimu, išskyrus kelis nedidelius smūgius, Ellie asmeniškai lankėsi pas gydytoją, – pridūrė jis. – Man visada buvo sakoma, kad ji pakankamai jauna, kad po kiekvieno tokio atvejo atsistatys iki pilnos sveikatos, todėl niekada nesikonsultavau su gydytojais, su kuriais buvau susitikęs, dėl ankstesnių smegenų sukrėtimų.“
Tačiau paskutinis E.Soutter smegenų sukrėtimas buvo toks „didžiulis“, kad ji dvi naktis praleido ligoninėje.
„Kai ten atvykau, ji net nežinojo, kas aš ir kur ji yra“, – prisiminė jos tėvas.
Tuomet E.Soutter buvo atrinkta į 2018 m. rugpjūtį Naujojoje Zelandijoje vykusį pasaulio jaunimo snieglenčių čempionatą. Tačiau likus mėnesiui iki varžybų ji nusižudė.
Jos tėvas sakė, kad praėjus trims mėnesiams po paskutinio smegenų sukrėtimo neurologas atliko jos smegenų kompiuterinę tomografiją ir reakcijos tyrimus, tačiau teigė, kad ji buvo „visiškai sveika“ ir galėjo toliau dalyvauti varžybose.
Kaip ir K.Catlin, E.Soutter po galvos traumos turėjo problemų su mokymusi ir susikaupimu, tapo dar labiau užsidariusi, nes kentėjo nuo kankinančių galvos skausmų. Ją taip pat pradėjo kankinti nemiga.
„Praėjus geram mėnesiui po smegenų sukrėtimo ji tiesiog sėdėdavo su korepetitoriumi ir staiga užsimerkdavo. Ji negalėdavo matyti – viskas tapdavo juoda ir tamsu“, – pasakojo jos T.Soutteris.
Praleidusi skrydį į snieglenčių sporto treniruotes, E.Soutter nusižudė per savo 18-ąjį gimtadienį.
Didžiosios Britanijos olimpinė komanda kreipėsi į šalies žiemos sporto asociaciją „GB Snowsport“, prašydama pateikti komentarą, ir pridūrė, kad Ellie už komandą Didžiosios Britanijos nacionalinę komandą varžėsi tik vienose varžybose.
Kad galėtų atstovauti Didžiajai Britanijai tarptautinėse varžybose, „GB Snowsport“ teigia, kad sportininkai arba jų treneriai privalo įrodyti, jog sportininkas pasiekė nustatytus rezultatų kriterijus, turi atitinkamus techninius gebėjimus varžytis ir turi atitinkamą medicininį leidimą varžytis. Daug sportininkų gali atstovauti Didžiajai Britanijai įvairaus lygio tarptautinėse varžybose, tačiau jie nedalyvauja programoje, kurią vykdo ir prižiūri „GB Snowsport“.
„Kadangi Ellie nedalyvavo „GB Snowsport“ programoje, mes negalėjome įgyvendinti individualios Ellie atsigavimo ir valdymo programos“, – elektroniniu paštu CNN pranešė „GB Snowsport“ atstovas spaudai.
„Tačiau jai buvo taikoma nacionalinė politika ir protokolai, susiję su tinkamumu varžyboms, ir ji nebūtų gavusi leidimo dalyvauti bet kokioje veikloje – treniruotėse ar varžybose – kurią prižiūrėjo „GB Snowsport“, jei nebūtų galėjusi pateikti tinkamo medicininio patvirtinimo“, – pridūrė jie.
„GB Snowsport“ atstovas spaudai sakė: „Mes labai rimtai žiūrime į smegenų sukrėtimus ir galvos traumas, ir, peržiūrėję įrašus iš to laikotarpio, kai Ellie dalyvavo snieglenčių sporto varžybose, esame įsitikinę, kad „GB Snowsport“ darbuotojai taikė ir laikėsi visų reikiamų procedūrų.“
Ką atskleidžia smegenų baltoji medžiaga
K.Catlin ir E.Soutter nėra vienintelės jaunos sportininkės, kurių gyvenimai nutrūko tokiu būdu.
Po to, kai 2020 m. 29 metų Australiškojo futbolo žaidėja Jacinda Barclay taip pat atėmė sau gyvybę, atlikę pomirtinį tyrimą mokslininkai nustatė, kad jos smegenų baltoji medžiaga buvo sunykusi neįprastai stipriai jos amžiaus žmogui.
„Jos amžiaus žmogui tikėtumėtės matyti gražią, nesugadintą baltąją medžiagą, o jos smegenys atrodė taip, lyg ji būtų buvusi sena moteris, nes buvo iš esmės degradavusios“, – sakė Australijos sporto smegenų banko įkūrėjas ir vykdomasis direktorius Michaelas Bucklandas, kuris tyrė J.Barclay smegenis.
„Mes nesame grįžę ir atlikę konkrečių mūsų donorų baltosios medžiagos tyrimų“, – sakė jis, pridurdamas, kad bankas nėra atlikęs recenzuojamų tyrimų šiuo klausimu. – Tačiau mane, kaip žmogų, matantį daug smegenų, pribloškė tai, kad tokio amžiaus žmogui tai nėra normalu.“
Remiantis Amerikos medicinos asociacijos žurnale „Journal of the American Medical Association“ paskelbtais tyrimais, baltosios medžiagos pažeidimai siejami su demencija.
Neišnaudotos galimybės
Savižudybės po smegenų sukrėtimo pasitaiko retai. Tačiau pacientams, kuriems diagnozuotas smegenų sukrėtimas arba lengvas galvos smegenų sužalojimas, savižudybės rizika buvo dvigubai didesnė, o bandymų nusižudyti ir minčių apie savižudybę rizika – didesnė nei žmonėms, nepatyrusiems galvos smegenų sužalojimų, nustatyta 2018 m. Harvardo universiteto mokslininkų atliktame tyrime, paskelbtame žurnale „JAMA Neurology“.
Daktaras Robertas Cantu, Bostono universiteto Medicinos mokyklos Trauminės encefalopatijos tyrimo centro klinikinis neurologijos profesorius, sakė, kad yra kelios teorijos, kodėl savižudybių dažnis yra didesnis tarp žmonių, patyrusių smegenų sukrėtimą.
Viena iš teorijų, aiškino jis, yra ta, kad asmenys, kenčiantys nuo nuolatinių potrauminio sukrėtimo simptomų, gali turėti struktūrinių ar funkcinių smegenų pažeidimų ir gali patirti elgesio disreguliacijos sutrikimų: sumažėjusią savitvardą, dirglumą, ir negali nuslopinti impulsų, kaip įprastai.
Dėl šių emocinių problemų „jie būtų labiau linkę galbūt padaryti ką nors impulsyvaus, pavyzdžiui, nusižudyti“, – tvirtino R.Cantu.
Antroji teorija, pažymėjo R.Cantu, yra ta, kad potrauminiai simptomai trukdo žmonėms grįžti į sportą ir neleidžia jiems būti tuo žmogumi, kuriuo jie buvo iki traumos.
Nė viena iš šių teorijų nėra įrodyta ir negali paneigti kitos, atkreipė dėmesį R.Cantu ir pridūrė, kad, jo manymu, padidėjęs savižudybių skaičius yra „bendras veiksnys, apimantis abi teorijas daugeliu, jei ne asboliučia dauguma atvejų“.
Smegenų traumos skirtingai veikia vyrus ir moteris
Remiantis žurnale „JAMA Network Open“ paskelbtais tyrimais, kurių metu buvo ištirta daugiau nei 80 tūkst. paauglių sportininkų, atlikus JAV vidurinių mokyklų futbolininkių tyrimą, nustatyta, kad jos beveik du kartus dažniau patiria smegenų sukrėtimą nei jų bendraamžiai vaikinai.
Sporto ir fizinio aktyvumo mokslo tyrimuose moterims vis dar atstovaujama labai mažai: 2021 m. tyrime, kuriame nagrinėti kai kurių įtakingiausių sporto medicinos žurnalų straipsniai, nustatyta, kad tik 6 proc. tyrimų buvo skirti tik moterims, palyginti su 31 proc. tyrimų, kuriuose dalyvavo tik vyrai.
Kiti tyrėjai atkreipė dėmesį į moteriškus lytinius hormonus – smegenų sukrėtimo rizika kinta priklausomai nuo hormonų lygio menstruacinio ciklo metu.
A.McKee sakė, kad sportininkai gali patirti ir „nesukrečiančių“ galvos traumų: „kartais smūgiai į galvą, kurie gali būti tokio pat stiprumo kaip smegenų sukrėtimas, dėl kažkokių priežasčių nesukelia simptomų, todėl žaidėjas sportininkai grįžta į sportą iš karto po patirtos traumos.“
A.McKee teigė, kad bendras pasikartojančių smūgių į galvą poveikis, įskaitant smegenų sukrėtimus ir jo nesukeliančius smūgius į galvą, didina riziką susirgti neurodegeneracine smegenų liga – lėtine traumine encefalopatija, vadinama CTE.
Mokslininkai teigia, kad ši liga, kurią oficialiai diagnozuoti galima tik atlikus skrodimą, dažniausiai pasireiškė karo veteranams arba žmonėms, kurie žaidė kontaktinį sportą, ypač amerikietiškąjį futbolą. Ši liga atsiranda, kai smegenys pradeda degeneruoti greičiausiai dėl pasikartojančių galvos traumų, teigia Mayo klinika, kuri pažymi, kad CTE yra „susijusi su pasikartojančiais smegenų sukrėtimais“.
Tačiau mokslininkams nerimą kelia ne tik smegenų sukrėtimai.
Ankstesni tyrimai parodė, kad smūgiai į galvą, o tiksliau, pasikartojantys smūgiai į galvą ir kūną, nesukeliantys simptomų, vis tiek gali sukelti ilgalaikes neurologines ligas.
Pasak fondo „The Concussion Legacy Foundation“, geriausi turimi įrodymai rodo, kad ne smegenų sukrėtimas, o smūginis poveikis yra CTE varomoji jėga.
Fondas teigia, jog yra buvę atvejų, kai CTE nustatyta sportininkams, kuriems niekada nebuvo diagnozuotas smegenų sukrėtimas.
Be to, tikėtina, kad ne tik CTE, bet ir kiti smegenų pokyčiai po pakartotinių smūgių galva yra „ne mažiau svarbūs“, teigė A.McKee.
„Mes taip pat pastebime baltosios medžiagos pažeidimus. Daugiausia tai pasireiškia priekinėje skiltyje, bet taip pat ir momeninėse skiltyse, – sakė ji. – Bandome suprasti, kaip šie baltosios medžiagos pokyčiai susiję su elgesio ir nuotaikos simptomais, galbūt net su savižudybe.“
A.McKee pabrėžė, kad smegenų sukrėtimo valdymas yra svarbus, tačiau gydytojai ir sportininkai turėtų žinoti ir apie kitas traumas.
„Problema yra subklinikiniai smūgiai – smegenų nesukrečiančios traumos, kurios nėra nenustatomos, kurių per vieną sezoną gali būti šimtai ar net tūkstančiai“, – aiškino ji.
Tyrimų trūkumas
Nors vis daugiau duomenų rodo, kad sportuojančios moterys dažniau patiria smegenų sukrėtimą, patiria sunkesnius simptomus ir ilgiau sveiksta, dauguma su sportu susijusių smegenų sukrėtimų protokolų yra pagrįsti vyrų duomenimis.
Žurnale „British Journal of Sports Medicine“ paskelbtoje apžvalgoje mokslininkai išnagrinėjo 171 smegenų sukrėtimo tyrimą, atliktą nuo 1967 m., kuriuo remiantis parengtas įtakingiausias konsensusas ir pozicijos dėl su sportu susijusių smegenų sukrėtimų gydymo.
Gydytojai remiasi šiais dokumentais, kuriais vadovaujasi gydydami sportininkus, tačiau dauguma tyrimų skirti vyrams. Tik 1 proc. iš jų buvo nagrinėjami tik moterų patirti smegenų sukrėtimai, o 40 proc. jų dalyvių imtyje iš viso nebuvo moterų.
Yra dar vienas rizikos veiksnys, dėl kurio sportuojančios moterys patiria galvos traumas, – sakė Katherine Snedaker, ne pelno siekiančios organizacijos „PINK Concussions“, kuri rūpinasi moterų sveikata ir smegenų traumomis, įkūrėja ir vykdomoji direktorė.
Moterų ir vyrų vidutiniai metiniai atlyginimai daugumoje profesionalaus sporto šakų skiriasi milijonais dolerių.
K.Snedaker sakė, kad už elitinio sporto ribų sportininkės dažnai neturi galimybės naudotis tokia pačia medicinine priežiūra kaip vyrai, o tai reiškia, kad galvos traumos pastebimos ne taip paprastai.
„Jos linkusios toliau sportuoti, nepaistant traumos“, – sakė ji.
Be to, daugelis moterų negali sau leisti atsigauti: ji pridūrė, kad net profesionalios sportininkės savo pajamas iš sporto papildo kitais darbais, be to, daugelis jų prižiūri vaikus. „Kai jos iš tikrųjų palūžta, tai būna po poros dienų ar savaičių.“
K.Snedaker sakė, kad sportininkės dažnai nežino, kad patyrė galvos traumą.
Ji pažymėjo, kad jei jos ir patirdavo galvos traumas, nebuvo tinkamo medicinos ar sporto personalo, kuris galėtų apie tai pranešti.
Nepakankama parama
K.Catlin ir E.Soutter šeimos mano, kad jaunos moterys po patirtų sužalojimų negavo pakankamai paramos.
Po pirmojo K.Catlin bandymo nusižudyti ji buvo išleista iš priverstinės hospitalizacijos į psichiatrijos skyrių po to, kai pagrasino teisiniais veiksmais ir surengė psichiatrų, jos trenerio ir tėvų konferenciją.
Ji dalyvavo terapijos seansuose, kuriuos sutiko lankyti per konferenciją, tačiau paaiškėjo, kad „jie buvo skirti savižudžiams pirmakursiams, turintiems visai kitokių problemų nei elitinė olimpinė sportininkė“, – sakė jos tėvas.
Ji gavo siuntimą pas sporto psichologą, kuris dirbo su Stanfordo sporto departamentu, tačiau departamentas uždraudė psichologui lankyti K.Catlin, nes ji nepriklausė universiteto komandai, pridūrė jos tėvas.
Ji susisiekė su sporto psichologu, su kuriuo buvo užmezgusi ryšį dar būdama ligoninėje, tačiau jo sekretorė pasakė, kad šešis mėnesius jis neturi laisvų vietų.
„Kad ir kur ji kreipėsi, pagalbos nerado“, – sakė jos tėvas ir pridūrė, kad jo dukra kelis kartus bandė paskambinti karštąja savižudybės linija: kartą ji buvo paprašyta palaukti ir kartą niekas apskritai neatsiliepė.
M.Catlinas apibūdino savo dukrą kaip „stoišką, moterų karių tipo asmenybę, kuri neketina pripažinti, kad jai sunku“.
„Jai reikėjo sporto psichiatro, kuris iš tiesų galėtų suprasti, ką ji išgyvena, ir suprastų jos gyvenimo sunkumus, susijusius su pasiruošimu varžyboms, sportinę pusę ir tai, ką tai potencialiai gali tau padaryti“, – sakė M.Catlinas.
Sportininkės tėvas teigė, kad pagrindinis veiksnys, lėmęs jo dukters mirtį, buvo „bendravimo tarp įstaigų, kurios dalyvavo K.Catlin priežiūroje, trūkumas. Niekas nebuvo atsakingas ir manė, kad kitos įstaigos sekė visą procesą, nors taip nebuvo“, – pridūrė jis.
CNN atsiųstame pareiškime Stanfordo universiteto komunikacijos ekstremaliomis situacijomis ir ryšių su žiniasklaida direktorė Luisa Rapport neatsakė į jokius konkrečius Catlinų šeimos pateiktus kaltinimus. Ji sakė, kad nors universitetas žiniasklaidoje neaptarinėja atskirų studentų patirties detalių, „parama studentų psichinei ir emocinei sveikatai yra labai svarbus Stanfordo prioritetas“.
„Studentai, kuriems reikia pagalbos psichikos sveikatos krizių atveju, įskaitant studentus, turinčius minčių apie savižudybę, ir tie, kurie nerimauja dėl studentų, kuriems reikia pagalbos, gali kreiptis į universiteto Konsultavimo ir psichologinę tarnybą 24 valandas per parą, septynias dienas per savaitę“, – tikino ji.
L.Rapport sakė, kad, be to, „atsižvelgiant į individualius poreikius ir gydymo rekomendacijas, psichologinės paslaugos studentams gali būti teikiamos įvairiose vietose, įskaitant, pavyzdžiui, Stanfordo psichiatrijos ir elgsenos mokslų departamento filialų ligoninėse ir klinikose, taip pat bendruomenės psichikos sveikatos programose ir pas gydytojus“.
CNN atsiųstame pareiškime JAV dviračių sportas teigė, kad yra „sugniuždytas“ K.Catlin mirties, ir pridūrė: „Ji sutelkė dėmesį ir ryžtą viskam, ką darė, ir buvo įkvėpimas visiems, kurie ją pažinojo.“
„JAV dviračių sportas yra nacionalinė dviračių sporto valdymo institucija, todėl JAV dviračių sportas teikia pirmenybę visapusiškai JAV rinktinės dviratininkų gerovei ir jau seniai yra įsipareigojęs teikti rinktinės nariams tiek fizinės, tiek psichinės sveikatos išteklius“, – pridūrė JAV dviračių sporto atstovas.
Po dukters Ellie mirties su T.Soutteriu susisiekė „UNITE“ smegenų bankas, kuris norėjo ištirti jos smegenis.
Tačiau net ir šiame centre – didžiausiame tokio pobūdžio centre pasaulyje – iš maždaug 12 190 smegenų tik 3 proc. priklausė moterims, CNN sakė Bostono universiteto Lėtinės trauminės encefalopatijos centro direktorė Ann McKee.
„Kai iš tikrųjų pradėjau tyrinėti CTE (lėtinę trauminę encefalopatiją) – visą darbą, kurį jie atliko su Amerikos futbolininkais, jai buvo nustatyti visi simptomai ir dar daugiau“, – sakė T.Soutteris.
„Man buvo visiškai akivaizdu, kad egzistuoja neabejotinas ryšys tarp to, kad ji pradėjo blogai jaustis, jausti nerimą ir blogai miegoti. Visi šie simptomai... Kiekvienas iš jų, susijęs su CTE, buvo Ellie gyvenimo dalis, – tvirtino jis. – Šiandien tikrai tikiu, kad mano dukra būtų gyva, jei būčiau turėjęs bent menkiausią nuogirdą, žinote, bent menkiausią informaciją.“
