Tačiau 26-erių metų dviratininkas grįžo į sportą, šiuo metu dalyvauja „Vuelta a San Juan“ lenktynėse ir, nepaisant iškilusių naujų varžovų, svajoja vėl laimėti prestižiškiausias pasaulio dviračių lenktynes.
E.Bernalas atvirai papasakojo apie savo nepaprastą kovą dėl sugrįžimo į dviračių lenktynes po siaubingos avarijos gimtojoje Kolumbijoje 2022 m. sausį, pripažindamas, kad buvo didelė tikimybė, jog jis liks neįgaliojo vežimėlyje.
Per incidentą dviratininkas patyrė 20 skirtingų lūžių, įskaitant stuburo, šlaunikaulio ir kelio girnelės lūžius, po to, kai važiuodamas 40 km/val. greičiu atsitrenkė į stovintį autobusą, todėl jam prireikė kelių operacijų ir ilgo gydymo.
Jis sakė, kad praėjusių metų vasarį išrašytas iš ligoninės jautėsi „tarsi atgimęs iš naujo“, ir atskleidė, kad gydytojai jam buvo pasakę, jog yra 95 proc. tikimybė tapti paralyžiuotu.
Vietoj to E.Bernalas neįtikėtinai sugrįžo į dviračių pelotoną rugpjūčio mėnesį vykusiose „Tour of Denmark“ lenktynėse – praėjus mažiau nei septyniems mėnesiams po avarijos, kuri, kaip jis teigia, vos jo nepražudė – ir dabar siekia sugrįžti į svarbiausias pasaulyje dviračių lenktynes „Tour de France“, kuriose 2019 m. iškovojo čempiono titulą.
Kalbėdamas su „Eurosport“ lenktynėse „Vuelta a San Juan“, kuriose komandos „Ineos Grenadiers“ žvaigždė pradeda savo sezoną, E.Bernalas prisipažino, kad po avarijos dviračių lenktynės buvo toli nuo jo minčių.
„Manau, kad šiandien yra lygiai metai nuo avarijos, bet, tiesą sakant, kai išėjau po operacijos, tai (lenktynės) buvo tikrai paskutinis dalykas, apie kurį galvojau“, – atviravo jis.
„Operacinėje praleidau daug valandų. Man net buvo pasakyta, kad kai kurie žmonės manė, jog esu miręs, be to, buvo didelė tikimybė, kad būsiu prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio, todėl tikrai nemaniau, kad galėsiu grįžti ant dviračio. Vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, buvo tiesiog gyventi ir būti su šeima“, – pasakojo sportininkas.
Tai nebuvo tas atvejis, kai gali tiesiog laukti, kol sužalojimai užgis. E.Bernalui teko praeiti kruopščią reabilitaciją, kad iš naujo išmoktų pagrindinių motorinių įgūdžių.
„Pirmomis dienomis, kai reikia iš naujo išmokti vaikščioti, tai labai sudėtinga, – sakė jis. – Valgyti, tiesiog nusiplauti burną, nusiprausti po dušu – tai buvo pirmieji dalykai, kurių turėjau išmokti. Ir vien tam man prireikė dviejų mėnesių.“
„Taigi įsivaizduokite, jei vien vaikščioti, nusiplauti burną užtrunka du mėnesius, tai kiek laiko man prireiks, kad grįžčiau į konkurencingą lygį dviračių pelotone... Tai buvo valandų valandos darbo. Tačiau mane palaikė mano šeima, visa komanda, tai buvo didelis komandinis darbas“, – pabrėžė dviratininkas.
Nuo tada, kai 2021 m. „Giro d'Italia“ lenktynėse E.Bernalas laimėjo savo antrąjį „Grand Tour“ turą, pelotone įvyko dideli pokyčiai. Tadejas Pogacaras, Jonas Vingegaardas ir Remco Evenepoelis įsitvirtino kaip pagrindiniai bendrosios įskaitos lyderiai, pirmiesiems dviems ruošiantis atnaujinti savo konkurenciją šių metų ture.
R.Evenepoelis yra pirmasis šių metų „Giro“ favoritas, atskleidęs savo ambicijas laimėti visas trejas didžiausias dviračių sporto etapines lenktynes, o kitąmet neišvengiamai atsigręš į geltoną spalvą (tris savaites trunkančių prestižinių „Tour de France“ lenktynių nugalėtojas Paryžiuje nufotografuojamas vilkintis geltoną aprangą).
Paklaustas, ar nejaučia nusivylimo stebėdamas, kaip trijulė, jam nedalyvaujant, triuškina didžiuosius turus, E.Bernalas atsakė: „Ne, ne. Kartais užsidarai dviračių sporte ir galvoji, kad dviračių sportas yra viskas. Man taip nėra.“
„Po 2019 m. „Tour de France“ buvau apsėstas „Turo“. Jei nebūčiau laimėjęs „Turo“, tai būtų pasaulio pabaiga, o realybė yra ne tokia“, – pripažino jis.
„Po dviračių sporto turiu gyvenimą, normalų gyvenimą, kaip ir jūs ar kiti žmonės. Žinoma, dviračių sportas yra labai svarbi mūsų gyvenimo dalis, esame profesionalai ir mylime dviračių sportą, bet visi turime mamą, tėtį ar ką nors, kas laukia namuose, ir tai daug svarbiau nei „Tour de France“.
Kai atsiduri tokioje situacijoje, brangiau būti gyvam. Kai pamačiau, kad Vingegaardas laimėjo „Tour de France“, pasijutau laimingas už jį.
Aš turiu savo gyvenimą, o kiekvienas gyvena savo situacijoje. Nebuvo vietos nusivylimui, tiesiog esu dėkingas gyvenimui už tai, kad esu čia ir galiu daryti tai, kas man labiausiai patinka – važiuoti dviračiu, pasakoti savo istoriją ir ja įkvėpti žmones“, – apie svarbiausius dalykus gyvenime kalbėjo E.Bernalas.
26-erių metų sportininkas tvirtina, kad nauja realybė nesumažino jo ryžto ir jis vis dar tikisi sėkmės didžiausioje dviračių scenoje.
„Tai nereiškia, kad praradau ambicijas ir norą laimėti, nes vis dar noriu laimėti ir kiekvieną rytą atsibundu siekdamas būti geriausias, bet jei man nepavyks, nieko baisaus, – paaiškino jis. – Namuose manęs laukia šeima, mano šuo, kurie tiesiog džiaugiasi mane matydami – nesvarbu, ar laimėsiu čia, San Chuane, ar ne.“
„Ir aš atiduosiu geriausią savo versiją. Būsiu profesionalas. Jei yra kas nors geresnis... Remco, Pogacaras, Vingegaardas... jie geriausi pasaulyje. Ką aš galiu padaryti? Man svarbu įkvėpti žmones, kurie galbūt kenčia taip, kaip aš, ir pasakyti jiems, kad jie gali palikti tas akimirkas už nugaros“, – pridūrė jis.
Kalbėdamas apie savo 2023 m. viltis, jis sakė: „Norėčiau būti geroje formoje „Tour“ lenktynėse, atiduoti iš savęs viską, kas geriausia, ir pažiūrėti, kiek toli galiu nuvažiuoti. Norėčiau tai padaryti gerai ir tai yra priežastis, dėl kurios atsibundu kiekvieną rytą.“
