V. Česiūnas tapo 1972 metų Miuncheno olimpinių žaidynių čempionu. Kanojininkas taip pat iškovojo keturis pasaulio čempionato aukso medalius, po kartą pasidabino sidabru ir bronza. Baigęs karjerą V. Česiūnas dirbo treneriu.
1973 ir 1974 metais V. Česiūnas tapo Lietuvos metų sportininku, 1991 m. jam įteiktas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžius, 2000-siais jam įteiktas LTOK garbės ženklas.
Atletas savo karjerą pradėjo grįžęs iš karinės tarnybos, būdamas 24-ių metų. Irkluodamas vienvietę kanoją (1000 m distancija) 1971 tapo SSRS tautų spartakiados čempionu, pasaulio ir Europos čempionatuose laimėjo trečią vietą.
Irkluodamas dvivietę kanoją tapo olimpinių žaidynių (1000 m, 1972), 4 kartus pasaulio (10 000 m, 1973; 1000 m ir 10 000 m, 1974; 10 000 m, 1975), t. p. 6 kartus SSRS (1000 m ir 10 000 m, 1970; 1000 m, 1972 ir 1973; 1000 m ir 10 000 m, 1974) čempionu, pasaulio čempionate (1000 m, 1973) laimėjo antrą vietą.
Nuo 1979 dirba treneriu.
1979 m. Duisburge (Vokietija) politinio prieglobsčio paprašęs lietuvis užsitraukė SSRS vadovų nemalonę.
„KGB jį parskraidino, įsodino į sunkvežimį ir demonstratyviai vežė Vilniaus Gedimino prospektu. Mums, sportininkams, iš parodomosios „ nusikaltėlio“ sugrąžinimo akcijos reikėjo suprasti: talentas ir laimėjimai, kokie dideli jie bebūtų, neapsaugos nuo sovietų režimo susidorojimo.
Mažai rastume sportininkų, kurie būtų tiek pasiekę ir tiek kentėję“, – dramatiškus 1979 m. įvykius dokumentiniame filme Vladas. Česiūnas. Mediniu irklu į auksą“ pasakoja legendinio kanojininko bičiuliai.
Iš sportininko tuometinė valdžia atėmė viską – šlovę, turėtą karinį laipsnį, pragyvenimo šaltinį. Vaikų treneriu įsidarbinęs V. Česiūnas ir jo šeima buvo ilgai persekiojami saugumo agentų.
„Buvo sugalvota versija, jog viską išsivežiau į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) ir ten pardaviau. Saugumo komiteto darbuotojai, tardę mane, paklausė, ar pripažįstu, jog esu tėvynės išdavikas. Atsakiau, kad jeigu esu išdavikas, tai jūs vagys, apiplėšėte mane.
Nuo manęs tada nusisuko artimi žmonės, žurnalistai, negynė nė vienas advokatas. Ir tik prasidėjus pertvarkai, vėl pasijutau žmogus: niekas manęs nepersekiojo ir slapta nebesiklausė“, – Sportas.info portalui kalbėjo V. Česiūnas.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, olimpinis čempionas tapo savanoriu ir tarnavo besikuriančioje Lietuvos muitinėje, kur nuo jėgos struktūrų nukentėjo antrąkart. 1991 m. gegužės 29-osios naktį Lavoriškių pasienio postą užpuolė OMON smogikai.
Jie sudegino muitininkų vagonėlius, o pareigūnus smarkiai sumušė, o V. Česiūnas kritinės būklės paryčiais buvo išgabentas į reanimaciją.
Prezidentas Gitanas Nausėda pirmadienį pareiškė užuojautą artimiesiems ir sporto bendruomenei dėl irkluotojo, olimpinio čempiono, trenerio Vlado Česiūno mirties.
„Vladas Česiūnas gyvenimą paskyrė irklavimui ir per savo karjerą pasiekė įspūdingų rezultatų. Jis reikšmingai prisidėjo prie šios sporto šakos plėtros Lietuvoje dirbdamas treneriu ir ugdydamas jaunąja sportininkų kartą“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
Šalies vadovas pabrėžė, kad V. Česiūnas buvo ne tik išskirtinio talento ir atkaklumo sporte pavyzdys, bet ir tikras Lietuvos patriotas, niekada neišdavęs savo šalies ir vertybių.
„Tai buvo žmogus kvėpavęs laisve, jos siekęs ir už ją kovojęs. Tai buvo Tėvynės sūnus vienas pirmųjų atsiliepęs į atsikuriančios nepriklausomos Lietuvos valstybės kvietimą ateiti ir dirbti šaliai“, – Prezidento užuojauta dalijasi Prezidentūra.
