Kai COVID-19 pandemija sujaukė pasaulio sporto 2020-ųjų tvarkaraščius, 2021-ieji tapo skolų grąžinimo metais, bet spėta surengti ne visas atidėtas varžybas. Į priekį pastūmėjus Tokijo žaidynes kai kurie planuoti čempionatai turėjo slinktis į 2022-uosius.
Glaustesnis nei įprastai varžybų kalendorius 2022 m. prisidėjo prie to, kad ir Lietuvos atletai surinko pasaulio ir Europos čempionatuose išties neblogą derlių – 14 medalių olimpinėse rungtyse.
Būtent atidėtuose 2021 metų pasaulio čempionatuose pasiekti disko metiko M.Aleknos ir plaukikės R.Meilutytės rezultatai lėmė jiems Metų sportininkų titulus.
Gaila, bet metais pavėlintas popandeminis Europos čempionatas nebuvo toks geras svarbiausiai Lietuvos komandai vyrų krepšinio rinktinei – ji liko vos 15-a, nors buvo beveik geriausios įmanomos sudėties.
Tai kelia daug nerimo prieš 2023- iųjų pasaulio čempionatą, kuris rugpjūčio 25–rugsėjo 10 dienomis vyks Japonijoje, Filipinuose ir Indonezijoje. Nors vyrai užsitikrino bilietus tolimai kelionei į Rytus dar nesibaigus atrankai, ant dviejų kėdžių sėdintis Kauno „Žalgirio“ ir rinktinės treneris K.Maksvytis su savo pagalbininkais turės rasti naują kelią į pergales.
Vis dėlto krepšinio situacija šalyje išlieka daug geresnė nei visų kitų komandinių žaidimų. Pernai džiugino medalius iškovojusios kelios jaunimo rinktinės, Lietuva toliau stiprino pozicijas trijulių krepšinyje.
Tuo metu futbolo rinktinė netgi ir pakeitus trenerius pernai toliau kapstėsi ieškodama dugno FIFA reitinge, nieko nepasiekė ir į Europos čempionatą per stebuklą patekusi vyrų rankinio rinktinė.
Praėję metai į Lietuvos sporto istoriją įeis kaip struktūrinių sporto reformų metai, nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje (ŠMSM) nuo liepos 1 dienos įsteigta Nacionalinė sporto agentūra (NSA).
Kitaip tariant, sportas 2023 metus pasitiko turėdamas 25 sporto biurokratais daugiau ir jų gretas žadama dar pildyti.
Ar tai padės iškovoti daugiau medalių, didelis klausimas, bet nėra abejonių, kad kiekvieno jų kaina bus didesnė.
Lieka tik spėlioti, ką per pusmetį nuveikė NSA, nes savo veiklą ji apibendrino prieš Naujuosius išsiuntinėtu pranešimu, iliustruota nuotrauka su Kalėdų Seneliais ir dovanėlėmis.
„Reikia suvaldyti kritines situacijas, tačiau svarbu kalbėtis, nes matome nesusikalbėjimų tarp ŠMSM, sporto federacijų ir skėtinių organizacijų. Norime, kad to nebūtų, sieksime aiškumo tiek iš mūsų, tiek iš ŠMSM, komunikuosime, kur ir kaip norime eiti“, – skaitant tokią NSA vadovo M.Špoko citatą knieti paklausti: o ką jūs veikėte pusę metų, jei viskas tik būsimuoju laiku?
Dar valstiečių valdžios 2016 metais įvykdyta užgaida panaikinti Kūno kultūros ir sporto departamentą (KKSD), jo funkcijas priskiriant ŠMSM, sportui kainavo šešerius metus griūties, kurią bandys stabdyti faktinis KKSD atkūrimas NSA vardu.
Šis buvusios sporto sistemos griovimas tiesiogiai palietė ir Lietuvos tautinį olimpinį komitetą (LTOK), kuris per trisdešimt metų buvo sukūręs tvarų savo finansavimo modelį, tačiau pernai Seime neatlaikė politinio spaudimo.
LTOK neteko pusės savo biudžeto atėmus loterijų firmos „Olifėja“ skiriamą tiesioginę paramą, todėl turėjo keisti veiklos apimtį ir labiau susitelkti į švietimą.
„Sporto reformos negaliu vertinti gerai, nes pokyčiams nebuvo pasiruošta. Buvo žadama, kad po reformos LTOK biudžetas didės, bet jis sumažėjo beveik perpus.
Buvo žadama, jog didės sporto finansavimas, bet dabar matome, kad tuo augimu laikomos lėšos, kurios buvo perimtos iš LTOK.
Kitaip tariant, pinigai tie patys, tik juos skirsto kita ranka“, – situaciją įvertino LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Nacionalinė sporto agentūra nuo kritikos atsimušinėja pažadais, bet realybė visai kitokia.
„Ką turime po šių pokyčių? Aukštus tikslus, bet jokio veiksmų plano, kaip juos pasiekti“, – teigė LTOK vadovė.
Išties jau ne kartą minėta, kad valstybė iškėlė tikslą į 2028 m. Los Andželo olimpines žaidynes nuvežti šimtą sportininkų, tačiau toks skaičius kelia tik juoką.
Šiemet po atrankos varžybų pradėsime skaičiuoti 2024 metų Paryžiaus olimpiečius ir galima lažintis, kad skaičius nepasieks nė 40, kaip buvo ir prieš Tokijo žaidynes, kuriose Lietuvos delegacija buvo menkiausia per visą istoriją.
Nors federacijų biudžetai pamažu didėja, išlaidos sparčiai auga ir dalis perspektyvių atletų, negalėdami išgyventi iš sporto, renkasi kitus kelius.
„Ar neatrodo keista, kad jaunas sportininkas, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse, įgijęs neįkainojamos patirties ir paskatų dar daugiau dirbti ir tobulėti, negauna jokios stipendijos, nes neužėmė atitinkamos vietos?
Juk kriterijai patekti į olimpines žaidynes be galo aukšti, į jas susirenka viso pasaulio elitas, o užimtas vietas dažnai skiria centimetrai arba sekundės dalys“, – pabrėžė D.Gudzinevičiūtė.
Vertinant 2022-ųjų rezultatus galima apibendrinti, kad M.Aleknos, R.Meilutytės ir dar kelių talentų medaliai išgelbėjo metus, tačiau erdvės optimizmui nedaug.
