Gal nebetoli ir ta diena, kai pirmoji Lietuvos boksininkė debiutuos olimpinėse žaidynėse?
Žinoma, norint patekti jau į 2024 m. Paryžiaus žaidynes pirmiausia reikės pelnyti kelialapį, o kova dėl jų prasidės kitų metų vasarą Europos žaidynėse Krokuvoje (Lenkija).
Moterų boksas olimpinių žaidynių programoje atsirado tik 2012-aisiais Londone. Paskui buvo Rio de Žaneire ir Tokijuje.
Paryžiuje boksininkės bus suskirstytos į šešias svorio kategorijas (iki 50 kg, iki 54 kg, iki 57 kg, iki 60 kg, iki 66 kg, iki 75 kg). Mūsų olimpinė viltis G.Stonkutė šiemet aukso medalius pelnė kovodama su svorio kategorijos iki 81 kg atstovėmis. Kadangi tokio svorio Paryžiuje nebus, mūsiškei teks pereiti į lengvesnę svorio kategoriją. O tai nebūna taip lengva.
Krokuvoje boksininkės pelnys 22 olimpinius kelialapius: penkiose svorio kategorijose jie bus įteikti visoms keturioms medalininkėms, o vienoje – tik finalininkėms. Panašios atrankos vyks Azijos, Afrikos, Okeanijos, Panamerikos žaidynėse. Vėliau, 2024-aisiais, dar bus surengti du pasauliniai kvalifikaciniai turnyrai.
Įdomu, kad svorio kategorijose iki 54 kg ir iki 66 kg dėl olimpinių medalių kovos po 24 sportininkes, iki 50 kg – 22, iki 57 kg – 20, iki 75 kg – 18, o iki 60 kg – tik 16 boksininkių.
Apie sėkmingą šių metų sezoną, mūsų boksininkių olimpines viltis ir apskritai apie Lietuvos moterų boksą kalbamės su nacionalinių bokso rinktinių vyriausiuoju treneriu Vidu Bružu.
– Gal prisimenate tą dieną, kai Lietuvoje susitikote su pirmąja boksininke?
– Tiksliai tos dienos neįsiminiau, bet tai buvo prieš gerą dešimtmetį.
– Ar labai skiriasi vyrų ir moterų treniruočių metodika?
– Metodika praktiškai ta pati, bet būtina atsižvelgti į individualius kiekvieno sportininko gebėjimus, išskirtinumus, fiziologinius veiksnius. Skiriasi psichologinė emocija. Vyrams per pertraukėlę tarp raundų galima ir griežčiau, žodžių labai nerenkant įtaigiai paaiškinti, kaip toliau boksuotis.
O merginai jau bet ko neleptelsi, elgtis reikia delikačiau. Visada turi išlikti džentelmenas.
– Vyrų ir moterų kovų trukmė ta pati?
– Taip. Olimpinėse žaidynėse, pasaulio, Europos čempionatuose būna trys raundai po tris minutes. Tokio pat dydžio ringas, tiek pat teisėjų. Tiesa, moterys boksuojasi su šalmais.
– Ar galima teigti, kad moterų boksas jau populiarus Lietuvoje?
– Gal geriau sakyti, kad jis populiaresnis, nei buvo prieš kelerius metus. Veikia grupės Kaune, Vilniuje, kituose miestuose.
O štai rajonuose ateina po vieną kitą merginą. Treneriai jas priima į grupes drauge su vaikinais.
– Artėja Paryžiaus olimpinės žaidynės. Gal jau turėsime ir boksininkę olimpietę?
– Manau, kad Gabrielė Stonkutė tikrai pajėgi iškovoti olimpinį kelialapį. Tiesa, jai teks pereiti į lengvesnę svorio kategoriją, bet, manau, ji susitvarkys ir su šiuo iššūkiu.
Boksininkėms numatytos tik šešios olimpinės kategorijos. Mažai. Toje pačioje svorio kategorijoje tarp sportininkių gali būti didelių kilogramų skirtumų.
– Anksčiau boksininkai būdavo reitinguojami. Pagal reitingą net patekdavo į olimpines žaidynes. O dabar?
– Kol kas nieko iš Tarptautinės bokso federacijos apie jokius reitingavimus negirdėjau.
– O kaip teisėjavimas? Anksčiau tarptautinės federacijos vadovai sulaukdavo daug kritikos dėl arbitrų neobjektyvumo, skirtingo taisyklių supratimo. Kaip dabar?
– Po truputį reikalai gerėja.
– Jūs esate ne tik treneris, bet ir Lietuvos sporto universiteto (LSU) sporto ir partnerystės prorektorius, docentas, Senato pirmininkas. Kaip visur spėjate?
– Anksti keliuosi – šeštą. Septintą ryto prasideda pirmoji treniruotė. Paskui vykstu į universitetą. Vakare vėl treniruotės.
Beje, G.Stonkutė – taip pat mūsų universiteto treniravimo sistemų studijų programos studentė.
– Ar daug boksininkų šiuo metu studijuoja LSU?
– Per visus kursus apie trisdešimt.
– Tai neilgai trukus bokso trenerių šalyje nestigs?
– Yra gabaus jaunimo. Ar jie taps treneriais, ar ilgam, ar apskritai liks sporte – didelis klausimas. Nelengva baigusiam studijas pradėti trenerio karjerą. Visų pirma entuziazmą žlugdo maži atlyginimai. Vien idėjomis sotus nebūsi.
Kam vargti bokso salėje su vaikais už 700 eurų per mėnesį, jei galima įsidarbinti sporto klube ir ramiai už didesnę algą mokyti, pavyzdžiui, mėgėjus pasiboksuoti. Treneriams reikia realių atlyginimų. Reikia finansinės motyvacijos. Mokytojams atlyginimai keliami, o treneriams – ne.
Norėčiau atkreipti dėmesį ir į tai, kad geru treneriu ilgą laiką vien baigęs aukštąjį mokslą nebūsi. Reikia nuolatos mokytis, kelti kvalifikaciją kartu su savo auklėtiniais. Juk treneriai viską „užkuria“.
Dabar daug galimybių dalyvauti įvairiuose kursuose, seminaruose. Bet neretai stebina jaunų žmonių abejingumas. Seminaruose jie dalyvauja tik todėl, kad reikia, kažkas pasiuntė. Sėdi, abejingai tyli, neužduoda nė vieno klausimo.
– Grįžkime dar prie moterų bokso. Nuo kiek metų mergaitės priimamos į bokso sekcijas?
– Nėra jokio griežto amžiaus cenzo. Bet šiuo klausimu geriau pakalbėti su treneriu, kuris, galima sakyti, prie salės durų pasitinka naujokus.
