„75 metai – dar ne finišas, ypač kai turiu tiek daug bendraminčių draugų, mokinių Lietuvoje ir už jos ribų.
Malonu, kai jubiliejaus proga man skambino ir sveikino sporto veikėjai, federacijų atstovai, kolegos, draugai iš 40 pasaulio valstybių ir linkėjo sveikatos ir sėkmės, kvietė atvykti į varžybas ir gerai pailsėti.
Vadinasi, ne tuščiai prabėgo tiek metų, daug gerų darbų padaryta, daug gerų prisiminimų likę“, – džiaugiasi jubiliatas.
– O kaip gyvenate, kaip jaučiatės, sulaukęs jubiliejaus?, – paklausėme B. Vyšniausko.
– Jaučiuosi neblogai. Jėgos dar turiu, planų taip pat. Gyvenimas tęsiasi, o tai reiškia, kad nesėdėsiu rankas sudėjęs. Noriu parašyti knygą apie treniruočių planavimo metodiką, apimančią treniruočių procesus prieš varžybas, varžybų ciklą ir povaržybinių treniruočių planavimą.
Tai didelis ir nelengvas darbas, bet labai reikalingas, nes Lietuvoje universitetai kol kas sunkiosios atletikos trenerių neruošia.
– Ko savo gyvenime patyrėte daugiau: džiaugsmo ar išgyvenimo akimirkų ir ar galite teigti, kad jūsų gyvenimas yra laimingas, o gal keiksnojate save, kad pasirinkote tokį kelią?
– Džiaugsmo ar išgyvenimo akimirkų per akis, kitiems keliems gyvenimams užtektų. Ilgus metus buvau jūrininkas, teko skęsti, gelbėjomės kaip galėjome – pasisekė, likau gyvas.
Būnant jūreiviu, viskas yra kitaip: žmonių santykiai, bendravimas, pasaulio matymas, net ilgesys kitoks nei sausumoje. Ir vėliau visko buvo: laimės ir bėdų, nesėkmių ir džiaugsmo, sėkmingų ir nesėkmingų startų, klaidų treniruočių procese.
Nemažai jų padariau ir gyvenime ir, ko gero, ne aš vienas. Bėga metai, žiūriu, kad čia kliūrką padariau.
Pasimokai, ištaisai, vėl klumpi, vėl taisai ir taip – visą gyvenimą. Bet vis dėlto smagu, kai pagalvoji, jog daugiau lydėjo sėkmė.
Kaip prisimenu, net nesitiki, kad daugiau kaip 160 kartų teko dalyvauti Europos ir pasaulio įvairaus amžiaus grupių čempionatuose bei olimpinėse žaidynėse, Universiadose.
Manau, kad nedaug atsiras trenerių, kurie su savo auklėtiniais dalyvavo tiek čempionatų.
– Esate didelis sveikos gyvensenos ir fizinio aktyvumo puoselėtojas, netgi išleidote kelias knygas, susietas su sveika gyvensena „Mokykimės gyventi be vaistų“ (1990 m.), „Ar šlapimas vaistas“ (1993 m.), „Grįžtu prie starto“ (1997 m.) ir „Sveikos gyvensenos metodinės rekomendacijos“ (1989 m.), tomis temomis skaitėte pranešimus. Buvote ne tik olimpiečių ugdytojas?
– Nesu labai didelis sveikos gyvensenos ir fizinio aktyvumo garbintojas, greičiau – tvarkingo gyvenimo puoselėtojas. Vienu metu buvau nuklydęs į lankas, bet laiku suvokiau, kad gyvenime yra ir kitų vertybių, kurių reikia protingai siekti.
Ne visi mano eksperimentai ir bandymai su savimi išėjo į naudą, bet įgijau neįkainojamos patirties, supratau, jog nereikia kvailinti žmonių apie kokias tai stebuklingas galias.
Badavau „ norėjau sužinoti, kaip tai veikia kūną ir sielą, bėgiojau maratonus, išbandžiau gerą dešimtį sporto šakų.
Taip suvokiau, kad fizinis aktyvumas – vienas svarbiausių sveiko gyvenimo stulpų, jei tik neperlenki lazdos.
Atvažiavus iš kaimo, tiesiog buvau priverstas sportuoti, kad Klaipėdoje galėčiau apsiginti nuo „miesčionių‘‘, nes jie iš mūsų kaimiečių atimdinėdavo pinigus.
Lankiau bokso ir imtynių treniruotes, užsiiminėjau dviračių sportu, svorius kilnojau, nes tik taip galėjai išsikovoti vietą po saule.
Ir išsikovojau, „plūgo rankenos“ sindromas nebetrukdė siekti užsibrėžtų tikslų.
Tiesą sakant, kad ir kiek treniravausi bei kitus treniravau, pasiekiau pergalių, vis tiek jutau, kad ta „plūgo rankena‘‘ kyšojo iš kišenės.
Vėliau pastebėjau, jog man tai visai netrukdo, juk nuo prigimties, t. y. nuo savęs nepabėgsi, pagaliau visa mūsų karta atėjo nuo plūgo, gal dėl to ji tokia užsispyrusi, kantri, atspari visokioms negandoms, nebijanti darbo.
Nesu niurzgalius, bet dabartiniams iki mūsų – oi kaip toli!
Na, o knygas paskatino išleisti mano susitikimai su įvairiais žmonėmis savo srities specialistais.
Klausydamasis jų, įgijau tokios patirties, kurios neįgysi jokiuose universitetuose.
Apvažiavau visą ano meto Sovietų Sąjungą, apie sveiką gyvenseną, judėjimą, saikingą mitybą skaičiau paskaitas mokyklose, įmonėse, gamyklose, universitetuose, agitavau žmones daugiau judėti, saikingiau maitintis, dalyvauti įvairiuose varžybose.
– Gimėte Kelmės rajone, Liolių kaime. Ar jus kaimas ir ūkiniai darbai taip užgrūdino, nes visą savo gyvenimą esate sveikas, ištvermingas, valingas, įveikėte šešis maratonus: tris – Maskvoje, po vieną – Antverpene, Londone, Roterdame ir Klaipėdoje. Kas jus paskatino bėgioti ir kokios įtakos sveikai gyvensenai turėjo jūra, nes daugiau nei tris dešimtmečius (1969–1999 m.) dirbote Lietuvos jūrų laivininkystėje, plaukiojote jūroje?
– Visų pirma, prašau neįžeidinėti, nes gimiau ne kaime, o bažnytkaimyje. Tačiau vis tik teko ir daržus ravėti, karves ganyti, melioracijos griovius valyti, medines tvoreles iš vytelių pinti, su „grėberka“ šieną grėbti, bulves vagoti.
Vėliau nemažai akordeonu grojau vestuvėse, kaimo gegužinėse. Dar spėdavau kunigėliui mišioms patarnauti.
Amžiną atilsį kunigas Vladislovas Valavičius bandė mane net į klierikus ruošti, bet truputį pasišiukšlinau ir kelius mėnesius negalėjau eiti garbingų klapčiuko pareigų.
O kaip man patiko kunigėliui atsakinėti lotyniškai! Toks svarbus ir išdidus jausdavausi. Dabar net vargonininkai kunigui „turavoja“ lietuviškai.
O kai dėl mano įveiktų maratonų, tai jie nepasižymėjo aukštais rezultatais. Bet prisiklausęs tokių legendų apie sunkumus 35–38-ajame kilometre ir, perskaitęs trenerio Arturo Lidiardo iš Naujosios Zelandijos knygutę „Bėgimas su Lidiardu“ apie maratono svarbą gyvenime, nutariau išbandyti.
Autorius vėliau persikėlė gyventi į Hiustoną, tęsė tyrimus apie maratono reikšmę gyvenime.
Pasirodo, kad nėra taip sudėtinga bėgioti ilgas distancijas. Pirmąjį maratoną įveikiau Maskvoje (4 val. 2 min.), o geriausią rezultatą pasiekiau Antverpene per pasaulio jūreivių sporto savaitę – 3 val. 37 min.
Svarbiausia mano pergalė – kad abu sūnūs, kurių vienam tada buvo 11-a, o kitam 13-a, įveikė maratoną. Laiko neprisimenu – apytikriai apie 4 val. 20 min.
– Esate pasakęs, kad bėgimas – puiki profilaktika nuo aibės ligų ir kad pigesnės sporto šakos pasaulyje nėra: bateliai, sportiniai marškinėliai ir bėgi, nereikia mokėti nei už orą, nei už mišką. Kiek įveikdavote kilometrų ir ar ilgai bėgiojote savo malonumui ir sveikatai?
– Visą gyvenimą bėgiojau ir dabar bėgiočiau, bet prieš metus, stumdamas į rūsį toną briketų, blogai atsispyriau ir trūko Achilo sausgyslė.
Problemų dėl tokio žioplumo turėjau nemažai, bet vis tiek sportavau salėje, kiekvieną dieną plaukioju baseine. Kas antrą dieną dabar nuplaukiu 1200 metrų, o kitomis dienomis – 600–800.
Turiu vilčių, kad gal pradėsiu vėl bėgioti, o, jei neišeis, tai bėgimą pakeisiu ėjimu, plaukimu.
Visas sporto šakas gerbiu, bet man lengvoji atletika, tiksliau krosai, ypač patinka – mažiausiai išlaidų aprangai, miškas nemokamas, už orą dar nereikia mokėti, tad pirmyn į miško takelius…
– Susipažinus su jūsų biografija, susidaro įspūdis, kad ilgai neatradote sporto šakos: bandėte jėgas savigynos imtynėse, svarsčių kilnojime, sunkiojoje atletikoje, irklavime jūrinėmis valtimis. Visur – puikūs rezultatai. Buvote tikras svarsčių kilnojimo galiūnas, 1969 – 1977 metais pergalingai dalyvaudavote Lietuvos čempionatuose, net 31 kartą gerinote Lietuvos ir 6 kartus SSRS rekordus. Ar ir dabar dar imate į rankas svarstį?
– Viskas gavosi savaime. Pirmasis Lietuvoje įvykdžiau svarsčių kilnojimo sporto meistro normatyvus, tapau sąjunginių turnyrų nugalėtoju ir rekordininku.
Dar ir dabar dažnai pakilnoju svarmenis, truputį spaudžiu štangą gulomis, nemažai atlieku pratimų su hanteliais, mankštinuosi ant treniruoklių, bet pirmumą šiuo metu vis dėlto atiduodu plaukimui.
Organizuodavote bėgimus iš Vilniaus į Klaipėdą, pirmasis Lietuvoje pradėjote rengti Lietuvos rankų lenkimo varžybas, o po to –pasaulio galiūnų konkursus, įvairias šeimų sporto šventes. Tikriausiai be sporto neįsivaizdavote nė vienos savo dienos?
Taip kažkaip išėjo, kad daug kur buvau pirmas. Įsteigiau rankų lenkimo federaciją ir penkerius metus organizavau Lietuvos čempionatus, tarptautinius turnyrus.
Pirmas Sovietų Sąjungoje pradėjau rengti svarsčių kilnojimo tarptautinius turnyrus, Sovietų Sąjungos čempionatą pravedžiau Klaipėdoje.
Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje pradėjau organizuoti galiūnų konkursus.
Pirmas surengiau šeimyninius bėgimus Vilnius-Klaipėda, Klaipėda– Liepoja, Klaipėda – Palanga, bėgimus ir plaukimus į Naujuosius metus, domino masinės maratonų varžybos Maskvoje.
Klaipėdoje už vasaros estrados įrengiau 4 km 400 m bėgimo taką, kas 100 metrų įkasiau 2 metrų betoninius stulpus su pažymėtais metrais.
Didelis potraukis sportui atsirado atvykus į Klaipėdą, čia „kaltos“ tos jaunystės skriaudos, slepiant tą „plūgo rankeną“.
Tačiau svarbiausia mano būdas – nepasitenkinti pasiektu, visada ieškoti to, ko dar niekas nedarė.
Mane tai visada jaudindavo. Dar buvo ir cigaretės į tolį mėtymo varžybos, taip pat degtuko, mesk senus batus prieš naujus metus …
Niekas tokių „renginių“ nebuvo organizavę. Viską paveldėjau nuo jaunystės, tikriausiai – iš tėvų. Viską dariau iš širdies, niekada neskaičiavau laiko, atiduoto darbui.
Galiu pasigirti, jog Klaipėdoje organizavau keturis Europos čempionatus, jaunių iki 15 ir 16 metų, o po dvejų metų Europos sunkumų kilnojimo federacija pasiūlė surengti jaunimo 20 metų ir iki 23 metų čempionatus, kuriose dalyvavo 39 šalių sunkiaatlečiai.
– Kai 2000-aisiais pradėjote treniruoti sunkiaatlečius, kitos sporto šakos, tikriausiai, nukeliavo užmarštin, atsidėjote vien tik šiai?
– Tikrai ne. Sunkiaatlečius pradėjau treniruoti nuo 1993 iki 1999 metų. Tada man niekas nemokėjo algos, dirbau visuomeniniais pagrindais.
Dirbau Lietuvos jūrų laivininkystėje, buvau sporto klubo „Meridianas“ pirmininkas.
Po darbo bėgdavau į štangų salę, treniruodavau vaikus ir sūnų Ramūną. Tik prieš Sidnėjaus olimpines žaidynes gavau valandų Lietuvos olimpiniame sporto centre, o vėliau ir Klaipėdos sporto centre.
Man visos sporto šakos yra mielos, tik ne visi vadovai ir kolegos mane suprasdavo, dažnai priekaištaudavo, ar dar ilgai tempsiu, ko čia draskausi.
Pasitaikydavo ir atvirų kiaulysčių. Daugiausia pavydėdavo nei padėdavo, nes mano sporto klubas buvo lyderis ne tik Klaipėdoje ir Lietuvoje, bet ir visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Būnant 47– erių, man buvo suteiktas SSSR nusipelniusio jūrų darbuotojo vardas. Buvau jauniausias Sovietų Sąjungoje gavęs tokį įvertinimą.
– Jūsų auklėtiniams pradėjus skinti pergales įvairaus rango varžybose, ar sulaukėte kvietimų treniruoti kitų šalių sportininkus, treneriai domėdavosi jūsų pratybų metodika?
– Pirmasis pasiūlymas buvo iš Kataro, kai mano sūnus Ramūnas per pasaulio čempionatą tapo vicečempionu stūmimo veiksme.
Antrą pasiūlymą gavau iš Rusijos. Buvo ir kitų pasiūlymų, tačiau niekada nesiruošiau kelti sparnų iš Lietuvos.
– Kaip galvojate: geru treneriu reikia gimti, ar reikia išlaukti metų, kol kruopštus darbas bus atlygintas gerais rezultatais?
– Manau ir taip, ir ne. Pirmiausia reikia turėti ir geležinius nervus, kantrybę ir tokią pat valią, kuri dažniausiai suprantama kaip užsispyrimas, tikslo siekimas, nepaisant kliūčių.
Labai svarbu suprasti sportininko psichiką, gebėti naudotis jos stipriosiomis ir silpnomis savybėmis.
Be abejo, svarbu, kad treneris ir sportininkas turėtų talentą pripažinti savo trūkumus. Jei to nebus, nebus ir rezultatų.
Vaizdžiai tariant, abu suvoksime, kad einame ne ten, bet neieškosime kito kelio.
Dažnai sportininkui sakydavau: jeigu tu tiki, jog aš esu geriausias treneris pasaulyje, o aš tikiu, jog tu geriausias sportininkas pasaulyje – tada mes nuversime kalnus.
Jeigu sportininkas tuo abejoja, vargu ar užlipsime ant nugalėtojų apdovanojimo pakylos.
Visą gyvenimą domėjausi, dirbau ir mokiausi, dalyvaudavau tarptautinėse stovyklose ir seminaruose, lindau visur, kur tik tikėjausi, ko nors išmokti.
Gal po 10 metų trenerio darbo pradėjau jaustis vis stipriau ir vis daugiau pasitikėti savimi.
Toks kelias nėra lengvas, reikalauja ne tik daug laiko, finansų, nervų. Jauti, kad skriaudi šeimą, kitus artimus žmones, gadini santykius su sporto funkcionieriais ir valdininkais.
Bet kitaip negali, nes tai vienintelis būdas kurį laiką „išsilaikyti ant vandens“ kartu suprantant, jog anksčiau ar vėliau tave vis tiek paskandins. Tai toks sportinis gyvenimas.
– Esate neblogas fotografas, užfiksavote nemažai įdomių momentų, o kokių pomėgių dar turite?
– Dabar didžiausias mano pomėgis, galima sakyti hobis – vyno ir midaus gamyba. Kiekvienais metais pasigaminu įvairių rūšių naminio vyšnių, juodųjų serbentų, obuolių ir vynuogių vyno.
Fotografuoti pradėjau nuo 7-erių, kai tėvas nupirko fotoaparatą „Moskva-5“ .
Toks įdomus buvo, dumplės iš viršaus, dabar su žiburių tokių nesurasi, gaila, kad neišsaugojau.
Dabar dar papleškinu „aifonu“. Kartais gaila, kad nepakako laiko panirti į tą magišką vaizdų vogimo iš gamtos pasaulį.
Prie kompiuterio dažniausiai sėdžiu naktimis, seku įvykius, pergyvenu dėl Ukrainos, atmintyje fiksuoju viską, kas svarbu ir jaudina.
Kiekvieną savaitgalį vakarais po pirties ir vyno taurės aptariame savaitės įvykius su draugais ir kaimynais.
– Jaunimas nori būti stiprus ir raumeningas, nuo kiek metų jam patartumėte pradėti kilnoti štangą ir kaip treniruotis pirmus metus?
– Sunkioji atletika – specifinė sporto šaka ir patiems be trenerio nerekomenduočiau treniruotis.
Taip, nemažas būrys jaunimo nori būti stiprūs ir raumeningi, dabar jiems yra kuo puikiausios sąlygos: pilna įvairių sporto klubų, dirba nemažai išmanančių trenerių, kurie gali patarti, kaip siekti kūno tobulumo ir jėgos.
Sakyčiau tai yra pats geriausias būdas išlaikyti ne tik raumenų tonusą, bet ir tobulas kūno formas, ypač žinant, kiek jie praleidžia laiko prie kompiuterių.
– Jūsų mokiniai dalyvavo net penkiose olimpinėse žaidynėse, išugdėte visą plejadą pajėgių sunkiaatlečių, kurie stovėjo ant nugalėtojų pakylos per pasaulio ir Europos čempionatus, olimpines žaidynes. Ar tai pačios gražiausios jūsų gyvenimo akimirkos ir kokie dabar jūsų santykiai su išugdytomis žvaigždėmis, gal kas tapo treneriais?
– Taip, aš džiaugiuosi savo auklėtiniais. Jie ne tik puikūs sportininkai ir asmenybės.
Daugiau kaip 40 mano auklėtinių baigė universitetus, kai kurie jų įgijo magistro laipsnį, o didžiausi džiaugsmai – tai medaliai olimpinėse žaidynėse, įvairaus amžiaus grupių Europos ir pasaulio čempionatuose, universiadose, tarptautiniuose turnyruose.
Esu kartą paskaičiavęs, kad mano auklėtiniai yra iškovoję daugiau kaip 100 medalių aukščiausio rango tarptautinėse varžybose.
Svarbiausia, kad visų amžiaus grupių čempionatuose iškovoti medaliai. Nedaug kas galėtų pasigirti tokiu kraičiu.
Manau, kad Lietuvoje treneriais dirba daugiau kaip pusę mano buvusių auklėtinių.
– Ar sekate dabartinį Lietuvos sunkiosios atletikos federacijos darbą ir ką apie jį galite pasakyti?
– Pats daugybę metų vadovavau federacijai, tuo pačiu metu dirbau ir treneriu, žinau visas tos nelengvos visuomeninės veiklos, už kurią negauni net surūdijusio skatiko subtilybes.
Dabar prie to laivo vairo jau stovi kiti kapitonai. Atrodo, kad viskas juda gera linkme, bandoma plėsti sunkiosios atletikos geografiją, ieškoti naujų talentų.
Tikiuosi, kad Klaipėdos valdžia susimylės ir pastatys seniai suprojektuotą specializuotą sunkiosios atletikos sporto salę, kur galės kokybiškai treniruotis būsimi Vyšniauskai, Didžbaliai, Stanuliai, Remėzos, Šidiškiai, Šimkai.
