Savo tikslų 23 metų A.Drukarovas nevadina svajonėmis. Šveicarijoje jau daugiau kaip dešimtmetį gyvenantis ir su šios šalies kalnų slidinėjimo B rinktine besitreniruojantis Lietuvos atletas dirba daugiau ir sunkiau už vietinius, kad tik pasiektų tai, ko nori.
Po sudėtingo, bet ir jam pačiam, ir Lietuvai istorinio praėjusio sezono, kai mūsų šalies kalnų slidininkas kovo mėnesį Slovenijoje pirmąsyk pateko į Pasaulio taurės varžybų geriausiųjų 30-tuką ir į savo taupyklę įsidėjo pirmuosius karjeroje Pasaulio taurės varžybų taškus, A.Drukarovas visiškai ilsėjosi vos savaitę. Visą kitą laiką jis daugiau ar mažiau treniravosi ant slidžių ar treniruoklių salėje, kad ir šį sezoną būtų itin greitas.
„Šį sezoną noriu visąlaik būti tarp 30 greičiausių pasaulio taurės varžybų slidininkų. Tai būtų didelis žingsnis pirmyn“, – nesikuklina ambicingas sportininkas.
Tiesa, pirmame Pasaulio taurės etape spalio 23 d. jam nepavyko patekti tarp 30 lyderių – lietuvis užėmė 53 vietą.
– Andrejau, kaip praleidote atostogas? – „Olimpinė panorama“ paklausė 67 vietą didžiojo slalomo pasaulio reitinge užimančio A.Drukarovo.
– Praėjęs sezonas buvo sunkus, jį baigiau puikiai, sezono pabaigoje Italijoje dar nemažai treniravausi, o gegužės mėnesį turėjau savaitę atostogų, kurias praleidau visiškai be treniruočių. Vasarą išlaikiau visus planuotus egzaminus Berno universitete – liko trys egzaminai, kad gaučiau teisės bakalauro diplomą.
Sardinijos saloje Italijoje šiek tiek pabuvau prie jūros, bet ir per tas atostogas neapleidau bendrojo fizinio pasirengimo, treniravausi. Tam, kad pasiekčiau savo tikslų, turiu nuolat treniruotis.
Nesu austras ar šveicaras, nuo vaikystės augęs ant sniego – į Šveicariją iš Vilniaus persikrausčiau, kai man buvo 10 metų. Tad tam, kad pasivyčiau Pasaulio taurės turnyro etapus laiminčius talentus, turiu daug daugiau dirbti ir ant slidžių, ir treniruoklių salėje.
– Kur ir kaip rengėtės šiam sezonui?
– Kone visą vasarą praleidau Šveicarijos vakaruose esančiame Cermos mieste. Turistams šis miestelis oficialiai buvo uždarytas, nes stigo sniego. Jo nepakankamai buvo visur – Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, tad daug ledynų buvo uždaryti.
Bet Šveicarijos kalnų slidininkų rinktinė savo šalyje turėjo išskirtines sąlygas. Treniruojuosi su Šveicarijos B rinktine ir du mėnesius kalnas priklausė tik mums. Ant jo kildavome sniegomobiliais, nes neveikė keltuvai.
Galėjome labai intensyviai ir konstruktyviai dirbti, nes buvome vieni. Jei ant kalno susirenka daug slidininkų, stipriausios A rinktinės – slovėnų, austrų, – visada turi prioritetą. O kai turi visą kalną tik sau, gali išsirinkti šlaitus, ant kurių nori treniruotis, sąlygas, kuriomis nori dirbti, nuspręsti, kaip parengti trasą.
Bet kada gali keisti tas sąlygas. Kalnų slidinėjime to ir reikia, nes mūsų sportas yra nuolatinis prisitaikymas ir esamos situacijos įvertinimas.
Dauguma Europos rinktinių dėl sniego stygiaus treniruotis vyko į Argentiną. Bet tai brangu, nes itin daug kainuoja į Pietų Ameriką vien įrangą nugabenti.
Prieš pat pirmąjį šio sezono Pasaulio taurės varžybų etapą rengiausi Sankt Morice. Čia irgi vienas kalnas buvo skirtas tik mums – šveicarų rinktinei ir man.
Daug treniruojamės Austrijoje, nes ši šalis sukūrė geriausias sąlygas Pasaulio taurės varžybų sportininkams. Pavyzdžiui, Zalcburge galime treniruotis ant gryno ledo. Kaip ledo čiuožėjai, tik nuo kalno.
Ne visi kurortai nori kurti tokias sąlygas, nes tai daug kainuoja, o ir turistai negali šliuožti tokia trasa, nes neišstovės ant kojų ir gaus traumą.
– Su Šveicarijos B rinktine treniruojatės trečią sezoną. Ar po to, kai praėjusį sezoną per Pasaulio taurės varžybų etapą patekote į geriausiųjų 30-tuką, su šveicarais nekilo problemų? Ar jie nemato jumyse varžovo?
– Taip, buvo kilęs klausimas, ar šveicarai norės pratęsti bendradarbiavimą.
Bet ir Nacionalinė slidinėjimo asociacija Lietuvoje, ir aš asmeniškai sugebėjau susitarti ir pasiūlyti šveicarams naudingus mainus.
Mane aptarnaujantis specialistas, kuris ruošia mano slides, padeda ir Šveicarijos B rinktinei, ir rengia slides vienam šveicarų kalnų slidininkui. O tokie specialistai Šveicarijoje itin daug kainuoja.
Jei aš perimu dalį išlaidų, šveicarams jau tampa įdomu su manimi bendradarbiauti.
Be to, jiems patiems naudinga B rinktinėje turėti žmogų, kuris užsidirbęs Pasaulio taurės taškų, nes taip pakyla visos komandos lygis. Tačiau jokiu būdu nesakau, kad esu pajėgiausias – komandoje yra dar trys keturi už mane pajėgesni slidininkai.
– Ar kas nors keitėsi jūsų trenerių štabe?
– Taip. Dabar komandoje turime tris trenerius. Vienas jų – 2014 m. Sočio olimpinių žaidynių dvikovės rungties čempionas Sandro Viletta. Jis – nuostabus žmogus, o aš bandau iš jo kuo daugiau ištraukti, nuolat uždavinėdamas įvairiausius klausimas.
Tačiau vis dar dirbu ir su Andrea Testa, kuris mane augino dar prieš pradedant dirbti su Šveicarijos B rinktine.
Bendradarbiavimas su šveicarais man labai padėjo. Praėjusį sezoną padariau šuolį aukštyn, o šį sezoną norėčiau nuolat būti pirmame geriausių kalnų slidininkų 30-tuke.
– Ar po to, kai iškovojote Pasaulio taurės taškų, keitėsi jūsų inventorius, rėmėjai. Gal dabar jų lengviau pritraukti?
– Pakeičiau slidžių ruošėją, nes pernai turėjau daug problemų su slidėmis. Nuo šios vasaros dirbu su nauju žmogumi iš Italijos ir esu labai patenkintas.
Po gero pasirodymo Pasaulio taurės varžybose rėmėjų pritraukti, žinoma, lengviau. Jų būtinai reikia, nes mūsų sportas itin brangus, daug kainuoja stovyklos.
Nacionalinė slidinėjimo asociacija man labai padeda – be jos pastangų ir viso to, ką ji man davė, tokio rezultato niekada nebūčiau pasiekęs.
Su rėmėjais šį sezoną šiek tiek geriau nei praėjusį, bet iš esmės tuos rėmėjus vis dar turiu dėl senų draugiškų ryšių. Bet tam, kad pritraukčiau rimtų rėmėjų, privalau stabiliai būti tame 30-tuke ar dar aukščiau. Tada gyvenimas taptų lengvesnis. Dabar esu tik pusiaukelėje – parodžiau, kad galiu būti geras, bet turiu toks būti nuolat.
O inventorius mano nesikeitė – vis dar šliuožiu „Rossignol“ slidėmis.
– Kokiose varžybose planuojate dalyvauti šį sezoną?
– Visuose pasaulio ir Europos taurės turnyrų etapuose ir pasaulio čempionate Kurševelyje Prancūzijoje. Stipriausia mano disciplina – didysis slalomas, bet turiu planą Europos taurėje bandyti šliuožti ir vieną greituminių distancijų – „Super G“.
Pastarąją vasarą daug treniravausi ir slalomą, tad pagal didžiojo slalomo rezultatus spręsiu, ar bandyti ir slalomą, nes čia mano lygis neblogas. Svarbiausia – turėti nors vieną discipliną, kurioje galiu iššauti, o ne daug rungčių, kuriose esu vidutiniokas.
Bet noriu būti įvairiapusiškesnis, kad pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse galėčiau žaisti ne viena, o keliomis kortomis ir turėčiau daugiau galimybių pasiekti gerą rezultatą.
Nesakau, kad nuobodu nuolat šliuožti tik vieną rungtį, bet rungčių pakaitaliojimas duoda naudos.
O didysis slalomas – apskritai svarbiausia rungtis, per kurią išmoksti technikos. Ir, jei esi geras didžiojo slalomo trasoje, kitos disciplinos dažniausiai gerėja automatiškai.
– Ką tik prasidėjo naujas sezonas – kokius akcentus jame dėtumėte?
– Sieksiu pagerinti visus rekordus ir dar aukščiau iškelti Lietuvos vėliavą. Tikiuosi, kad žiemą dar išlaikysiu ir vieną egzaminą universitete.
