Talentinga mergina galėtų toliau džiaugtis pergalėmis pas mus, bet negali – kenčianti tėvynė verčia grįžti.
Iš neseniai Taujėnų dvare vykusio šalies komandų greitųjų šachmatų čempionato panevėžiečių komanda grįžo nuskynusi laurus.
Prie pergalės solidžiai prisidėjo ir 22 metų komandos narė ukrainietė Olena Martynkova.
Ši šachmatų pasaulyje lyg žuvis nardanti mergina tapo karo pabėgėle ir 7 mėnesius gyveno Panevėžyje. Šachmatininkę globojo ir įsikurti padėjo šalies Šachmatų federacijos vadovas panevėžietis Arvydas Baltrūnas.
Talentinga sportininkė ketino čia likti ilgesniam laikui, juolab kad į mūsų šachmatininkų pasaulį įsiliejo su trenksmu: vos atvykusi pelnė Lietuvos čempionės titulą ir iš karto tapo šalies rinktinės nare. Vasaros gale ji jau atstovavo Lietuvai pasaulio šachmatų čempionate Indijoje.
Tačiau nugalėjo tėvynės ilgesys.
Šachmatininkė dabar blaškosi tarp Lietuvos ir Ukrainos, į mūsų šalį atvyksta tik tiesiai į varžybas.
– Kas nutiko, kad pasikeitė planai ilgesniam laikui įsikurti Panevėžyje?
– Nebeištvėriau ilgesio. Aš labai myliu savo šeimą: tėtį, mamą, sesę ir brolį, artimųjų nemačiau ilgus 7 mėnesius, niekada gyvenime tiek ilgai nebuvome išsiskyrę. Anksčiau neturėjau kur grįžti, nebuvo kaip su saviškiais susitikti. Dabar po blaškymųsi šen bei ten tėtis rado galimybę išnuomoti butuką Lvove, jame visi ir susitikome.
– Į Lietuvą kaip karo pabėgėlė atvykote praėjus mėnesiui nuo intensyvaus karo pradžios, kovo 28-ąją. Tiesiai iš Kramatorsko, rusų okupuotos Donecko srities. Kokia tada buvo situacija? Kaip pavyko?
– Apie 150 tūkstančių gyventojų turintį Donecką separatistai užėmė dar 2014-aisiais, jie buvo užgrobę ir Kramatorską, bet čia išsilaikė tik 3 mėnesius, ukrainiečiai jį išvadavo.
Jau pirmosiomis karo savaitėmis Kramatorske prasidėjo antskrydžiai ir nuolatinis miesto bombardavimas, fronto linija nenumaldomai artėjo, miesto valdžia ėmė raginti gyventojus kuo skubiau evakuotis. Aš parašiau laišką Lietuvos šachmatų federacijai ir paklausiau, ar gali man, šio sporto atstovei, padėti? Jie iš karto atsiliepė.
Aš išvykau pirma, po kelių dienų mama su 16-mete sese ir 10-mečiu broliu išvyko pas pažįstamus į Prancūziją. Tėtis pasitraukė į Ukrainos gilumą.
Mūsų šeima jau buvo išvykusi, kai į Kramatorsko geležinkelio stotį pataikė raketa, žuvo kelios dešimtys žmonių, daugybė buvo sužeista.
Vėliau bombos nuolat krito ant įvairių objektų, grobikai į Kramatorską nuolat taikėsi, nes šalia miesto yra karinis oro uostas, Ukrainos kariuomenės bazės.
Tėtis į Kramatorską buvo grįžęs prieš du mėnesius, kai Lvove surado šeimai butą ir reikėjo atsivežti šiltų drabužių žiemai bei kai kokių daiktų. Jis tada mūsų namą rado dar sveiką, bet šalia plytėjo griuvėsiai. Plėnimis buvo virtę ir Kramatorsko priemiesčiai.
Šiuo metu visai šalia Kramatorsko, tarp Soledaro ir Bachmuto, vyksta mūšiai, šis fronto ruožas jau seniai yra vienas iš pagrindinių Rusijos taikinių Donecko srityje, gretimi miestai nuolat chaotiškai apšaudomi.
– Ar visa šeima taip griežtai nutarėte grįžti į tėvynę, kad ir ne namo? Juk dabar situacija Lvove irgi nekokia, o dar išlieka ir grėsmės, ypač nuo Baltarusijos pusės.
– Tėvai man liepė niekur nevažiuoti iš Lietuvos, juolab kad jau ir kalbą pramokau. Mamai su vaikais Prancūzijoje buvo kas kita, nes nemokant prancūziškai beviltiška gauti darbą, broliui mokytis prancūzų mokykloje būtų buvę labai sunku. Kai tik atsirado galimybė grįžti į Ukrainą, visi ir susibėgome. Dabar brolis mokyklą lanko Lvove.
Taip, ir Lvove saugu tik sąlyginai, ir ten jaučiasi karas. Dažni oro pavojai. Spalio 11-ąją priešo raketa pataikė į elektros pastotę, visą parą nebuvo šviesos, sutriko viskas.
Ukrainoje jau nebėra vietovių, kur nesijaustų karo.
Iš Kramatorsko evakavosi tik dalis gyventojų, kiti liko, sunku net įsivaizduoti, kaip jie išgyvena, ten jau seniai nėra dujų, šilumos, atjungta elektra, nėra geriamojo vandens ir, aišku, nėra interneto, tad nėra ir ryšio su pasauliu. Ir kasdien bombarduoja.
Lvovas dabar virto megapoliu, svetur glaudęsi ukrainiečiai grįžta ir ieško galimybių čia įsikurti. Svetur gyveno saugiau ir patogiau, bet grįžta.
Lvove dabar šviesą ir vandenį įjungia tik tam tikromis valandomis. Kalbama, kad nebus šilumos. Gal gruodį įjungs, o gal ir ne, niekas nežino, kas bus toliau.
– Tikriausiai nė nereikia klausti, kaip prasidėjo jūsų kelias į šachmatų pasaulį, juk augote tarp šachmatininkų: tėtis – šachmatų klubo direktorius, mama – šachmatų trenerė. Šachmatų figūra gal netgi buvo pirmas jūsų žaislas kūdikystėje?
– Taip, tėtis netgi dirbo kelių Ukrainos šachmatų žvaigždžių ir pasaulio čempiono Ruslano Ponomariovo vadybininku. Mama turi pedagogės diplomą.
Tikrai ne kūdikystėje žaisti pradėjau. Bet su šachmatų pasaulio garsenybėmis susipažinau labai anksti. Kai man tebuvo dveji metai, nuvykę į čempionatą gyvenome pas pasaulinio garso didmeistrį.
Tėtis labai norėjo, kad tapčiau šachmatininke, bet aš jokio susidomėjimo tuo žaidimu nerodžiau.
Kai buvau 5-erių, tėtis bandė išmokyti mane žaisti. Tik iš tų bandymų nieko neišėjo, jis pasakė, kad esu beviltiška, šachmatai ne man. Ir paliko ramybėje. Tada išties šachmatų žaidimo visiškai nesupratau. Lankiau gimnastiką ir šokius, tie užsiėmimai man labai patiko.
– Bet vėliau figūrų kelionės juodais ir baltais langeliais tapo suprantamos?
– Buvau antrokė, tėtis tada rinko naują vaikų grupę ir paėmė mane. Dėl bendro lavinimo. Nedėdamas daug vilčių. Ir štai tada man šachmatai ėmė labai patikti. Negalėčiau paaiškinti kodėl, gal kad perpratau žaidimo esmę, pagavo azartas.
Reikšmingas momentas, o gal net lūžio taškas buvo tada, kai tapau Donecko srities čempione ir iškart po to Ukrainos čempione. Devynerių metų!
Tėvai negalėjo patikėti, juk šachmatus lankiau tik metus.
Dar po metų, 2010-aisiais, skridau į pasaulio čempionatą Graikijoje. Ten man nelabai sekėsi, tačiau pats renginys padarė sukrečiantį įspūdį.
Tada tėtis nusprendė, kad verta manimi rimtai užsiimti.
– Ir kaipgi atrodė tas „rimtai užsiimti“?
– Tėtis pasakė, kad, norint tapti gera šachmatininke, reikia kažką gyvenime keisti, atsisakyti būrelių ir susitelkti tik ties šachmatais. Jis siūlė pereiti į nuotolinį mokyklos mokymą ir visą laiką skirti išimtinai tik šachmatams. Mama buvo prieš, nenorėjo, kad netekčiau normalaus paauglių gyvenimo. Bet tėčio nusiteikimas padaryti iš manęs šachmatininkę buvo nepalaužiamas.
Jam pavyko susitarti su mokyklos direktoriumi, jis išimties tvarka leido pereiti į namų mokymą.
Tėtis paėmė vengrų šachmatų mokytojo ir švietimo psichologo Laszlo Polgar metodiką. Šis pedagogas buvo užsibrėžęs tris savo dukteris išugdyti genijais ir to pasiekė, visos tapo garsiomis pasaulio šachmatininkėmis.
Jo metodikos sėkmės receptas: auklėjimas ir ugdymas namuose, labai ankstyvas ir intensyvus mokymasis, suderinti abiejų tėvų veiksmai ir šilta aplinka šeimoje.
– Kaip realybėje atrodė tokia metodika? Ar niekam neprieštaravote, ar nebuvo per sunku?
– Kiekvieną rytą mane kėlė labai anksti – turėjau bėgti po 3 kilometrus. Tai disciplinos ir ištvermės ugdymui, juk šachmatininkui tenka žaisti po keletą ar net keliolika valandų.
Tada pusryčiai, po jų trijų valandų šachmatų treniruotė, pietūs ir vėl tokios pat trukmės intensyvi treniruotė.
Jei dar turėdavau jėgų, mokyklines užduotis atlikdavau vakarais, jei ne – savaitgaliais.
Aišku, buvo sunku, buvo gausybė protestų, kad nenoriu tokio gyvenimo, bet mūsų tėtis labai griežtas, jis nė per nago juodymą nenusileido.
Aš tinginė iš prigimties, pati vargu ar būčiau dėjusi tiek pastangų. Dabar esu tėčiui dėkinga.
– Kas padėjo ištverti tokį spartietišką režimą?
– Dar vienas reikšmingas momentas buvo 2011 metais, kai atsirado rėmėjas. Jis buvo pasiryžęs visokeriopai paremti vieną mergaitę ir vieną berniuką. Išsirinko mane ir Kirilą Ševčenką iš Kijevo, jis 14-os metų tapo jauniausiu didmeistriu Europoje.
Rėmėjas metus apmokėdavo visas mūsų išvykas į turnyrus.
– Šachmatų keliu tėtis nukreipė jus – vyriausią dukterį, o ar nebandė ta pačia metodika ugdyti ir jaunesnių šeimos vaikų?
– Bandė, su sese užsiiminėjo 3 metus, vietinėse varžybose ji net tapo nugalėtoja, bet tada jai prasidėjo maišto periodas, ji labai temperamentinga, energinga ir greit užsiplieskianti, kantrybės turi mažiau nei aš. Sesė vieną dieną tiesiog pasakė „ne“, pasirinko lengvąją atletiką.
Brolį irgi šachmatų mokė. Kone prievarta, nes jam tuomet labiau patiko aviamodeliavimas. O dabar brolis šokėjas, šachmatais nežaidžia.
– Turite gausybę medalių, diplomų, esate daugkartinė Ukrainos čempionė, Europos čempionė, Europos komandinio čempionato nugalėtoja jaunimo rinktinėje, šachmatų keliai nuvedė į 15 Europos šalių ir Afriką. Jums pačiai kokie pasiekimai yra reikšmingiausi?
– Man kiekviena pergalė labai svarbi. Vertė slypi ne tik rezultate.
Labiausiai įsiminęs turnyras – Olimpiada Indijoje 2022 metų rugpjūtį, kai jau buvau Lietuvos moterų rinktinėje, dabar mano Ukrainos pilietybė sporte pakeista į Lietuvos pilietybę.
Iš 162 šalių mūsų komanda užėmė 18-tą vietą. Tai gana geras rezultatas. Taip pat buvo nenusakomas jausmas, kai tapau Lietuvos klasikinių šachmatų čempione. Ukrainoje buvau tapusi šalies čempione tik žaibo rungtyje. Tėvai buvo neapsakomai laimingi.
– Vasarą panevėžiečiai su jumis susipažino „Meno“ teatro kiemelyje, kai su 17 priešininkų žaidėte simultaną. Tada žadėjote nuo rugsėjo treniruoti vaikus, bet trenerės pareigų taip ir nesiėmėte.
– Pasitarusi su šeima ir viską apsvarsčiusi nutariau, kad tapti trenere man dar ne laikas, dar noriu pati žaisti, siekti pergalių. Jei imsiu kitus mokyti, pačiai tobulėti nebebus kada. Dar nejaučiu turinti ir pedagogo gyslelę.
– Kas toliau? Blaškytis tarp Lietuvos ir Ukrainos – sudėtinga.
– Dar neapsisprendžiau. Bet jei grįžčiau čia, tai tik į Panevėžį – jis man patinka labiau nei Vilnius.
