Turnyre turėję dalyvauti serbai į Baku neatvyko dėl imtynininkų susirgimo koronavirus.
Sunkiasvoris Mantas Knystautas (130 kg) atstovavo pasaulio rinktinei, o jo komanda užėmė trečią vietą.
Pasaulio taurę iškovojo iraniečiai.
Lietuvis pirmoje imtyje rezultatu 5:1 nugalėjo Azerbaidžanui atstovaujantį iranietį Sabahą Shariatį. Visgi šia pergale pasaulio rinktinei atstovaujantis lietuvis nesidžiaugė ir, nusiminęs, tikino, jog jam rūpėjo komandos triumfas prieš šeimininkų rinktinę, o ne individuali statistika.
Prieš mačą su azerbaidžaniečiais buvo aišku, kad tik komandos pergalė vienai rinktinių atvers kelią į finalą ir užtikrins galimybę kautis dėl solidžios piniginės premijos.
Prieš paskutinį sunkiasvorių mūšį rezultatas buvo 4:5 šeimininkų naudai, tačiau paprastos pergalės taškais Mantui nepakaktų. Mat, azerbaidžaniečių pranašumą lemtų kvalifikaciniai taškai, nes savo kraitėje turėjo pergalę mentėmis. O tai reiškė, kad ir Mantui buvo būtina guldyti Rio olimpinių žaidynių prizininką ant menčių.
Panašus scenarijus klostėsi imtyje dėl trečios vietos. Tik šiuo atveju turkams reikėjo, kad paskutinėje imtyje Mantą ant menčių paguldytų pasaulio U23 čempionas Fatihas Bozkurtas. Kitu atveju moralinis prizas – apie 10 tūkstančių eurų – patenka į pasaulio rinktinės atletų sąskaitas.
Turkas jau pirmame kėlinuke sėkmingai atliko ridenimą (0:3), o antrame pridėjo dar vieną balą po Manto step-out'o – užžengimo už kilimo. Lietuvis tenkinosi vienu tašku, gautu už varžovo pasyvumą.
Pasaulio taurės turnyrą ir 70 tūkstančių eurų prizą laimėjo Irano rinktinė, kuri nugvelbė auksą iš šeimininkų azerbaidžaniečių pagal papildomus kriterijus. Jų tarpusavio mačas baigėsi taikiu rezultatu 5:5, tačiau pergalę iraniečiams lėmė kova svoryje iki 63 kilogramų, kurioje Imanas Hosseinas Khoonas Mohammadis 8:0 įveikė Talehą Mammadovą ir iškovojo papildomą kvalifikacinį tašką už pergalę aiškia persvara.
Trečią vietą užėmė pasaulio rinktinė. Turkai tenkinosi ketvirtąja vieta.
Po varžybų į kelis klausimus atsakė šio turnyro bronzos medalio laimėtojas Mantas Knystautas.
– Sveikiname su bronza.
– Kad nėra su kuo sveikinti, į finalą nepatekom. Jei būtume laimėję prieš Azerbaidžaną, tai būtų istorinis dalykas. Aišku, turnyras nėra tokio svarbumo, kaip pasaulis, Europa ar olimpinės.
– Kaip nėra su kuo sveikinti? Su pergale. Bus dar vienas geras įrašas biografijoje ir statistikoje.
– Džiaugiuosi laimėjęs prieš Shariatį, bet jei galėčiau rinktis, geriau praloščiau, bet komanda laimėtų.
– Kam tokios aukos? Tegul savo kovas laimi tas, kam priklauso.
– Na taip, savęs kaltinti negaliu. Labai apmaudžiai pralošėm.
– Ar galima sakyti, kad pergalė prieš azerus paleista iš rankų. Jei taip, tai kas nuvylė?
– Manau kad tikrai taip galima sakyti. Nemačiau 77 kg kovos, bet kiek pasakojo kiti, jei būtų neatsigulęs vengras Zoltanas Levajus, būtume laimėję. O jis ten tiesiog atsigulė.
– Kovojote žinodamas, kad finalas praktiškai palaidotas?
– Nežinojau iki pertraukos, kol gruzinų treneriai nepradėjo man sakyti, jog būtinai reikia paguldyti, tada supratau, kad neužteks tik išlošti taškais. O sunkiasvorį paguldyti nėra taip lengva, ypač tokį, kaip Shariatis. Azero-iranietis žinojo apie palankią situaciją.
– Ar ant kilimo Shariatis ardėsi?
– „Ardėsi“ ne tas žodis. Labai nešvariai kovojo.
- O kaip surinkote savo penkis taškus?
– Po varžovo pasyvumo, parteryje atlikau ridenimą ir dar du taškus gavau dėl to, jog jis pavojingai galva daužėsi visą kovą. Atplėšiau nuo kilimo darydamas į dešinę, jis pasitiko susisukęs, tai perėmiau ir i kairę padariau. Azerai norėjo ne tik kad išlošti, bet ir kuo daugiau kovų laimėti. Jiems svarbu pasirodyti prieš susirinkusią publiką ir politikus, todėl veržėsi laimėti visas kovas.
– Kaip pats vertinate šias varžybas?
- Smagus renginys, patiko dalyvauti ir komanda patiko. Surinkta iš įvairių šalių, bet vieninga, palaikėm vienas kitą. Labai gerai atrodė pilna žiūrovų salė. Viskas išties gražiai padaryta.
– Pakvietimas į pasaulio rinktinę paglostė širdį?
– Žinoma, manau kad tai įvertinimas.
