„M.Carlseno ir H.Niemanno situacija apskritai ištempė į paviršių visą šitą sukčiavimo bėdą šachmatuose. Tai yra skaudus kirtis – duotuoju momentu šachmatai tikrai praranda dalį savo sukurto įvaizdžio, kad tai yra intelektualus sportas ir panašiai. Bet iš kitos pusės, kažkiek tikrai galioja ir ta taisyklė, kad bet kokia reklama vis tiek yra reklama. Šachmatai pakankamai retai patenka į pirmus puslapius, bet dabar jau turbūt mėnesį ta istorija yra visur, kur tik įmanoma ir išsisprendus problemus su sukčiavimu, tas faktas, kad šachmatai yra pirmuose puslapiuose, jis gali turėti ir daug naudos“, – atvirai portalui lrytas.lt sakė garsus Lietuvos šachmatininkas ir šio sporto ekspertas Tautvydas Vedrickas.
Jis pabrėžė, kad skandalas – skaudus kirtis visai intelektualaus žaidimo kultūrai, tačiau taip pat – tai puiki proga apsivalyti iš esmės pertvarkant šachmatų sporto sistemą visuose jos organizaciniuose lygmenyse.
Kontroversiška istorija įgavo pagreitį po to, kai M.Carlsenas pralaimėjo H.Niemannui rugsėjo pradžioje vykusiame „Sinquefield“ taurės turnyre ir iš jo pasitraukė. Tai buvo pirmasis kartas, kuomet penkiskart pasaulio čempionas pasitraukė iš bet kokio šachmatų turnyro.
To paties mėnesio pabaigoje vienu geriausių šachmatininkų istorijoje laikomas M.Carlsenas dar kartą pribloškė sirgalius, kai „Julius Baer Generation Cup“ turnyro internetinėje partijoje atlikęs vos vieną ėjimą staiga pasidavė amerikiečiui ir netaręs nė žodžio išjungė savo kamerą bei atsijungė nuo tiesioginės transliacijos.
Įtarimai dėl 19-mečio, kuris per pastaruosius ketverius metus žaibiškai pakilo į geriausių pasaulio šachmatininkų 50-uką, dar labiau sustiprėjo, kai M.Carlsenas dviprasmiškai užsiminė, o vėliau jau ir tiesiai šviesiai pareiškė, kad H.Niemannas laimi neteisėtomis priemonėmis. Tačiau tai pasakęs M.Carlsenas nepateikė jokių įrodymų.
H.Niemannas griežtai neigė kaltinimus, nors prisipažino, kad praeityje bent du kartus pažeidė sąžiningo žaidimo taisykles naudodamasis šachmatų variklių pagalba: pirmą kartą būdamas 12-os metų internetiniame turnyre, o vėliau 16 metų, kuomet žaidė nereitinguojamas partijas gyvos transliacijos metu.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad amerkiečių didmeistris internetinėse partijose sukčiavo kur kas daugiau nei prisipažino ir vienos prestižiškiausių sporto šakų įvaizdis dar kartą sudrebėjo.
„Šachmatų pasaulis dabar atsidūrė šiokioje tokioje kryžkelėje, nes labai svarbu sukurti aiškų mechanizmą, nustatantį, kokia yra koreliacija tarp žaidimo internete ir žaidimo gyvai. Kyla labai daug klausimų, į kuriuos dabar šachmatų bendruomenė ieškos atsakymų. Manau, kad nuo to labai daug kas ir priklausys – kokie atsakymai bus rasti ir kaip susisies tas internetinis žaidimas su gyvu“, – kalbėjo T.Vedrickas.
Spalio pradžioje pagrindinė kompiuterinių šachmatų svetainė „Chess.com“ paskelbė savo atlikto tyrimo, kuriame buvo remiamasi sukčiavimo aptikimo įrankiais, įskaitant žaidėjo ėjimų palyginimą su galingų superkompiuterių rekomenduojamais ėjimais, ataskaitą, kurioje teigiama, kad H.Niemannas galėjo sukčiauti daugiau nei 100 internetinių šachmatų partijų.
Tyrimo metu nebuvo padaryta jokių išvadų dėl H.Niemanno partijų žaidžiant prie lentos, tačiau buvo atkreiptas dėmesys į šešis svarbių turnyrų gyvus susitikimus, nurodant, kad juos „verta toliau tirti remiantis duomenimis“.
Apie pasaulio šachmatų bendruomenę sukrėtusios istorijos detales, subtilius sukčiavimui naudojamus prietaisus bei iš šio skandalo kilusius iššūkius ir užgimusias galimybes portalui lrytas.lt pasakojo Tarptautinės šachmatų asociacijos (FIDE) meistras, daugkartinis Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių šachmatų čempionas, buvęs Lietuvos greitųjų šachmatų čempionas bei buvęs Lietuvos vyrų šachmatų rinktinės narys ir olimpietis Tautvydas Vedrickas.
– Neseniai „Chess.com“ tyrimas atskleidė, kad H.Niemannas galimai sukčiavo daugiau nei šimte internetinių šachmatų partijų, kaip reagavote į šią žinią?
– Jei atvirai, nenustebau, bet apskritai čia tas klausimas – labiau gal fundamentalus, nes M.Carlseno ir H.Niemanno situacija apskritai ištempė į paviršių visą šitą sukčiavimo bėdą šachmatuose. Bet kad ir kaip ta M.Carlseno ir H.Niemanno situacija išsispręs, vis tiek kažkokie veiksmai organizaciniame lygmenyje turės įvykti, kad šachmatai galėtų ir toliau sėkmingai gyvuoti.
– Turbūt didžiausias skandalas kilo, kai H.Niemanną sukčiavimu apkaltino M.Carlsenas. Kaip pats reagavote į momentą, kai Magnusas tiesiog atsisakė tęsti žaidimą po vieno ėjimo jų internetinėje partijoje?
– Tas pasidavimas buvo jau antras žingsnis. Pirmas žingsnis buvo keliomis savaitėmis anksčiau, kai jis po pralaimėjimo H.Niemannui pasitraukė iš turnyro. Aišku, turbūt visi šachmatų pasulyje buvo šokiruoti, nes čia toks ganėtinai beprecedntis įvykis ir apskritai, ir ypač, turint omenyje, kad M.Carlsenas niekada nėra pasitraukęs iš jokių turnyrų tų turnyrų eigoje.
Nors ir tada jis jokių kaltinimų tiesiogiai neišsakė, bet pakankamai aiškiai netiesiogiai davė suprasti, kodėl pasitraukė iš turnyro. Labai daug šia tema diskutuota tiek ir mūsų šachmatų bendruomenėje, tiek ir pasaulinėje.
Daugeliui atrodo, kad galbūt buvo galima kitokiais veiksmais tą problemą iškelti į paviršių, nebūtinai tokiais drastiškais, bet iš kitos pusės, vėliau atsirado tokia informacija, kad jau prieš turnyro pradžią tiek M.Carlsenas, tiek rusų didmeistris Janas Nepomniaščis, kuris kaip tik paskutiniame mače ir kovėsi su M.Carlsenu dėl pasaulio čempiono vardo, jie abu turnyro organizatoriams išsakė nerimą, kad H.Niemannas tame turnyre žais ir prašė papildomų saugumo priemonių.
Ir, kaip suprantu, nelabai į tuos jų prašymus buvo atsižvelgta, tai toje konkrečioje situacijoje, nors tikrai M.Carlseno veiksmai buvo drastiški, iš kitos pusės savo tikslo – tai yra iškelti šitą sukčiavimo problemą į paviršių – turbūt nebuvo įmanoma geriau pasiekti, nes visas pasaulis dabar apie tai kalba.
– Kiek tikėtina, kad H.Niemannas sukčiavo žaisdamas prieš M.Carlseną gyvai „Sinquefield“ taurės turnyre, kur amerikietis nugalėjo pasaulio čempioną?
– Toje konkrečioje partijoje... Mačiau ir pačią partiją ir daug skirtingų nuomonių, vertinančių tą partiją, bet aš nemanau, kad buvo sukčiavimas toje konkrečioje partijoje prieš M.Carlseną. Ar tikėtina, kad H.Niemannas kažkada yra sukčiavęs prie lentos, manau, kad šansai yra pakankamai dideli, bet aišku kol kas nėra tvirtų įrodymų, kurie tą pagrįstų. Yra tik sukčiavimas internete, ten jau yra faktas, o dėl sukčiavimo gyvai, tai yra prie lentos, kol kas yra tik netiesioginiai įrodymai.
– Kaip pats šachmatininkas gali įvertinti, kad jo varžovas sukčiauja?
– Tai yra aspektas, kurį būtina šioje istorijoje paminėti. Reikia turėti omenyje, kad M.Carlsenas ne tik kaip pasaulio čempionas, bet ir tiesiog kaip profesionalus šachmatininkas yra sužaidęs tūkstančius partijų ir netgi ne tokiam stipriam žaidėjui kaip M.Carlsenas, bet kad ir iš asmeninės patirties, pavyzdžiui, man, labai dažnai nuojauta nemeluoja, kai manai, kad kažkas sukčiauja.
Mano atveju, tai visada būdavo internete, kai sužaidi partiją ir jauti, kad kažkas buvo netaip, pasižiūri po savaitės laiko, ir tas žaidėjas jau yra išmestas iš „Chess.com“ už sukčiavimą.
Tai šitos M.Carlseno nuojautos, kad kažkas su H.Niemannu yra ne taip, jos negalima visiškai nurašyti kaip neturinčios jokio faktinio pagrindo.
Aišku, teisme toks argumentas nesilaikytų, kad „aš jaučiu, jog kažkas ne taip“, bet tame lygyje, kad bent jau kažkokį tyrimą inicijuoti ar panašiai, tai svarbus faktas, nes tokio kalibro žaidėjai per visą savo patirtį puikiai žino kaip žmonės žaidžia, kaip jie galvoja, kokius kelius renkasi partijos eigoje ir jeigu yra kažkokia pagalba teikiama žaidėjui, visi šitie dalykai nusimuša, nebėra loginės sekos tam tikrose vietose. Ir gali būti sunku faktiškai įrodyti, kad kažkas ne taip, bet ta nuojauta, kad kažkas ne taip, ji yra.
– Ar sukčiauti prieš M.Carsleną nėra per daug įžulus žingsnis? Ar M.Carlsenas buvo pirmasis iškėlęs į viešumą H.Niemanno sukčiavimo istoriją, o gal buvo kažkokių įtarimų dar prieš jo pasisakymus?
– Iš to, ką skaičiau, šachmatų elito gretose įtarimų buvo jau seniau. Kaip tik dėl to M.Carlsenas bei J.Nepomniaščis ir kreipėsi į organizatorius dėl tų sustiprintų saugumo priemonių, bet kažkokio viešumo nebuvo, kad kažkas būtų viešai apkaltinęs H.Niemanną ar panašiai.
Kaip vėliau paaiškėjo, „Chess.com“ jau buvo tris kartus užblokavę H.Niemanną už sukčiavimą internete ir galbūt iš ten tie gandai ir pasklido, kad jis praeityje yra sukčiavęs, o per paskutinius kelis metus gyvų šachmatų, jis pradėjo kilti neįtikėtinai stipriai ir neįtikėtinai greitai kelti savo reitingą.
Iš ten turbūt ir atsirado toks diskomfortas – žinai, kad žmogus yra sukčiavęs, dabar matai, kad jis, na tikrai, negaliu sakyti, kad visiškai beprecedentiškai šachamtų istorijoje kilo, bet tas jo pakilimas per paskutinius dvejus metus buvo neįtikėtino lygmens.
Tai turbūt žmonės pradeda sudėti 2 plius 2 ir jiems kyla kažkokių įtarimų. Nors, kaip minėjau, nemanau, kad jis sukčiavo šitoje konkrečioje partijoje prieš M.Carlseną, nes kaip jūs ir sakėte, sukčiauti gyvai elito turnyruose tikrai būtų labai įžūlu ir turbūt, kad kvaila. Juk žaidėjai yra po padidinamuoju stiklu – tiek visas šachmatų pasaulis stebi ir analizuoja tuos turnyrus, tiek ir saugumo priemonės yra taikomos, visokie skenavimai ir panašiai.
Jeigu H.Niemannas yra sukčiavęs prie lentos, žymiai realiau, kad tai yra vykę kažkada anksčiau, jo kilimo metu, kai jis iš tokio vidutinio lygmens – tarptautinio meistro – per porą metų tapo labai labai stipriu didmeistriu. Per tą laikotarpį gali būti, kad jis kažkur prie lentos mažesniuose turnyruose, kurių niekas neseka ir kurie nėra tokie žinomi, galbūt galėjo kažką tokio padaryti.
– Kokios priemonės gali būti naudojamos sukčiavimui gyvuose žaidimuose prie lentos? Šiuo metu vykstančiame Jungtinių Valstijų šachmatų čempionate žaidėjai yra skenuojami metalo detektoriumi – ko yra ieškoma ir ar tokios procedūros vykdavo ir praeityje, o gal dabartinis skandalas paskatino imtis griežtesnių priemonių?
– Tų sukčiavimo skandalų yra buvę ir praeityje, bet jie būdavo ženkliai mažesnio kalibro. Būdavo silpnesni žaidėjai ir tikrai pasaulio čempionas nebūdavo niekaip susijęs su tomis situacijomis, dėl to jos nesulaukė tiek dėmesio, bet tų sukčiavimo atvejų būdavo.
O žaidėjų skenavimas ieškant kažkokios neteisėtos įrangos jau turbūt apie dešimtmetį egzistuoja, bet jis egzistuoja tik pačiuose svarbiausiuose turnyruose, ten, kur žaidžia elitiniai didmeistriai: visokiuose pasaulio čempionatuose, Europos čempionatuose ir panašiai. Paprastuose turnyruose tokių priemonių niekas neturi ir netaiko.
– Kokios tos neteisėtos priemonės ir neteisėta įranga? Kaip tai veikia?
– Senesniais laikais pagrindinė priemonė buvo tiesiog mobiliaus įrenginio turėjimas arba su savimi, arba kažkur paslėptai, pavyzdžiui, tualete. O šiais laikais šachmatų varikliukai netgi mobiliajame telefone yra užtektinai stiprūs, kad jų pilnai pakaktų sukčiavimui.
Tai tokie visiškai baziniai metodai. Tokių atvejų yra buvę ne tiek mažai, kai žaidėjas aptinkamas kur nors tualete ar žaidimo salės prieigose su mobiliuoju telefonu, žiūrėdamas į ekraną ir ten analizuodamas tuo metu vykstančią savo partiją.
Čia toks mažiausiai sofistikuotas ir brutaliausias sukčiavimo būdas. Prieš šitus dalykus dabar absoliučiai visuose turnyruose yra taisyklė, kad mobiliųjų telefonų negalima turėti su savimi. Jie turi būti išjungti ir palikti kur nors prieigose, kur negali prie jų prieiti vykstant partijai.
Tas pats galioja išmaniesiems laikrodžiams ir, iš esmės, visai elektronikai. Bet, aišku, kadangi technologijos tobulėja, neabejoju, kad yra išvystyta ir tobulesnių sprendimų sukčiavimui.
Negaliu tiksliai žinoti, kokie jie yra, bet bent jau šachmatų pasaulyje visada būdavo ta spekuliacija, kad galbūt yra kažkokie visiškai mikroskopinio dydžio davikliai ausyse, kurie leidžia priimti garsą. Ir viskas, ko reikia, jeigu tavo partija yra transliuojama internetu gyvai, yra sąjungininkas, kuris sėdi prie kompiuterio, analizuoja ir tau į ausį perduoda informaciją.
Tad šitie skeneriai, greičiausiai, šitų dalykų ir ieško – visokių užslėptų mini dalykėlių, kurie galėtų būti aptikti.
Taip pat kai kurie turnyrai jau taiko ir signalo blokavimą patalpoje, kur vyksta žaidimas, kad joks signalas negalėtų įeiti ir išeiti iš tos patalpos. Tai visiškai bazinis sprendimas, kuris organizacijoje nėra taikomas dažnai. Būtent to M.Carlsenas ir prašė organizatorių, kad transliacija būtų netiesioginė, o su tam tikru vėlavimu.
Tai yra jeigu partija prasidėjo, pavyzdžiui, 11 val., tai šios partijos transliacija galėtų prasidėti 11 val. 30 min. Tokiu būdu sukčiams labai apsunkinamas gyvenimas, nes jie nebemato gyvai, kas vyksta tą pačia sekundę. Tai čia yra toks bazinis sprendimas, kurį gali taikyti visi turnyrų organizatoriai visada, ir man keista, kad ne visada taiko.
– Įsibėgėjus H.Niemanno galimo sukčiavimo skandalui internete pasklido keista ir komiška teorija, teigianti, kad H.Niemannas sukčiavimui gyvuose žaidimuose naudojo analinius sekso žaislus, kurie perduodavo vibracijas ir taip leido pasirinkti tinkamus ėjimus. Kiek reali galėtų būti tokia teorija?
– Žinau, kad ta istorija buvo sukurta tiesiog kaip memas internete. Vienas „Reddit“ (socialinio tinklo) vartotojas sukūrė tai kaip ironišką pasijuokimą iš situacijos, bet kažkokiu būdu ta istorija labai plačiai paplito.
Žinoma, Elonas Muskas apie tai pasidalino savo tviteryje ir staiga visas pasaulis pagavo tą dalyką. Neįsivaizduoju, galbūt tai yra teoriškai įmanoma. Iš esmės, bet koks elektroninis aparatas, kuris gali priimti kažkokį signalą ir jį iškomunikuoti, teoriškai gali perduoti informaciją. Tikiuosi, kad tai nevyksta, bet 100 proc. garantuoti, kad tai neįmanoma negalėčiau.
– Ar įmanoma perteikti informaciją ne žodiniu būdu, o kokia nors vibracija, kad šachmatininkas suprastų, kokį ėjimą jam reikėtų atlikti?
– Šis klausimas turi kelis atsakymo lygmenis. Vienas lygmuo yra tai, kad naudojant, pavyzdžiui, Morzės abėcėlės principus, manau, kad galima perduoti ir konkrečius ėjimus. Pavyzdžiui, turint bate kokį nors vibruojantį įtaisą, jeigu į jį galima siųsti signalą pasitelkiant Morzės abėcėlę, tai turėtų būti galima perduoti ir koknkrečius ėjimus.
Bet apie ką dabar labai daug diskutuojama šachmatų pasaulyje yra tai, kad aukščiausio lygio šachmatininkams nebūtina, kad būtų perduotas konkretus ėjimas. Sukčiavimui pilnai užtektų tiesiog informacijos, kad tavo padėtyje yra kažkoks būdas laimėti – ieškok jo.
Ta informacija, kurią būtų galima laikyti sukčiavimu gali būti visiškai abstrakti – tiesiog sutekti kažkokios papildomos informacijos, tai nebūtinai konkretaus ėjimo perdavimas.
Galbūt vienas vibravimas – tu turi kažkokį taktinį smūgį, du vibravimai – ieškok gynybos, nes tau kažkas gresia. Ir tokio lygio žaidėjams šitos informacijos jau pilnai užtenka, kad jų žaidimo lygis stipriai pakiltų, nes jie žino, kad toje situacijoje yra kažkas, ką jie gali rasti.
– Ką tokie sukčiavimo skandalai aukščiausiame lygyje reiškia šachmatams kaip sportui? Girdima žaidėjų pasisakymų, kad tai yra skaudus kirtis visai šachmatų kultūrai, tai mažina sporto prestižą. Ką jūs apie tai manote?
– Jei atvirai, girdėjau argumentų į abi puses. Tai yra skaudus kirtis – duotuoju momentu šachmatai tikrai praranda dalį savo sukurto įvaizdžio, kad tai yra intelektualus sportas ir panašiai. Bet iš kitos pusės, kažkiek tikrai galioja ir ta taisyklė, kad bet kokia reklama vis tiek yra reklama.
Šachmatai pakankamai retai patenka į pirmus puslapius, bet dabar jau turbūt mėnesį ta istorija yra visur, kur tik įmanoma ir išsisprendus problemus su sukčiavimu, tas faktas, kad šachmatai yra pirmuose puslapiuose, jis gali turėti ir daug naudos.
Taip, sutinku, kad tai kirtis, labai svarbu kuo greičiau spręsti šitas problemas ne tik pavieniu M.Carlseno ir H.Niemanno atveju, bet, apskritai, pasaulinės organizacijos lygmenyje priimti sprendimus, nes priešingu atveju šachmatus gali ištikti, pavyzdžiui, dviračių sporto likimas, kuris prarado tiek prestižo ir remėjų, kad nežinau ar begali visa tai susigrąžinti po visų Lance'o Armstrongo skandalų.
Tad sakyčiau, kad abi pusės yra šitoje vietoje, kad kirtis tai taip, bet visa tai galima panaudoti ir teigiamiems pokyčiams.
– Jei būtų įrodyta, kad H.Niemannas sukčiavo ir gyvose aukščiausio lygio turnyrų partijose, kokia bausmė turėtų būti skiriama tokiam žaidėjui?
– Už tokio pobūdžio pažeidimus yra privalomos diskvalifikacijos. Aišku, galbūt gali būti sistema su kažkokiomis lengvinančiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, jeigu sukčiauja vaikas, nepilnametis, galbūt ta diskvalifikacija galėtų būti kiek trumpesnė, bet bijau, kad turi būti griežtos pasekmės tam, kad žmonėm nekiltų pagunda to daryti.
Su dabartinėmis technologijomis, man atrodo, sukčiauti yra pakankamai paprasta. Tam, kad atmušti norą tą daryti, turi būti taikomos labai labai didelės sankcijos.
– O kaip dėl piniginių baudų? Jei žmogus sukčiavo turnyre, kuriame laimėjo piniginį prizą, ar jam neturėtų būti skiriamos finansinės nuobaudos?
– Šiuo atveju būtų galima svarstyti apie jau laimėtų lėšų konfiskavimą iš turnyrų, kur įrodyta, kad žaidėjas sukčiavo. Nesu tikras, ar dabartinis teisinis reguliavimas tą leidžia.
Jeigu tai yra FIDE organizuojami turnyrai, gyvi turnyrai prie lentos, galbūt būtų galima tokius dalykus įtraukti į sankcijų sąrašą, bet, kaip jau minėjau, čia yra fundamentalus klausimas. Šachmatų pasaulis dabar atsidūrė šiokioje tokioje kryžkelėje, nes labai svarbu sukurti aiškų mechanizmą, nustatantį, kokia yra koreliacija tarp žaidimo internete ir žaidimo gyvai.
Kol kas tokios aiškios koreliacijos nėra. Jeigu žmogus sukčiavo žaisdamas internete, teoriškai FIDE neturi jokios jurisdikcijos spręsti, ką su tuo asmeniu daryti, nes ji nekuruoja žaidimo internete privačiose platformose, tokiose kaip „Chess.com“.
Būtent dėl to dabar krūva žmonių dirba prie to, kaip sukurti šitą sistemą, kaip sukurti šitą koreliaciją – jeigu žmogus sukčiavo internete, ar galima jį diskvalifikuoti iš gyvų turnyrų ir atvirkščiai, kaip internetinės platformos gali dalintis informacija su Tarptautine šachmatų organizacija – kaip jie aptinka tuos sukčiautojus pas save.
Kyla labai daug klausimų, į kuriuos dabar šachmatų bendruomenė ieškos atsakymų. Manau, kad nuo to labai daug kas ir priklausys – kokie atsakymai bus rasti ir kaip susisies tas internetinis žaidimas su gyvu.
– Kaip šią istoriją vertina kiti šachmatų didmeistriai ir apskritai šio sporto bendruomenė pasaulyje ir Lietuvoje? Ar H.Niemannas jau yra viešai nurašomas kaip sukčius, o gal vis dėlto ir jo pusėje stovi daugybė žmonių?
– Sakyčiau, kad dar nėra tokio šimtaprocentinio verdikto H.Niemanno atžvilgiu, nes pradžioje, kol nebuvo apskritai jokių įrodymų, „Chess.com“ raporto ir panašiai, galbūt netgi dauguma šachmatininkų buvo H.Niemanno pusėje, todėl kad M.Carlseno elgesys atvėrė tokią nemažą pandoros skrynią, kai tu gali pateikti kaltinimus žmogui, nepateikdamas visiškai jokių įrodymų.
Ir vien dėl to, kad tai yra M.Carlsenas – pasaulio čempionas, įtakingiausias šachmatininkas, H.Niemanno karjerą ta dėmė būtų lydėjusi visą gyvenimą net jei nebūtų įrodyta, kad jis sukčiavo.
Tad vienas iš pagrindinių aspektų šachmatuose yra tai, kad sukčiavimas, žinoma, yra labai blogai, dėl to turi būti baudžiama ir panašiai, bet lygiai taip pat, kaltinimas sukčiavimu irgi turi nešti pasėkmes – tu negali švaistytis tokiais kaltinimais ir gadinti kieno nors reputacijos, neturėdamas jokio pagrindimo.
Situacijos pradžioje, sakyčiau, kad tikrai nemenka dalis žmonių buvo H.Niemanno pusėje, kadangi nebuvo jokių įrodymų, kad jis sukčiavo niekur – nei internete, nei gyvai. Po to, aišku, jis prisipažino pats, kad yra sukčiavęs, bet būdamas vaikas.
Bet tada, kai pasirodė „Chess.com“ raportas apie jo serijinį sukčiavimą ir melą ankstesniuose interviu, kad jis yra sukčiavęs tik kelis kartus, sakyčiau, ta dinamika labiau pasikeitė į M.Carlseno pusę.
Bet vis tiek tas sentimentas, kad jis apkaltino žmogų ir nepateikė jokių sukčiavimo įrodymų, jis išlieka. Ir dabar, sakyčiau, nuomonė yra tokia, kad abudu elgiasi blogai – H.Niemannas dėl sukčiavimo internete, o M.Carlsenas dėl to, kad jis apkaltino žmogų sukčiavimu prie lentos elitiniuose turnyruose ir iš esmės to neįrodė.
– Matėme, kad iš pradžių M.Carlsenas kalbėjo labai paslaptingai ir nesiėmė atvirai kaltinti H.Niemanno. Kas galėjo jį paskatinti paskelbti viešus kaltinimus amerikiečiui?
– Aš galvoju, kad iš dalies ir paskatino bendruomenės reakcija. Žinoma, savo gynybą pradėjo ir pats H.Niemannas, kuris ėmė duoti interviu ir juose teigė, jog jis niekur nesukčiavo, kad M.Carlsenas neturi jokių įrodymų ir negali taip elgtis.
O taip pat bendruomenės reakcija buvo tokio pobūdžio, kad niekas taip nesielgia – tu negali pasakyti, kad žmogus sukčiavo ir tada tiesiog pradingti, nepateikti jokių paaiškinimų ir panašiai.
Tad M.Carlsenas susilaukė gan didelio atkirčio po tų savo pirminių veiksmų. Manau, kad tai galėjo paskatinti jį tam oficialiam pranešimui, kuris akivaizdžiai buvo rengtas advokatų kontoros, kartu su M.Carlseno komanda, matyt, siekiant išvengti kažkokių formuluočių, kurios galėtų lemti kažkokių teisinių kelių ėmimasį iš H.Niemanno pusės.
H.Niemanno likimas skendi migloje
Pastaraisiais metais neįtikėtiną pažangą demonstravęs šachmatų vunderkindu laikomas H.Niemannas šiuo metu turi 2699 FIDE reitingo taškų ir pasaulio reitinge užima 40 vietą.
Palyginimui, lygiai prieš du metus (2020 m. spalį) amerikietis savo sąskaitoje turėjo 2465 taškų ir užėmė 97 vietą pasaulio jaunių (iki 20 m.) reitinge, o apie geriausių pasaulio šachmatininkų šimtuką suaugusiųjų kategorijoje galėjo tik pasvajoti – šiuo metu 100-ąją vietą FIDE reitinge beisidalinantys šachmatininkai turi po 2646 taškų.
Tačiau neįtikėtinu tempu kylančią 19-mečio karjerą gali aptemdyti į viešumą iškilęs jo sukčiavimo internete skandalas.
Po populiariausios internetinių šachmatų svetainės „Chess.com“ tyrimo, atskleidusio, jog H.Niemannas galimai sukčiavo daugiau nei 100 nuotolinių šachmatų partijų Tarptautinės šachmatų organizacijos (FIDE) Sąžiningo žaidimo komisija pradėjo savo tyrimą, kuriame bus nagrinėjami šachmatininkui pareikšti kaltinimai bei tiriami galimo jo sukčiavimo gyvuose žaidimuose atvejai.
Jeigu bus įrodyta, kad H.Niemannas sukčiavo aukščiausio lygio turnyruose žaidžiant prie lentos, jam gali būti uždrausta dalyvauti visuose elitiniuose šachmatų turnyruose, tačiau tokios bausmės laikotarpis priklausytų nuo tyrimo rezultatų.
Reikia pažymėti, kad surasti įrodymų apie sukčiavimą jau įvykusiose pasibaigusių turnyrų partijose gali būti ypač sunku, todėl tyrimas gali tęstis ne vieną mėnesį.
Tad net jeigu H.Niemannas ir yra praeityje sukčiavęs, žaisdamas priešais savo varžovus gyvuose turnyruose, ar tai pavyks įrodyti – nežinia.
Kita vertus, jaunajam didmeistriui bus nemažiau sunku nusiplauti purvą, kuriuo jo karjerą sutepė pasaulio šachmatų čempiono kaltinimai bei tyrimas, atskleidęs apie reguliarų amerikiečio sukčiavimą žaidžiant šachmatais internete.
