„Jei reiktų išrinkti daugiausiai jėgų pareikalavusį darbą ir tokį, kuris iki šių dienų teikia didžiausią malonumą – Ričardo Berankio išugdymas. Tuomet viskas buvo nauja, daug dalykų nežinojau, bet mokydamas geriausią visų laikų tenisininką, mokiausi ir pats.
Vis tik, būtų neteisinga sakyti, kad nesistengiau dirbdamas kitus darbus. Anaiptol. Ne viskas gavosi, tačiau sau esu reiklus ir nebuvo dalykų, kur dariau tik tam, kad daryčiau. Jei žaidžiu – tai žaidžiu tik tam, kad laimėčiau, jei dirbu – tik tam, kad padaryčiau kaip galiu geriausiai.
Labai džiaugiuosi, kad su šeimos pagalba įkūrėme akademiją, džiaugiuosi, kad anūkai taip pamėgo tenisą. Kai atsuku laiką atgal, suprantu, kad metai nepraėjo veltui“, – sakė R.Balžekas.
– Remigijau, ar yra dalykų, apie kuriuos svajojote, bet per tiek metų taip ir nesugebėjote įgyvendinti?
– Tuo metu, kai R.Berankis buvo ant bangos, turėjau tikslą – įkurti nacionalinę teniso akademiją. Tai buvo ir svajonė, ir galimybė užauginti dar daugiau Ričardų Berankių. Priežasčių, kodėl akademija nebuvo įsteigta yra nemažai, bet faktas, kad to įgyvendinti, deja, nepavyko.
– Kas pirmiausiai šauna į galvą prisiminus tą laiką, kai buvote Lietuvos rinktinės kapitonas?
– Du dalykai. Pati pirmoji Daviso taurė Slovakijoje, kur dar žaidė legendinis Rolandas Muraška ir, aišku, pergalė prieš Didžiąją Britaniją. Iki šiol esu tikras, kad tuomet mes nepasinaudojome galimybe pakelti teniso į kitą lygį.
O juk tuo metu tiek Laurynas, tiek ypač Ričardas buvo ant bangos, susidomėjimas milžiniškas.. Neabejoju, jei tada nebūtumėm praleidę šitos progos, šiandien situacija tenise būtų kitokia.
– Sakykite, ar 65-eri metai nėra riba, kai reiktų galvoti apie karjeros pabaigą?
– Jei atvirai, pastaruoju metu šio klausimo sulaukiu gana dažnai (šypsosi). Tačiau aš esu taip užprogramuotas, kad be darbo nemokėčiau gyventi. Kaip pavyks? Kaip toliau dirbsiu? Nežinau, tačiau sustoti neketinu.
Tiesiog per gerai jaučiuosi, kad norėčiau kažką keisti. Mano širdis džiaugiasi matydama, kiek ir kokie vaikai treniruojasi akademijoje, koks yra trenerių kolektyvas. Su tokia bendruomene nėra kada liūdėti, kaip tik su tokia bendruomene rezultatas yra užprogramuotas. Džiaugiuosi matydamas sūnaus Arūno indėlį į akademijos plėtrą ir darbą su partneriais ir jo žmonos Ingos pastangas dirbant su bendruomene.
Ir dar vienas dalykas, kuris man dabar teikia didelį malonumą – darbas su anūkais. Tiek Jonas, tiek Vytautas yra pasinešę į tenisą, todėl aš pats savęs nesuprasčiau, jei nepadėčiau jiems siekti jų svajonės.
