Pasak mokyklos vadovo, buriuotojo Manto Klimantavičiaus, tokia pagalba ir palaikymas motyvuoja nesustoti ir šiandien mokykla jau kuria planus, leisiančius pačiam Vilniaus miestui prisijaukinti mintį, kad ir sostinėje yra stiprių buriuotojų bei sąlygos vaikus sudominti šiuo ypatingu sportu.
Praėjo beveik metai nuo praėjusių metų spalį Vilniaus vaikų buriavimo mokyklą ištikusios nelaimės. Ko gero, jau baigti visi įvykio tyrimai ir galima įvardinti, kokios buvo jachtklube kilusio gaisro priežastys ir patirti nuostoliai?
Išties iki pat šiol tą įvykį gaubia paslaptis. Oficiali išvada teigia, kad gaisro priežastis buvo trumpas elektros jungimas. Viskas prasidėjo nuo patalpos, esančios kitoje pastato pusėje, tad bent jau žinome, kad gaisras kilo ne dėl mūsų kaltės. Neturim nei priešų, nei esam kažkam kažkuo nusikaltę, mes turim tik pasekmes.
Sudegusiam pastate buvo didžioji dalis mūsų laivų. Sudegė kone visi turėti „Optimist“ klasės laiveliai, visos burės ir stiebai, skirti ILCA klasės jachtoms. Sveiki liko tik „RS Feva“ laivai, nes jie sandėliuojami lauke, inventorių kraunant ant paties laivo. Iš mūsų turėtų 25 „Optimistų“ liko trys ir tie dar pasvilo. Tiesa, tuos, kurie pasvilo, mes nušveitėm, perdažėm ir jie vėl plaukia.
Taip pat sudegė visas pastatas, kurio kambariukuose vaikai galėdavo persirengti ir pasiruošti treniruotėms. Dabar vaikai persirenginėja konteinerinėje būdelėje, kurią nusipirkom, ten vietos daug mažiau, o laivai ir visas inventorius stovi lauke. Bet buriuoti galima.
Iškart po nelaimės buriuotojų bendruomenė pasirodė išties vieningai – operatyviai buvo pradėta rinkti finansinė parama, į žinią sureagavo daugybė paskirų buriuotojų, buriuojančių vaikų tėvelių, buriavimo klubų ir mokyklų, pažadėjusių ieškoti galimybių padėti mokyklai atsitiesti. Gal gali šiek tiek papasakoti apie tuo metu vyravusias emocijas ir viso paramos rinkimo, naujo inventoriaus paieškų ir pirkimo procesą?
Iš pat pradžių, kai vėlų vakarą socialiniuose tinkluose pamatėme, kad dega, ir važiavome į jachtklubą, dar pilnai nesuvokėm, kas vyksta.
Buvo daug pasimetimo, bandymo suprasti, kokio masto šita nelaimė, susivokti, kas įvyko ir ką galima daryti. Kai supratome, kad nieko nebeliko, viskas sudegė, tikrai buvo šmėstelėjusi ir mintis, kad gal reikia viską baigti, nebėra nei su kuo, nei kaip tęsti mokyklos veiklą.
Tačiau rankų taip iškart nenuleidome. Supratome, kad jei įmanoma kažką padaryti, reikia pradėti daryti dabar iškart, kol dar neatvėso pelenai. Mes per dieną padarėme visą komunikaciją apie įvykį ir pakvietėme galinčius prisidėti padėti atkurti tai, kas prarasta. Per pirmąją savaitę po gaisro mus pasiekė didžioji dalis paramos lėšų. Iš viso mes surinkome apie 35 tūkstančius eurų paramos iš klubų, žmonių, tėvų.
– Ką reiškia tokia suma buriuotojiškais terminais – inventoriumi, burėmis?
– Mūsų sudegę laivai nebuvo nauji. Mes skaičiavome, kad, viską sudėjus, sudegė turto už kokius 40 tūkst. eurų. Tačiau, ko gero, didžioji problema buvo ta, kad labai greitai surinkti didelį kiekį dėvėto inventoriaus nėra lengva – mes viską buvom sukaupę per ilgą laiką.
O perkant naujus laivus viskas kainuotų, ko gero, virš 100 tūkst. eurų. Gerai, kad turėjome žiemą, kuri buvo tikrai darbinga. Ieškojome laivų, važiavom į Lenkiją, pirkom „Optimistus“, dalyvavome Vilniaus savivaldybės konkurse. Vilnius skyrė 7000 su viršum eurų naujiems laiveliams.
– Kokios iniciatyvos ar kokia pagalba nustebino labiausiai?
– Labiausiai rėmė, ko gero, aktyvūs buriuotojų klubai. Įdomu, kad daugiau palaikymo sulaukėm ne iš tų, kurie šalia mūsų ir kurie tikrai mato, ką mes dirbame kiekvieną dieną, o iš tų, iš kurių gal ir nesitikėjom, bet gavom palaikymą.
Dar vieną labai netikėtą palaikymo gestą parodė estų teisėjai, kurie vasarą teisėjavo mūsų organizuotose varžybose. Sužinoję apie gaisrą jie grąžino savo metų honorarą atgal. Tai buvo tikrai netikėta – juk žmonės atvažiavo, dirbo, o po to visus tuos pinigus grąžino. Manau, tai buvo tikrai labai jautrus ir gražus buriuotojiškos draugystės įrodymas.
– Kokia situacija dabar? Gal gali trumpai pasidalinti, kaip atrodė šių metų mokyklos buriavimo sezonas – vaikai tęsė treniruotes, vyko į stovyklas, dalyvavo varžybose. Tai reiškia, kad pavyko atkurti visą turėtą inventorių ar procesas vis dar tęsiasi?
– Išties sezonas dėl gaisro kaip ir nenukentėjo. Bent nepamenu, kad kažką būtų reikėję „nukirpti“ ar sumažinti. Augimo nebuvo, dirbam su panašiu skaičiumi vaikų, tačiau atsistatėm, išsaugojom tai, ką jau buvom sukūrę.
Šiandien turim 16 „Optimist“ klasės jachtų, 5 ILCA klasės laivus ir 5 „RS Feva“. Liūdna tik, kad vaikai neturi normalių patalpų persirengimui, dabar viską sandėliuojam konteinerinėje būdelėje, ten viskas sugrūsta, vietos trūksta.
– Ar pagalba, kurią gavo Vilniaus vaikų buriavimo mokykla – pirmas toks bendruomenės vienybės pavyzdys, su kuriuos susidūrei? O gal su tokiu buriuotojų bendruomeniškumu esi susidūręs ir kokiose nors kitose situacijose?
– Manau, yra nemažai buriuotojų vienybės pavyzdžių. Skirtingas jos formas galime matyti „Kuršių marių regatoje“, „Tūkstantmečio Odisėjos“ žygyje aplink pasaulį su jachta „Ambersail“. Momentų, kai buriuotojai susitelkia tikrai netrūksta.
Tiesa, kai susiduri su tuo labai asmeniškai ir tokiu kritiniu momentu, tai vis tiek stebina. Tikrai nesitikėjau, kad kažkam taip stipriai rūpi, ką mes darome.
Galbūt galėjom to tikėtis iš tėvų, kurių vaikai buriuoja, bet kad kiti klubai, kurie turi savo veiklas, savo tikslus, savo problemas, irgi taip geranoriškai sureaguos – tai buvo netikėta. Toks palaikymas tarsi įprasmina pačią mūsų veiklą – supranti, kad dirbi ir stengiesi dėl bendro tikslo.
– Gal gali trumpai pasidalinti, kaip atrodo jūsų mokyklos treniruočių kasdienybė? Kuo gyvenate, ar daug turite buriuojančių vaikų, trenerių?
– Savo veikla mes balansuojame tarp laisvalaikio užimtumo užsiėmimų, buriavimo pristatymo naujokams ir tikro sportinio buriavimo. Siekiame balanso tarp šių sričių ir, kad šitą balansą palaikytume, mums tikrai ima trūkti resursų – visų pirma bent vieno papildomo trenerio.
Norinčių buriuoti vaikų Vilniuje yra labai daug. Neseniai buvom įdėję skelbimą, kad renkame naują grupę, tai per savaitę gavom dvigubai daugiau užklausų nei galime priimti. Tokią reklamą apskritai darome labai retai, nes grupės nuolatos užsipildžiusios.
– Kokie tolimesni mokyklos planai ir tikslai ateinančiam sezonui?
– Idėjų yra daug, tik laiko mažai joms įgyvendinti. Viena iš idėjų yra turėti buriavimo vietą pačiame Vilniuje, nes daliai pačių jauniausių yra problema treniruotėms vykti į Trakus.
/Jei jie galėtų treniruotis Vilniuje, būtų paprasčiau. Šiuo metu galvojame apie Pilaitės ežeriuką – jis atviresnis, vėjo neužstoja miškai, kaip kad, pavyzdžiui, Žaliuosiuose ežeruose.
Tokiai idėjai daug nereikia – užtenka vandens telkinio, kelių laivelių, mažo kateriuko treneriui ir kokios nors patalpos, kur viską susidėti.
Galbūt, jei įgyvendintume šią idėją, pats miestas prisijaukintų mintį, kad sostinėje taip pat yra buriuotojų ir visai stiprių. Manau, kur nukreipi savo jėgas, ten ir gali kažkas išaugti. Svarbiausia, kad drauge būtų motyvuoti žmonės, kurie tiki idėja, dėl kurios dirbame.
