„Tai mano laikas, – vis dar sukruvintu kimono stovėdamas kalbėjo J.Sokolovas. – Bet geriausiojo turnyro kovotojo prizą sunku suprognozuoti. Labai džiaugiuosi, kad tapau meistru, kokiu ir norėjau tapti“.
Savo kelią pirmojo pasaulio čempiono titulo link Vilniaus „Saulės ženklo“ klubo narys J.Sokolovas pradėjo svorio kategorijos 75–85 kg šešioliktfinalyje ir negailėstingai gliaudė varžovų gynybą.
Tiesa, keliose kovose prireikė ir net po kelis pratęsimus, kol teisėjai susiprasdavo pakelti pergalingas vėliavėles į lietuvio pusę.
Po šeštadienio akistatų J.Sokolovas sekmadienį ketvirtfinalyje palaužė švedą Joną Rosiną, o jau pusfinalyje 27-erių kovotojas susikirto su gerai pažįstama 40-mete Bulgarijos karatė legenda Valerijumi Dimitrovu.
Ir vėl kova buvo pratęsta pirmosioms dviems minutėms, tačiau šįkart Europos ir pasaulio čempionas nerado priešnuodžių ir pirmąkart per savo karjerą krito nuo J.Sokolovo.
Iki šiol įveikti net 22 kartus Europos čempionu tapusio V. Dimitrovo nebuvo pavykę nė vienam Lietuvos kovotojui.
Finale lietuvis galingai žygiuodamas aukso medalio link sudorojo vieną iš 44-rių į Lenkiją atvykusių Japonijos atstovų Nariyoshi Tadą.
„Nėra jokio siurprizo, kad tapau čempionu. Viskas ėjo pagal planą, – santūriai kalbėjo po sėkmės J.Sokolovas. – Tas geriausio kovotojo prizas tai tik papildomas apdovanojimas, nes neįmanoma jo tikėtis.
Kovoji, darai savo darbą ir malonu yra gauti tokį trofėjų, bet iš esmės suplanuoti jo apskritai neįmanoma. Jaučiau, kad einu laimėti šį čempionatą su didžiuliu pasiryžimu ir dvasia. Ta dvasia matėsi ant tatamio, nes ją ir įvertino specialistai“.
– Turite ne vienerių metų kovų turnyruose patirtį. Kas lėmė pergalę pasaulio pirmenybėse?, – buvo paklaustas J.Sokolovas.
– Eilę metų kažką keičiu savo pasirengime, siekiu, kad tie pakeitimai atvestų mane į pergales. Patikėkite, ruošdamasis šiam čempionatui padariau labai detalų planą – kiekvieną kovą planavau, net judesius vienai ar kitai kovai dėjau į tam tikras lentynas savo galvoje, mąsčiau, kada bus galima juos pritaikyti.
Viskas, ką matė per čempionatą mano gerbėjai yra itin nuoseklaus ir detalaus pasirengimo vaisius.
– Esate pirmasis iš lietuvių, kuris įveikė bulgarą V.Dimitrovą. Kaip pasisekė?
– Tai jau buvo trečioji kova su Valerijumi, prieš tai dvi buvusias aš pralaimėjau. Pirmoji mano kova su juo buvo seniai, dar studijavau matematika, tai negalėjau gerai jai pasirengti ir buvo begalė trūkumų.
Kai jau baigiau mokslus, antroji kova buvo praėjusiame Europos čempionate ir iš principo aš ją laimėjau. Bet teisėjai nutarė kitaip – jaučiau, kad nugalėjau ir mačiau tą Valerijaus veide, kad jis tai taip pat tai žino. Bet teisėjai...
Iš tų kovų su V.Dimitrovu daug ko išmokau ir sugebėjau padaryti išvadas – šiame čempionate teisėjai jau neturėjo progų neskirti man pergalės.
– Kelis kartus pirmenybėse jums teko kovti po du pratęsimus. Ar nebijojote, kad pralaimėsite?
– Visiems priešininkams turėjau individualų kovos planą – net ir tiems, su kuriais mano keliai išsiskyrė ar prasilenkėme. Padariau taip, kad 80 procentų savo kategorijos burtų ir galimų varžovų buvo išanalizuoti, turėjau prieš kiekvieną tam tikrą akistatos planą.
Man pasisekė viską ir su visais įgyvendinti. Visada buvo jausmas, kad aš turiu laimėti, o finale prisidėjo dar ir mintis – „ne, aš nepaleisiu aukso, tai yra mano“.
Pasižiūrėkite, prieš mane kovojo itin tituluoti varžovai – vienas pasaulio čempionato prizininkas, kitas – Europos čempionato prizininkas, V.Dmitrovas – pasaulio ir Europos čempionas, finalistas – Japonijos čempionas. Tai žvaigždės, bet visoms joms turėjau po planą ir visi jie buvo nugalėti.
– Po praėjusio Europos čempionato su V.Dimitrovu dalinotės kovos įžvalgomis. Šįkart jau pasikalbėjote su juo apie savo pergalę?
– Taip. Šiek tiek. Po paskutinės kovos daug ką pakeičiau ir norėjau sužinoti, kaip jis reagavo į tuos pakeitimus. Valerijos yra gyva legenda ir jis netikėtai prisipažino, jog esu vienas iš nedaugelio sportininkų, kuris po kovų daro pokyčius savo technikoje.
Tai labai smagus įvertinimas. Bet jei kalbėsime labai atvirai, tai džiaugiuosi, kad suvežiau sąskaitas už praėjusį Europos čempionatą, kai iš manęs buvo atimta ta pergalė. Taip, tai buvo sąskaitų suvedinėjimas.
– Tai įrodo, kad neverta dalintis su varžovais kažkokiomis įžvalgomis po akistatų?
– Tai kažkokių paslapčių niekada niekas nepasakoja. Paklausi, pavyzdžiui, kad smūgiavai kokius dvidešimt kartų į vieną kūno vietą, tai ar skaudėjo. Paspaudi oponentą, kai kada jis tokius dalykus pasako.
– Pergalė prieš V.Dimitrovą gal buvo saldesnė už finalo sėkmę ir čempiono laurus?
– Norėjau įrodyti savo meistrystę kiokušin karatė padangėje. Ir viskas. Kas būtų buvęs finale, manęs nedomino. Jei nebūčiau apskritai susitikęs su bulgaru, būčiau liūdnas. Bet... Aš noriu laimėti prieš visus.
– Ką apie save sužinojote po šio pasaulio čempionato?
– Žinojau, kad mano planas nugalėti bus labai žiauriai sunkus. Žinojau, kad privalėsiu spausti save ir tai daryti turėsiu nepaisant nieko – planas turėjo būti įvykdytas. Džiaudiuosi, kad nė karto nenuklydau lengvesniu keliu ir laikiausi savojo plano.
– Kodėl Lietuva nuo 2013 metų neturėjo pasaulio kiokušin karatė čempiono?
– Galimai užaugo nauja karta – tikrai stipri kovotojų karta, kuri praėjo daug Europos čempionatų, prisirinko rimtų kovų bagažo ir galiausiai prisirpo pergalėms. Aš manau, kad lietuviai yra vieni stipriausių kiokušin karatė sportininkų.
– Kas toliau?
– Siekiau ne objekto – titulo, o katarė meistrystės. Tokį, kokį norėjau lygį, šiai dienai jį pasiekiau. Ir kol kas tuo džiaugiuosi.
