Klaipėdietis 2020 metų pabaigoje baigė profesionalaus dviratininko karjerą, tačiau nuo dviračių sporto neatitolo – dirba Klaipėdos „Viesulo“ sporto centre dviračių sporto treneriu ir jaunajai kartai bando įskiepyti ne tik meilę sportui, bet ir važiavimo dviračiais kultūrą.
„Kai važiuojame dviračių taku ir priartėjame prie šviesoforo ar perėjos, visada paaiškinu, kaip reikia kultūringai elgtis, taip pat vyresniuosius nuolat mokau, kaip kultūringai ir atsakingai elgtis ir važiuojant gatve.
Mes, dviratininkai, turime rodyti kelyje kultūrą ir pavyzdį. Jei taip pavyks, tada tikiu, kad ir aplinkiniai elgsis kultūringiau“, – sakė 34 metų dviračių sporte aukštumų pasiekęs ir Klaipėdos universitete sporto magistro diplomą įgijęs R.Navardauskas.
Tandeme – profesionali dviratininkė
Ramūnas teigė, kad jo trenerio idealas – pirmasis treneris Kęstutis Česaitis, kuris sugebėjo rasti raktą į tuomet dar Šilalėje treniruotes lankiusio vaiko širdį, pažadinti kovingumą, įskiepyti disciplinos ir atsakomybės jausmą bei, žinoma, padėjo pajusti meilę sportui.
„Mano, kaip trenerio, tikslas – kad į mano treniruotes atėję vaikai visų pirma pamiltų sportą, tuo mėgautųsi ir tą darydami jaustų malonumą. Tik pradėjusių lankyti treniruotes vaikų niekada negalima spausti ir iš jų per prievartą reikalauti tik kuo geresnio rezultato ar maksimumo.
Viskas turi vykti savu laiku ir palaipsniui. Dviračių sporte stulbinančių rezultatų per metus ar du nepasieksi. Reikia dirbti metų metus. Aš savo auklėtiniams nuolat sakau: „Kiek įdėsite darbo, tiek ir turėsite“.
Tai galioja ne tik sporte, bet ir gyvenime“, – savo darbo metodiką atskleidė R.Navardauskas.
Jis teigė, kad tarp jo treniruojamų auklėtinių yra ir aštuonmečių vaikų, ir jau šešiolikos metų sulaukusių paauglių.
„Į savo treniruotes priimu visus – su mažesniaisiais treniruojamės 3 kartus per savaitę, o su vyresniaisiais – 5–6 kartus. Negi atėjusiam į treniruotes vaikui pasakysi: ne, tavęs nepriimsiu.
Stengiuosi rasti raktą į kiekvieno vaiko širdį. Man dirbti su vaikais – malonumas. Svarbiausia – pasitikėjimas vieni kitais, nebijoti vietoje ir laiku pagirti, o reikalui esant ir paguosti bei subarti“, – sakė R.Navardauskas.
Jis savo auklėtiniams treniruočių krūvius paskirsto pagal amžių.
„Jaunuosius visų pirma mokau disciplinos, tvarkos, kultūros dviračių takuose, saugumo. Visų pirma reikia išmokyti važiuoti su dviratininkams skirtais kojų fiksatoriais. Būna pradžioje ir griūčių.
Sustoja prie šviesoforo, pamiršta, kad kojos pritvirtintos prie pedalo ir griūva ant žemės. Tačiau tai normalu. Būna, kad ir profesionalūs dviratininkai griūva.
Nežinau nė vieno profesionalaus dviratininko, kuris nėra griuvęs dėl fiksatorių. Jei jums kas sakys, kad nėra, esu įsitikinęs – meluoja. Laikui bėgant visi pripranta prie fiksatorių ir tai nebekelia jokių problemų“, – kalbėjo R.Navardauskas.
Ramūnas teigė, kad baigęs profesionalaus dviratininko karjerą apie trenerio duoną pernelyg nemąstė, tačiau jį įkvėpė trenere „Viesulo“ sporto centre dirbanti kita buvusi profesionali dviratininkė Vilija Šulskienė.
„Ji mane atvedė į šį kelią ir motyvavo. Iš pradžių buvo sudėtinga: trenerio darbe yra ir popierizmo ir panašiai, tačiau Vilija man labai daug padeda ir moko. Su ja kartu dirbti – vienas malonumas“, – teigė R.Navardauskas.
Jie kartu su auklėtiniais dviračiais važiuoja ir iki Palangos, ir Platelių, ir iki Malkų įlankos, su mažesniaisiais treniruojasi dviračių takuose.
„Pažaidžiame kartu ir futbolą, ir krepšinį, nueiname ir į treniruoklių salę. Vaikams per treniruotes turi būti įdomu. Pamenu, kad vaikystėje mes lankėme treniruotes, nes buvo smagu susitikti su draugais, kartu pažaisti, pajuokauti, o vėliau palaipsniui išsiugdo ir meilė sportui.
Pradžioje svarbu vaikus sudominti, o per kiekybę galima pasiekti ir kokybę“, – įsitikinęs dviračių sporte aukštumų pasiekęs R.Navardauskas.
Vilkėjo rožinius marškinėlius
Pats Ramūnas dviračių sportą ėmė lankyti 10 metų ir per sportinę karjerą pasiekė stulbinančių rezultatų.
R.Navardauskas 2011–2018 metais atstovavo UCI aukščiausiojo diviziono komandoms.
Iš Kvėdarnos (Šilalės raj.) kilęs dviratininkas 2013 metais laimėjo „Giro d'Italia“, 2014 metais – „Tour de France“ etapus, o 2015 metais iškovojo pasaulio čempionato bronzos medalį. Ramūnas 2012 metais po ketvirtojo ir penktojo etapų buvo „Giro d'Italia“ lyderis.
R.Navardauskas atstovavo Lietuvai Londono ir Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse.
Geriausias 2015 metų Lietuvos sportininkas šalies dviračių plento čempionatuose iškovojo 17 medalių – 7 aukso bei po 5 sidabro ir bronzos.
„Kai buvau paauglys, negalvojau apie profesionalų sportą, bet galiausiai turėjau puikią karjerą, trukusią 10 metų. Pavyko iškovoti gražių pergalių. Tai buvo nuostabus nuotykis“, – sakė R.Navardauskas.
Jis neslėpė, kad šios pergalės pareikalavo daug jėgų, ištvermės ir valios.
„Patikėkite, buvo dienų, kai norėjosi viską mesti ir mąstydavau: negi vėl per lietų reikės minti dviračio pedalus ir vargti? Tačiau tuoj pat panašias mintis vydavau lauk. Mane kaskart įkvėpdavo laimėjimai.
Kai juos pasieki, kūną užplūsta toks džiugesys, kad pamiršti visus vargus. Tarkime, kai pasaulio čempionate užėmiau trečiąją vietą, tai buvo lyg kažkas iš fantastikos srities.
Kažkas „vau“. Anksčiau niekada nemąsčiau, kad tokios mažos valstybės atstovai gali kilti ant prizininkų pakylos laiptelio planetos pirmenybėse bei laimėti prestižinių dviračių lenktynių „Giro d'Italia“ ir „Tour de France“ etapus. Vien baigti panašias varžybas yra didžiulė garbė“, – pasakojo R.Navardauskas.
Jis neslėpė ir to, kad prieš svarbias varžybas vienas iš jo ritualų būdavo malda.
„Mūsų sporte sėkmė yra labai svarbi. Juk mūsų rezultatus gali lemti ir atsitiktinumai: gali prakiurti padanga, gali netikėtai paslysti ar į tave gali atsitrenkti kitas dviratininkas. Maldoje paprašyti sėkmės ir Dievo palaimos – nėra blogai“, – atviravo olimpietis.
Prakalbus apie profesionalų dviratininkų greičius, R.Narvadausko atsakymas lengvai šokiravo.
Jis teigė, kad per sportinę karjerą patyrė daug džiugių ir nepamirštamų akimirkų.
„Kiekvieno sportininko svajonė – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Man pavyko. Niekada nepamiršiu, kaip per olimpines žaidynes trumpam sustojau nusivilkti apatinių marškinėlių, nes buvo karšta, mečiau juos į krūmus, o prie jų prišoko būrys dviračių sporto entuziastų.
Supratau, kad olimpiada – šventė ne tik sportininkams, bet ir žiūrovams. Dabar viena iš mano svajonių, kad ateityje olimpiadoje dalyvauti mano auklėtiniai ir patirtų kažką panašaus“, – tokia nata pokalbį baigė R.Navardauskas.
