Kokia istorinė misija jam teko, sportininkas įvertino tik prabėgus laikui. Tą pačią užduotį šalies delegacija jam patikėjo ir po ketverių metų per Atlantos žaidynių atidarymą.
Kuris iš 47 Barselonos žaidynėse startavusių šalies atletų taps vėliavnešiu per atidarymo ceremoniją, iš anksto nebuvo numatyta. Tuometis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas bandė siūlyti šias pareigas krepšinio žvaigždėms, bet kažkuriam mestelėjus, jog „Mažuolis jauniausias, tegul ir neša“, visi atsigręžė į aukštą, išvaizdų ir jau tituluotą plaukiką, 1989-ųjų Europos čempionato Bonoje prizininką plaukiant 100 metrų laisvuoju stiliumi.
„Vieni, kuriems siūlė, nešti vėliavos nenorėjo, kitiems rytojaus dieną turėjo būti varžybos, nebesiblaškė ir ruošėsi joms. Tad ką daryti? Pasiaukojau aš, – juokiasi šįmet 50-metį šventęs Raimundas Mažuolis. – Paskui tik susimąsčiau, ką išties tai reiškė, o nuvykęs į Ameriką pamačiau, kad ten delegacijos vėliavnešys – jau praktiškai kaip aukso medalininkas, tokia didelė garbė.
Pats nebežinau, kaip nutiko, kad ir antrą kartą Atlantoje man teko ta pati misija“.
Barselonoje visi Lietuvos sportininkai jautėsi vos ne laimingiausi žmonės žemėje – juk pagaliau atvyko atstovauti savo šaliai. Tas emocijas jam primena gausybė nuotraukų su krepšininkais, kitų šakų atletais – daug jų buvo gerai pažįstami, kartu 1988-aisiais dalyvavo Seule paskutinėse žaidynėse su tuometės Sovietų sąjungos vėliava.
„Man Barselonos olimpiada – antroji, bet pirmoji, kur plaukiau už Lietuvą. Tai buvo svarbu ir man, ir visiems kitiems“, – prisimena saulėtoje Floridoje šaknis įleidęs Raimundas.
Savo namuose Nort Majami Biče jis tebeturi garsiojo dizainerio Issey Miyake kostiumą, kurį vilkėjo per Barselonos žaidynių atidarymą. Tąsyk japonų mados įžymybė neseniai laisvę atgavusios, visko stokojusios Lietuvos delegacijai kostiumus sukūrė nemokamai: „Labai įdomus drabužis, primenantis japonišką kimono. Ir audinys neįprastas. Kiek žinau, nelabai kas be manęs jį iki šiol ir yra išsaugojęs.“
Pokyčių karuselėje
Sportininko, tapusio pirmuoju nepriklausomos Lietuvos plaukiku, iškovojusiu bronzos medalius Europos (1993 metais Šefilde) ir pasaulio (1994 metais Romoje) čempionatuose, karjerą nemaža dalimi lėmė politinės, ekonominės ir sporto pertvarkos duobės.
„Prieš Barseloną aš dvejus metus neplaukiojau, nes nebuvo karšto vandens. Paskui, kai LTOK buvo priimtas į Tarptautinį olimpinį komitetą, su manimi susisiekė likus keturiems mėnesiams iki atrankos varžybų. Tada aš nedvejodamas puoliau į vėl veikti pradėjusį Lazdynų baseiną, tuos mėnesius atariau ir iššoviau dar ant senų mielių – pirmas Lietuvoje šimtą metrų laisvuoju stiliumi nuplaukiau greičiau nei per 50 sekundžių. Man trūko kelių šimtųjų sekundės dalių iki Europos rekordo plaukiant 50 metrų.
Atrankose į žaidynes pasirodžiau puikiai. Bet tam, kad važiuotum į Barseloną ir būtum bent jau dešimtuke geriausių pasaulyje, reikia atitinkamai ruoštis. Sovietų rinktinėje turėdavome penkis daktarus, tiek pat masažistų, vitaminus, lašelines vos ne kiekvieną vakarą, kad organizmas atsistatytų. O Lietuvoje tuomet buvo taip: davėm baseiną, duok mums medalį.
Kokie dar medikai, atsistatymai – pavalgei cepelinų, ir viskas. Kol pasiekiau žaidynes, jėgų nebeliko, į pagrindinius finalus nebepatekau – likau dešimtas. Paskui, kai po olimpiados mane priglaudė Amerika, vėl buvo geriau – iš naujo pradėjau plaukti“, – pasakoja buvusi Lietuvos sporto žvaigždė, 1994-ųjų Metų sportininkas.
Be priežiūros nieko nepasieksi
Po Barselonos žaidynių išvykus į Jungtines Valstijas, Floridą, niekas jo nelaukė su pyragais.
LTOK ir rėmėjo „Karolinos turo“ skirtų pinigų – pusantro tūkstančio dolerių per mėnesį, pakako tik būstui ir, labai kukliai, būtiniausioms reikmėms. Išsilaikyti pasaulio plaukimo elite be tinkamos medikų ir kitų specialistų priežiūros buvo praktiškai neįmanoma.
„Amerikoje gyvenau kaip paukštis ar turistas, neturėdamas sveikatos draudimo. Be specialistų priežiūros, būtinų atsistatymo priemonių olimpinėse žaidynėse nieko nepasieksi – juk čia ne Lazdynų kiemų vaikų futbolas ar paauglių plaukimo varžybos“, – ne atsitiktinai Vilniaus Lazdynus pamini Raimundas.
Šiame rajone jis užaugo, čia pradėjo lankyti baseiną ir būdamas labai jaunas iš čia sugebėjo prasimušti į tuometės Sąjungos rinktinę, kas rodė didžiulį talentą ir potencialą.
Vėliau, prieš Atlantos žaidynes, negalėdamas išgyventi iš gaunamų pinigų, plaukė komercinėse varžybose, kad kažkiek užsidirbtų.
„Tose varžybose ir išeikvodavau energiją, užuot kaupęs jėgas olimpinėms žaidynėms. Plaukimas – ne krepšinis, kur galima milijonus uždirbti“, – liūdnai šypteli prisiminęs sudėtingą laiką po to, kai vienose tokiose varžybose atsispiriant nuo starto bokštelio slystelėjo koja.
Medicinos tyrimams pinigų nėra, bet Lietuva laukia rezultatų.
„Atlantoje plaukiau sulaužyta koja – buvo ištinusi kaladė. Pamatęs mane Šarūnas Marčiulionis klausė, ką išvis čia darau.
Amerikoje be draudimo bet koks kojos peršvietimas daug kainuoja, jei būčiau žinojęs, kad viskas taip rimta, išvis į olimpines žaidynes nebūčiau važiavęs“, – pasakoja trečiose savo olimpinėse žaidynėse dėl suprantamų priežasčių stebuklų neparodęs R. Mažuolis.
Įskilęs jo pėdos kaulas buvo įsirėžęs į sausgyslę, laukė rimta operacija, po kurios atsitiesęs dar sugebėjo laimėti „US Open“ varžybas (50 metrų laisvuoju stiliumi), net ketino toliau atstovauti JAV, gal patekti į 2000-ųjų Sidnėjaus žaidynes.
„Iš pradžių neturėjau paso, paskui, kai visi žinojo apie traumą, operaciją, kompanijos bijojo mane remti, tad pamažu iš plaukimo išėjau. Ir dabar negaliu normaliai bėgioti – skauda operuotą koją, kitos traumas apie save vis primena. Paplaukiu tik retkarčiais vandenyne“, – šypteli baseinams nostalgijos nebejaučiantis legendinis plaukikas.
Žalias pasas – jau nebegaliojantis
Pastaraisiais metais puikių lietuvių plaukikų rezultatų R. Mažuolis pernelyg neseka – nebent išgirsta minint per žinias, tada suklūsta.
„Apdegiau nuo lietuviško plaukimo“, – neslepia nuoskaudų dėl nepagrįstų kaltinimų vos ne tėvynės išdavimu po to, kai susižeidęs neiškovojo medalių.
R. Mažuolis gyvena JAV.
Didžioji karjera ir jos vingiai – praeityje. Meilė Lietuvai neišblėsusi, nors Raimundas, Amerikoje šaukiamas Ray, turi tik JAV pilietybę.
„Namuose yra lietuviškas pasas – dar senasis, žalias, tik jis jau nebegaliojantis. Turiu savo įmonėlę, dirba joje pora žmonių, o aš pats esu sau bosas“, – pasakoja pastatų apdailos verslu užsiimančios įmonės „Rock and Stone Specialists“ savininkas.
Milijonų Floridoje jis neuždirbo, bet ir darbų, ir pinigų pakanka – kitaip nei tada, kai ruošėsi olimpinėms žaidynėms.
Iki pandemijos į Lietuvą Raimundas atskrisdavo kasmet, čia jo laukia gausi brolio šeima, čia pasiilgtas Vilnius, Trakai.
„Visam laikui tikrai nebegrįšiu. Ką Lietuvoje daryčiau? Jau didesnę gyvenimo dalį gyvenu čia“, – šypsosi plaukimo legenda.
