2013-aisiais Brašove, Rumunijoje vykusiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje sidabro medalį Lietuvai iškovojusi biatlonininkė praėjus devyneriems metams sugrįžta į šią jauniesiems atletams svarbią šventę. Tačiau šįkart – ne kaip sportininkė, o kaip jaunesnioji delegacijos psichologė.
Psichologijos studijas Mykolo Romerio universitete neseniai baigusi G. Leščinskaitė neslepia – toks amplua jai kelia ir džiaugsmą, smalsumą, tačiau nestinga ir jaudulio, būti sportininkus aptarnaujančio personalo dalimi esą ne tik maloni asmeninė patirtis, bet ir didelė atsakomybė.
„Galimybė su jaunimu pasidalinti savo asmenine patirtimi ir psichologijos žiniomis mane labai džiugina, įkvepia asmeniniam tobulėjimui. Kita vertus, suprantu, kad bus ir įvairių iššūkių, tačiau bet kokia patirtis labai vertinga ir įdomi. Esu nusiteikusi ramiai ir pozityviai“, – sakė G. Leščinskaitė.
Kartu su ja į EJOF išvyko ir sporto psichologas Andrius Liachovičius, drauge jie stengsis padėti aštuonių sporto šakų atstovams varžybų savaitę išlaikyti gerą emocinę pusiausvyrą.
„Sportininkai be fizinės stiprybės privalo demonstruoti ir psichologinį tvirtumą, visuomet išlikti ramūs ir savimi pasitikintys. Tačiau sportininkas irgi yra žmogus, kuris nuolat susiduria su įvairiais psichologiniais sunkumais, kurie gali būti bendro pobūdžio, būdingi daugumai sportininkų, ir specifiniai, kurių pasireiškimas gali priklausyti tiek nuo individualių faktorių, tiek nuo konkrečios sporto šakos, tiek nuo socialinių veiksnių. Tuomet konsultacija su specialistu tampa itin svarbi“, – tikino olimpietė.
Pasak jos, neretai gerbėjai, stebėdami sportininko pasirodymą, gali tik iš jo kūno kalbos „perskaityti“ kaip sportininkas jaučiasi, kaip jam pavyko laimėti, arba kodėl kažkas išvis nepavyko. Tuomet pasigirsta kalbos, kad „jaudulys pakišo koją“, „labai nepasitikėjo savimi“ ir pan. Tačiau kas iš tiesų slypi po tokiais komentarais, žino tik sportininkas ir, galbūt, jo treneris. Tai gali būti įvairios baimės, nerimas, sumišimas, panika, įtampa, susijaudinimas – šios emocijos labai stiprios ir jas, artėjant varžyboms, patiria dauguma sportininkų.
„Pamenu, jausdavausi blogai, kai neišsimiegodavau, tuomet pasiruošimas startui atrodydavo beprasmiškas, tiesiog sugadintas: jėgų trūksta, dėmesio koncentracijos nėra, mityba sutrinka, kankina minčių perteklius, apima erzulys, kartais abejingumas. Tokiais atvejais į startą einu jau pralaimėjusi“, – asmenine patirtimi dalijosi G. Leščinskaitė.
Jos teigimu, neretai sportininkai susiduria ir su rimtesnėmis problemomis, tarp kurių – ir valgymo, miego sutrikimai, perdegimas, fizinės traumos, nuolatinis spaudimas iš aplinkos, o kartais ir depresija. Todėl esą svarbu suprasti, kad sportininkų pasirodymą gali paveikti daug faktorių.
„Sunkumai, kuriuos patiria jaunimas, skiriasi nuo suaugusių sportininkų. Pastarieji, metams bėgant, turi daugiau atsakomybių iš įprastinio gyvenimo konteksto: patiria daugiau spaudimo, ilgiau atsistato po traumų, moterys gali išgyventi tapatumo konfliktą. Tuo tarpu jauni sportininkai – labai aktyvūs, jie sunkiau suderina savo socialinį gyvenimą, mokslus su treniruotėmis, iššvaisto daug energijos betiksliams dalykams, patiria spaudimą iš tėvų, mažiau save saugo, renkasi rizikingą elgesį, pernelyg giliai išgyvena nesėkmes, bijo išsakyti savo jausmus“, – komentuoja G. Leščinskaitė.
Lietuvos rinktinės psichologė įsitikinusi, kad svarbu paaiškinti jaunimui, kad „jie yra gyvos būtybės, kurios gali išgyventi plačiausią emocijų spektrą, kurios ne visada yra rimtos, stiprios, savimi pasitikinčios ir, kad tai nėra silpnumo ženklas“.
„Jaunimas nori gauti dėmesio ne tik apie technines treniruotės detales ar pratimo atlikimą, bet ir į jų vidinę būseną, sulaukti tiesiog žmogiškos paramos“, – tikino ji.
Olimpietė neabejoja sporto psichologų svarba panašaus pobūdžio renginiuose. Esą jauniesiems sportininkams tai yra pirmas tokio masto renginys, todėl jie patys gali neįsivaizduoti, kas jų laukia ir kaip tai galėtų juos paveikti.
„Psichologas gali padėti susiorientuoti situacijose, susivokti savo mintyse ir jausmuose, prisiminti jau išmoktas pamokas. Taip pat reikalingi tiesiog pokalbiai, įvykusių varžybų aptarimai. Be to, psichologo konsultacijos nėra nei priverstinis, nei griežtai suplanuotas dalykas, o smagiausias ir efektyviausias darbas yra tuomet, kai sportininkas pats nori, eina ir klausia“, – sakė olimpietė.
Jos teigimu, psichologinių įgūdžių lavinimas ir taikymas yra ilgas ir sunkus procesas, nenusileidžiantis fiziniam ir techniniam. Varžybų metu sportininkai demonstruoja ne tik savo fizinį pasirengimą, bet taip pat ir gebėjimą atsiriboti nuo aplinkos trukdžių, spaudimo, įveikti stresą, veikti patiriant jaudulį.
„Jauniesiems sportininkams noriu palinkėti iš Europos jaunimo olimpinio festivalio išsinešti neįkainojamą patirtį, nepaisant to, kokie rezultatai bus pasiekti. Nesvarbu, kaip viskas susiklostys, svarbu, kaip mes tą priimsime ir ką mes su tuo darysime vėliau. Linkiu geros sveikatos ir pozityvaus nusiteikimo“, – mintimis dalijosi biatlonininkė.
