Prie rudenį gautų Lietuvos irklavimo federacijos generalinio sekretoriaus pareigų neseniai jis pridėjo ir garbingas Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) programos „Believe in Sport“ – „Tikėti sportu“ ambasadoriaus.
TOK programa „Believe in Sport“ vienija pusšimtį ambasadorių skirtingose šalyse. Tai buvę atletai, teisėjai, treneriai – sporto bendruomenėse populiarūs, įtakingi, turintys nepriekaištingą reputaciją. Šia programa siekiama, kad per ambasadorius viso pasaulio atletai būtų skatinami sportuoti sąžiningai, garbingai, būtų užkirstas kelias bet kokioms manipuliacijoms siekiant rezultatų ar kokių nors kitų tikslų.
Kandidatus į ambasadorius – žmones, kuriems išties rūpi garbingas sportas, TOK siūlo nacionaliniai olimpiniai komitetai arba tarptautinės atskirų šakų federacijos.
– Sauliau, kaip patinka naujosios „Believe in Sport“ ambasadoriaus pareigos?
– TOK sąžiningo elgesio be manipuliacijų sporte programos ambasadorių misija – palaikyti ryšį su sportininkais, juos šviesti ir pasakoti, kaip reikėtų elgtis situacijose, kai susiduri su, tarkim, lažybomis ar matai, kad rezultato siekiama netinkamomis priemonėmis, kaip reikėtų į tai reaguoti. Sportas – ta sritis, kur viskas turėtų būti švaru ir teisinga, o aukščiausio rezultato siekiama atiduodant visas jėgas ir rodant pagarbą varžovui.
Po to, kai Lietuvos tautinis olimpinis komitetas pateikė mano kandidatūrą, buvo keli pokalbiai per „Zoom“ su TOK atstovais. Jie vertino pasiekimus, tam tikras patirtis, gal ir žmogiškas savybes. Kai buvau jų pasirinktas, dalyvavau tarptautiniuose valandos trukmės nuotoliniuose mokymuose su TOK atstovais, kuruojančiais šią programą. Tai buvo greičiau supažindinimas su kursu, netrukus jie atsiųs visą medžiagą. Vėliau teks pasinaudoti galimybe ir atsakomybe skleisti informaciją, kaip vengti situacijų, kur manipuliuojama sporto rezultatais. Kol kas – tik šio didelio darbo pradžia.
– Kaip sekasi būti Lietuvos irklavimo federacijos generaliniu sekretoriumi? Koks didžiausias iššūkis kilo po to, kai pernai rudenį atsidūrėte kitoje barikadų pusėje – ne valtyje, o prie kompiuterio?
– Vienu žodžiu šį etapą sunku apibūdinti. Greičiausiai tai būtų „nenuobodu“. Ne tik turiu pareigas, atsakomybes, turiu atlikti darbus, bet ir kartu daug mokytis. Mokytis kiekvienas turime visą gyvenimą, bet aš mokausi ypač džiugiai, nes sritis, į kurią gilinuosi, – mylimas sportas. Nors jis man gerai pažįstamas, bet kiekvieną dieną sužinau vis kažką naujo.
Didžiausi iššūkiai? Reikėtų pagalvoti… Mums atėjus į federaciją buvo neišvengiami struktūriniai pokyčiai, bet dabar tikrai džiaugiuosi jauna kvalifikuota komanda, kuria galima pasitikėti. Kolegos labai palengvina kasdienį mano darbą. O kas sunkiausia? Į kiekvieną iššūkį stengiuosi žvelgti kaip į teigiamą patirtį. Man tiesiog viskas labai įdomu.
– Sėdėti kabinete nėra kančia?
– Turiu įvairių veiklų, ne tik kabinete. Bet pačioje pradžioje, kai tik buvome išrinkti, – taip, teko jame praleisti dienas nuo aštuntos ryto iki vėlyvo vakaro. Tai normalu. Dabar, prasidėjus sezonui, išvykstu ir į varžybas, bendrauju su sportininkais, treneriais. Juk mano darbe labai daug komunikavimo su irklavimo bendruomenės nariais. Kabinete darbo daug, bet veiklos už jo sienų irgi pakanka. Štai aną dieną norėjome pastatyti jubiliejinės „Gintarinių irklų“ regatos stendus, bet taip užpylė lietus, kad tai buvo nebeįmanoma. Orai dabartiniam mano darbui tiesioginės įtakos turi daug mažiau nei tada, kai sportavau, bet vis vien kartais pamaišo (juokiasi).
– Niekada nesigailėjote taip anksti atsisveikinęs su profesionaliuoju sportu?
– Visi sportininkai žinom, kad ši karjera nebus amžina. Aišku, tikriausiai ne vieną kartą susimąstysiu, kad galbūt reikėjo dar pairkluoti – pagal metus, sveikatą (nesu patyręs labai rimtų traumų, kurios būtų stabdžiusios) dar galėjau profesionaliai sportuoti. Bet sprendimas priimtas ir nesigręžioju.
– Galbūt praktinės naudos naujiems darbams įgijote ir LTOK organizuotuose sporto administratoriams skirtuose kursuose?
– Tikrai taip – man pasisekė, kad į juos pakliuvau ir gavau progą išklausyti kursą. Įgijau vertingų žinių, kaip elgtis tam tikrais momentais, kai esu šioje pozicijoje – užimu federacijos generalinio sekretoriaus, arba kitaip sporto vadybininko, pareigas.
Labai patiko, kad lektorius Lauras Balaiša mums, susirinkusiems Vilniuje gyvai, nebe prie kompiuterių ekranų, ne tik pateikė faktų, bet ir praktinių situacijų pavyzdžių. Kai teoriniai dalykai supinami su praktiniais, viską daug geriau įsisavini, pritaikai. Tos žinios pravers ir bendraujant su kolegomis, organizuojant ir vedant susirinkimus.
Be abejo, būna situacijų, kai padarau klaidų. Bet vadovaujuosi posakiu, kad klaidų nedaro tik tas, kuris visiškai nieko nedaro. Dirbu atsakingai, kartais nerimauju, kad kas nors gali nepasisekti, bet tai juk normalu – viskam reikia patirties. Džiaugiuosi, kad aplinka labai palaiko, o aš visko sparčiai mokausi.
– Koks jums atrodo didžiausias sportininko ir sporto vadybininko gyvenimo skirtumas?
– Kai profesionaliai sportavau, buvo sudėliotas labai aiškus kalendorius ir kiekvienos dienos režimas: kada keliuosi, valgau, atlieku apšilimą prieš treniruotę – viskas kone minučių tikslumu. Dabar nutinka įvairiausių dienų, nelygu, koks darbų krūvis. Žinoma, yra tam tikros gairės – varžybų kalendorius, sportininkų pasirengimo planas, ataskaitų pateikimo terminai. Turiu įsipareigojimų, bet kartu reikia kurti strategiją, organizuoti visą federacijos veiklą. Pasikeitus gyvenimui reikia savidisciplinos, aiškiai planuoti laiką, nes jei tinkamai nesusidėliosi darbų, diena gali labai greitai pasibaigti ir pristigs joje valandų.
Paprasčiau yra tai, kad galiu būti nebūtinai gerai išsimiegojęs ar fiziškai išsiilsėjęs, kad gerai atlikčiau savo pareigas, o sportuojant poilsio režimas buvo labai svarbus. Prie naujo gyvenimo jau įpratau ir dieną susidėlioju lengviau, leidžiu sau ir pasportuoti, kartais tą padarau ir penktą ryto atsikėlęs, prieš darbus. Laisvalaikiui valandų irgi randu. Labai patogu, kad federacijos būstinė – Trakuose, visai netoli namų. Ir Vilniuje tenka dažnai būti, bet jis irgi šalia.
– Ar laisvalaikiu dar įlipate į valtį?
– Per daug savęs neverčiau grįžti į valtį, bet… pasidaviau draugų įtakai (šypsosi). Ne tų kolegų, kurie dabar profesionaliai sportuoja, bet draugų – buvusių irkluotojų, kurie vis dar nori kartais pairkluoti. Tad ir aš su jais kartą per savaitę sėdu į savo pirmąją valčių klasę – pavienę dvivietę. Apsukame vieną kitą ratą – kilometrus surenkame, per daug savęs neįpareigodami. Dabar, kai savęs nespaudžiu, kad greičiai ir skaičiai būtų geresni, irkluodamas ieškau malonumo, valties slydimo laisvės. Tai tikrai smagu.
