„Prieš bėgimą pats sau pasakiau, jei įveiksiu penkių kilometrų distanciją, man tikrai pasiseks surinkti pakankamą sumą pinigų, kad galėčiau Lietuvoje nupirkti ir į frontą prie Mikolajevo kovojantiems draugams išsiųsti visureigį“, – dar prieš bėgimą, bendraudamas su lrytas.lt, kalbėjo kare abiejų rankų ir akies netekęs Oleksandras.
Pasiekti užsibrėžtą tikslą jam pavyko – penkis kilometrus įveikė šiek daugiau nei per pusvalandį.
Bėgimas Vilniuje Oleksandrui – jau penktasis. Prieš jį ukrainietis labai jaudinosi, nes senokai nesitreniravo. Vos tris kartus buvo pabėgiojęs Neries pakrantėmis.
„Kol nebuvau patyręs sužeidimų, apskritai nemėgau bėgioti. Man kur kas įdomiau buvo žaisti futbolą, krepšinį, tinklinį ar tenisą. Bėgioti pradėjau jau po traumų kare“, – pasakojo Oleksandras.
Pirmą kartą bėgime Vašingtone, 2019 m. jis dalyvavo įkalbintas Ukrainos generolo Volodymyro Gavrilovo, kuris tuo metu Amerikoje dirbo karo atašė, o šiuo metu užima gynybos viceministro pareigas: „Jis buvo sumanęs projektą „Veteranų dešimtuką“, skirtą kare nukentėjusių karių reabilitacijai.
Organizuodavo jiems įvairias sporto varžybas. Kai jis man pasiūlė specialias treniruotes, kad galėčiau pasiruošti bėgimui, iš pradžių atsisakiau, bet po kurio laiko pradėjau galvoti, kad neturiu teisės pasiduoti. Pradėjau lankytis sporto salėje ir prieš trejus metus Vašingtone su karo veteranais, patyrusiais rimktus sužeidimus kare, pliaupiant baisiam lietui, pirmą kartą gyvenime bėgau dešimties kilometrų distancijoje“.
Vėliau Oleksandras dar tris kartus dalyvavo įvairiuose bėgimuose, o Vilniaus jam buvo jau per trejus metus penktasis.
„Vašingtone bėgau už mane treniravusį vieną karo veteraną, kuris, likus vos kelioms dienoms iki bėgimo, mirė, o Vilniuje man vėl rūpėjo save išbandyti. Juk nebegaliu kovoti Ukrainoje prieš mūsų šalį užpuolusius rusų okupantus, todėl privalau būti ir savo šaliai, ir kovojantiems draugams naudingas kuo kitu. Bėgdamas Vilniaus gatvėmis galvojau, kad, jei įveiksiu distanciją, man būtinai pavyks surinkti reikiamą pinigų sumą visureigiui nupirkti. Tokia motyvacija įkvėpė ir finišą pasiekiau sėkmingai“, – džiaugėsi Oleksandras.
Prie finišo linijos jo laukė žmona Larysa, be kurios jis – kaip be oro. Tiesa, finišo linijos laikrodžiui skaičiuojant pusvalandį ji jau buvo pradėjusi jaudintis, nes Oleksandras buvo žadėjęs penkis kilometrus įveikti mažiau nei per trisdešimt minučių. Užtruko dešimčia sekundžių ilgiau.
