Buvo laikas, kai Gabrielė širdyje nešiojosi begalinę gėlą. Nors prabėgo jau septyneri metai, tas laikotarpis iki šiol užklotas miglos.
Kai telefonu paskambinęs tėtis ištarė: „Mirė mama“, paauglės sąmonė aptemo, o galvoje sukosi tik viena mintis: to negali būti.
21-erių boksininkė iki šiol tiksliai nežino, kas nutiko jaunai ir iš pažiūros sveikai jos motinai, nes skausmas buvo toks stiprus, kad dar sunku tai prisiminti. Judri ir nuoširdi Gabrielė užsisklendė savyje.
Nuošalyje buvo likęs net boksas, į kurio treniruotes žiemą vasarą kasdien keliolika kilometrų iš Tolių kaimo į Kretingą džiaugsmingai mindavo dviračiu.
„Tačiau mano pirmieji treneriai broliai Aivaras ir Tomas Balsiai nuolat rašė, skambino, klausė, kaip laikausi, ir ragino sugrįžti. Džiaugiuosi, kad jie manimi rūpinosi ir nepaliko, tad po pusės metų pagaliau įkalbino vėl ateiti į bokso treniruotes“, – sakė G.Stonkutė.
Ji grįžo į ringą ir nuo tada jau niekad iš jo nesitraukė. Nurydavo kartėlį, kai per varžybas teisėjai neva nepamatydavo akivaizdaus jos pranašumo, ir dar atkakliau treniravosi.
2019 m. Gabrielė – tuomet dar Diekontaitė – Bulgarijoje tapo Europos jaunimo (iki 19 m.) čempione ir galutinai suprato, kad boksas – jos ateitis. O šiemet pirmą kartą Lietuvos bokso istorijoje laimėjo pasaulio čempionato auksą.
„Savo pergalę skiriu Lietuvai“, – kukliai šypsojosi čempionė, kiek drovėdamasi dėl gausybės sveikinimų ir linkėjimų.
Feisbuke ją pasveikino net prezidentas Gitanas Nausėda, ir šis Lietuvos vadovo dėmesys Gabrielę itin pradžiugino.
Užgriuvo namų ruoša
Pasaulio čempionės kelias viršūnės link buvo duobėtas.
Kaimo vaikai įpratę judėti nuo mažens. Žiemą jie slidinėdavo, čiuožinėdavo ar leisdavosi nuo kalniukų rogutėmis. Vasarą žaisdavo krepšinį, nes prie kiekvieno namo Toliuose pakabintas krepšys, gainiodavo futbolo kamuolį, vartus pažymėdami malkų pliauskomis ar akmenimis.
Keliolika vaikų ne tik iš Tolių, bet ir iš aplinkinių kaimų dienų dienas iki išnaktų leisdavo lauke dūkdami.
Tačiau Gabrielė svajojo išmokti kovos menų. Labiausiai – karatė, bet šalia esančioje Kretingoje nebuvo šios sporto šakos treniruočių, o važinėti į Klaipėdą atrodė per toli. Tad galiausiai 13-metė mergaitė pasirinko boksą.
Kai neteko motinos Ingridos, paauglei buvo vos keturiolika. Gabrielė perėmė namų ruošą – tvarkėsi, skalbė, gamindavo maistą ne tik sau, bet ir tėvui Sauliui bei 7 metais jaunesniam broliui Eimantui.
O po pamokų Jokūbave sėsdavo ant dviračio ir mindavo į bokso treniruotes. Bent septyni iš tų keliolikos kilometrų iki salės driekėsi žvyrkeliu, tačiau net žiemą dviratis buvo pagrindinė transporto priemonė jai pasiekti.
„Kartais paimdavo kuris nors treneris, kartais nuveždavo tėtis, bet dažniausiai myniau pati. Po treniruotės jausdavausi lengviau, bet prieš ją kojos būdavo sunkios. Kartą kaimynų šuo nutrūko nuo grandinės ir puolė manęs vytis – maniau, kad jau apkandžios, tad myniau iš visų jėgų.
Net riestainį, kurį valgiau, jam numečiau. Šiaip ne taip pavyko pasprukti“, – dabar prisiminusi jau šypsojosi Gabrielė.
Treniruotės, kuriose nuolat skambėjo juokas, o aštrialiežuviai treneriai Balsiai rasdavo būdų prieiti prie kiekvieno auklėtinio, paauglei iš Tolių kaimo greitai tapo rutina.
„Net nekildavo klausimų, ar galėčiau praleisti treniruotę. Gera ar prasta diena, sėsdavau ant dviračio ir – į salę. Salėje visiškai išsikraudavau. Ten rasdavau ramybę. Juolab kad tada treniruodavosi ir daug merginų.
Mes ne tik boksuodavomės, bet ir žaisdavome futbolą ar krepšinį, kas man labai patinka“, – prisipažino mergina.
Vėl atkuto išvykusi į Panevėžį
Perspektyvios boksininkės talentas greitai ėmė skleistis, tad treneriai Balsiai ėmė ieškoti galimybių, kad auklėtinė tobulėtų sparčiau. Tėvas Saulius irgi ragino dukterį siekti svajonių.
„O mes jau kaip nors susitvarkysime“, – ramino namų nenorinčią palikti Gabrielę.
Tačiau sprendimas 10-ąją mokyklos klasę pradėti Šilutėje pasirodė prastas. Bokso treniruotės ten lyg ir buvo neblogos, bet paauglės mokslai niekam nerūpėjo.
Profesinėje mokykloje kurį laiką ji mokėsi virėjos amato, lankė vakarinę mokyklą, kad tik įgytų vidurinį išsilavinimą, tačiau apniko abejonės, ar elgiasi teisingai, ir nebedžiugino net boksas, kurio treniruotes vis dažniau praleisdavo.
Galiausiai, pakviesta buvusio Lietuvos moterų bokso rinktinės trenerio Dariaus Katkevičiaus, Gabrielė nusprendė kraustytis į Panevėžį – į Raimundo Sargūno sporto gimnaziją.
Ten šiltai sutikta paauglė atkuto, pasinėrė į mokslus ir treniruotes, o baigusi vidurinę įstojo į Lietuvos sporto universitetą (LSU) Kaune studijuoti treniravimo sistemų ir tapo Vido Bružo auklėtine.
Lietuvos vyrų bokso rinktinės treneris V.Bružas jau daugiau kaip dešimtmetį dirba ir su kitu tituluotu šalies sportininku – su profesionalais kovojančiu Eimantu Stanioniu, kuris įpusėjus balandžiui pirmąsyk šalies istorijoje tapo WBA pusvidutinio svorio kategorijos reguliariuoju pasaulio čempionu.
Aiškią pergalę atėmė teisėjai
Patvirtinimo, kad pasirinkdama boksą elgėsi teisingai, Gabrielė sulaukė 2019-aisiais, kai Sofijoje vykusio Europos jaunimo (iki 19 m.) čempionato svorio kategorijoje iki 75 kg iškovojo auksą.
„Tas laimėjimas parodė, kad esu pajėgi kovoti ne tik Lietuvoje, nes čia ne tiek daug pajėgių varžovių. Kai įveikiau rimtesnes priešininkes, pradėjau labiau savimi pasitikėti ir, žengdama į ringą, jaustis užtikrinta.
Prieš tą čempionatą dalyvavau ne viename turnyre. Vieno jų finale nugalėjau lenkę, kuriai prieš tai keturis kartus pralaimėjau, ir man tai buvo kosmosas“, – sakė boksininkė.
Kai Bulgarijoje laimėjo Europos jaunimo čempionatą, Gabrielės pavardė dar buvo Diekontaitė. Gimusi ji gavo motinos pavardę, mat jos tėvai tuo metu nebuvo susituokę. Vėliau jie įteisino šeimą, bet tėvo pavardę Gabrielė perėmė tik jau sulaukusi pilnametystės ir tapo Stonkute.
2021 metais G.Stonkutė Italijoje laimėjo Europos jaunimo (iki 22 m.) sidabrą svorio kategorijoje iki 75 kg.
Tačiau 2022-ieji lietuvei boksininkei prasidėjo nemaloniai skandalingai.
Europos jaunimo (iki 22 m.) čempionate Kroatijoje svorio kategorijos iki 81 kg pusfinalyje teisėjų sprendimu 2:3 G.Stonkutė pralaimėjo rumunei Alexandrai Petcu, nors dėl to nustebo net pati Rumunijos sportininkė.
Gabrielės pranašumas buvo toks akivaizdus, kad Lietuvos bokso federacija nedvejodama pateikė oficialų protestą Tarptautinei bokso asociacijai (IBA) bei Europos bokso konfederacijai (EUBC).
Protestas svarstytas, tačiau teisėjų sprendimas liko nepakeistas. G.Stonkutei teko bronza.
Atsisakė kovoti su ruse
Vos prieš mėnesį per prestižinį Bulgarijoje vykstantį turnyrą „Strandja“ lietuvė ketvirtfinalyje užtikrintai 5:0 jau buvo nugalėjusi tą pačią rumunę A.Petcu.
Gabrielė turėjo galimybę net laimėti šio turnyro svorio kategorijoje iki 81 kg, bet griežtai atsisakė finale kovoti su ruse Ana Ivanova.
Buvo prabėgusios vos kelios dienos po to, kai Rusijos ginkluotosios pajėgos įsiveržė į taikią Ukrainą, tad lietuvė buvo tiesmuka: „Dabar ne iškovoti medaliai galvoje, kai kare žūsta nekalti žmonės, moterys ir vaikai.“
Gabrielei įteiktas sidabras ir 2 tūkst. dolerių čekis – perpus mažesnis nei nugalėtoja be kovos paskelbtai rusei.
Nors mėgėjų boksas vadinamas viena labiausiai korumpuotų sporto šakų, kur nemotyvuoti teisėjų sprendimai neretai sužlugdo net talentingiausius atletus, G.Stonkutė stengiasi nesinešioti nuoskaudų.
„Taip, skaudu, kai ringe atiduodi visas jėgas, kai padarai viską dėl pergalės, bet teisėjai to nemato ir pergalę skiria varžovei.
Tačiau net po to einu į salę ir toliau dirbu tikėdamasi, kad vis dėlto įrodysiu savo pranašumą ateityje“, – sakė boksininkė.
Ketvirtfinalyje – jaudulys
Tą pranašumą G.Stonkutė pagaliau įrodė pasaulio čempionate Turkijoje – ten laimėjo ne tik svorio kategorijos iki 81 kg auksą, bet ir 100 tūkst. JAV dolerių (94 tūkst. eurų) premiją.
Jaunimo varžybose vis dar galinčiai kovoti merginai šis suaugusiųjų čempionatas buvo pirmasis.
„Siaubingai jaudinausi, – prisipažino Gabrielė. – Tame čempionate buvo labai daug sportininkų, slėgė atsakomybė, nes žinojau, kad iš manęs daug tikimasi.
Labiausiai jaudulys kaustė ketvirtfinalyje kovojant su kazache – labai norėjau medalio ir jaučiau didelę įtampą.
Džiaugiuosi, kad pavyko su tuo susidoroti.“
Pusfinalyje kovojant su turke jaudulio jau buvo mažiau. Kaip ir finale su lenke Oliwia Toborek, kurią lietuvė vieningu teisėjų sprendimu taškais įveikė 5:0.
„Su lenke dirbau vienoje treniruočių stovykloje, mačiau jos kovas, žinojau, kad ji už mane lėtesnė, tad reikėjo tik atlikti tai, ką planavau. O pavyko net dar geriau.
Girdėjau, ką treneris kampe aiškina: kad varžovė rankas labai plačiai laiko, kad reikia smūgiuoti iš apačios. Tie apatiniai smūgiai puikiai lindo. O ir man tas čempionatas buvo puikus – net mėlynės po akimi neturiu“, – plačiai šypsojosi pasaulio čempionė.
Pinigų stengiasi nešvaistyti
Tačiau po finalo ji beveik nemiegojo – galvoje zvimbė spiečius minčių, nuolat pypsėjo nuo sveikinimų gausos įkaitęs telefonas.
Prabėgus daugiau kaip savaitei Gabrielė vis dar negali patikėti, kad tapo pirmąja Lietuvoje, atvežusia pasaulio bokso čempionato auksą!
O piniginė premija? Ar ji labai svarbi?
„Jos dar negavau. Bet esu labai taupi, tad teks pamąstyti, kaip panaudoti tuos pinigus ir kur juos investuoti“, – neslėpė G.Stonkutė.
Labai taupi boksininkė per porą metų susitaupė automobiliui – balandžio pradžioje įsigijo 2013 metų laidos 5-osios klasės BMW sedaną.
„Nesakyčiau, kad apie jį svajojau, bet dabar daug patogiau važinėti į treniruotes.
Teoriją vairuotojo pažymėjimui gauti išsilaikiau dar 2019 m., bet dėl pandemijos niekaip negalėjau laikyti vairavimo egzamino, todėl pažymėjimą galiausiai gavau tik pernai lapkritį“, – teigė boksininkė.
Čempionė palinko prie knygų
Ne pinigai ir ne premijos daro G.Stonkutę laimingą, o pergalės ringe.
Negandų užgrūdintos merginos iš Tolių kaimo tikslas – 2024 m. Paryžiaus olimpinės žaidynės: „Labai apie jas svajoju.“
Šiemet rudenį Juodkalnijoje ji dar dalyvaus Europos čempionate, kur vėl varžysis svorio kategorijoje iki 81 kg.
O kitą sezoną grįš prie olimpinės svorio kategorijos – iki 75 kg.
„Kadangi olimpinės žaidynės dar tolokai, šiemet su treneriu nutarėme, kad dalyvausiu didesnio svorio kategorijoje, kad nereikėtų kankintis metant svorį.
Sveriu 79 kg, tad prieš pasaulio čempionatą nereikėjo badauti. Bet olimpinėse žaidynėse kategorijos iki 81 kg nėra, todėl grįšiu prie lengvesnės“, – teigė G.Stonkutė.
O po pergalingo pasaulio čempionato ji grįžo prie mokslų, kuriuos pastarąjį pusmetį dėl treniruočių ir varžybų buvo užleidusi.
Po dienos kitos poilsio su tėčiu ir broliu Tolių kaime LSU antrakursė parvyko į Kauną ir palinko prie knygų.
Sėkmingai išlaikyta egzaminų sesija Gabrielei būtų dar viena svarbi pergalė. Tik šįkart – prieš save, o ne varžoves ringe.
