Danijos futbolo klubo „HB Koge“ patirtimi pasidalino beveik tris dešimtmečius šioje šalyje dirbantis Aurelijus Skarbalius.
Skandinaviškas modelis
Apie Norvegijos sporto modelį konferencijoje kalbėjęs M. Andreassen savo pasisakymą pradėjo teze, kad norvegams sporte svarbiausia – ne rezultatas, o sportavimo teikiamas džiaugsmas. „Visi galvoja, kad norvegai yra slidininkų tauta, nes būtent žiemos sporto šakose mes pasiekiame ryškiausias pergales. Tačiau mes esame gerokai daugiau nei slidininkai. Norvegijoje yra 55 nacionalinės federacijos, propaguojama apie 250 sporto šakų, visoje šalyje veikia daugiau nei 11 tūkst. sporto klubų, o jiems oficialiai priklauso beveik 2,1 mln. norvegų. Kaip mums pavyko pasiekti tokius skaičius? Ogi nuo mažens skatinant vaikus sportuoti.
Atlikti tyrimai parodė, kad 2002 metais Norvegijoje organizuotai sportavo 71 proc. vaikų, o 2017 m. tokių buvo jau 93 proc. Mes nesistengiame iš kiekvieno vaiko išugdyti elitinį sportininką, būsimą čempioną, bet siekiame, kad kiekvienas vaikas turėtų galimybę sportuoti dėl paties sportavimo, o ne dėl varžymosi ar rezultatų“, – teigė svečias iš Norvegijos.
Pasak M. Andreassen, masinį vaikų įsitraukimą į sportines veiklas pavyko pasiekti ne tik pakeitus požiūrį į vaikų sportą, bet ir išsprendus infrastruktūros problemas bei pasitelkus į pagalbą sportuojančių vaikų tėvus. „Mes supratome, kad jei norime vaikus ištraukti iš namų – turime kiekviename rajone įrengti sporto aikštynus. Tam reikėjo didelių investicijų, bet galutinė kaina vis tiek buvo mažesnė, nei ligų ar įvairiausių priklausomybių gydymas. O kad tuose aikštynuose vaikai galėtų saugiai sportuoti reikėjo trenerių.
Kadangi daugiausiai Norvegijoje sportuoja vaikų nuo 6 iki 12 metų, nusprendėme, kad jų treneriais galėtų būti vaikų tėvai. Tarkim, norint dirbti mažiausių vaikų futbolo treneriu tereikia internetu išklausyti 15 minučių trukmės saugaus sportavimo kursą ir atsakius į kelis klausimus – atsiimti trenerio licenciją. Pradiniame etape tiems treneriams dar talkina ir savanoriai – tėvai, kuriems nereikia jokių sertifikatų ir licencijų. Be abejo, dirbant su vyresniais vaikais reikalavimai treneriams didėja, bet tada ir vaikų kiekis būna atitinkamai mažesnis“, – pastebėjo Norvegijos olimpinio ir paralimpinio komiteto ir Sporto konfederacijos Masinio sporto ir vystymo departamento Sporto veiklų vadovas.
Konkrečių pavyzdžių apie vaikų įtraukimą į sportinę veiklą pateikė futbolo klubo „KFUM-Kameratene Oslo“ direktorius Thor-Erik Stenberg. Šiuo metu pagrindinė klubo futbolo komanda žaidžia antroje pagal pajėgumą Norvegijos futbolo lygoje, tačiau be jos klube yra net 132 įvairaus amžiaus vaikų ir jaunimo futbolo komandos, kuriose žaidžia 1650 futbolininkų. „Mūsų pagrindinis tikslas – kad futbolas teiktų džiaugsmą, kad į treniuotę atėjęs vaikas norėtų sugrįžti ir dar atsivestų draugą.
Visi žinome, kad profesionaliais futbolininkais tampa 1-2 proc. treniruotes lankiusių vaikų, tad ar verta dėl tokios menkutės galimybės aukoti vaikystę? Mes nusprendėme, kad geriau savo klube ugdysime gerus ir laimingus vaikus, o profesionalūs futbolininkai išaugs patys. Taip ir nutiko. Talentai vis tiek atsiskleidžia, o kiti vaikai sportuodami savo malonumui išsiugdo šį įprotį visam gyvenimui ir lieka klube ilgam. Todėl mes ir esame ne tik bendruomenės, bet ir šeimos klubas, nes pas mus sportuoja ne tik vaikai, bet ir jų tėvai bei seneliai“, – teigė Thor-Erik Stenberg.
Anot jo, sėkmingą klubo veiklą užtikrina savanoriškai jo veikloje dalyvaujantys tėvai, o taip pat ir į sporto infrastruktūrą investuojanti ir jos priežiūrą finansuojanti valstybė. „Be futbolo aikščių ir nedidelio stadiono mes dar turime sporto salę, kurios durys atviros nuo ryto iki vakaro, bet kas gali ateiti ir sportuoti. Ir mes nesame tokie vieninteliai, Oslo regione tokių klubų yra dar bent 50, juose sportuoja apie 43 000 įvairaus amžiaus futbolininkų.
Valstybė finansuoja tik vaikų ir jaunimo iki 18 metų treniruotes, vyresni prie klubo išlaikymo prisideda patys, mokėdami nario mokestį. Be abejo, kaip ir visur, taip ir pas mus to finansavimo nepakanka, reikia ir daugiau aikščių, erdvesnių sporto salių, nes tikrai matome, kad galėtume pritraukti dar daugiau žmonių“, – konstatavo klubo „KFUM-Kameratene Oslo“ direktorius.
Danijos sporto patirtimi pasidalinęs A. Skarbalius teigė, kad daniškas sporto modelis susideda iš trijų banginių: vaikų ugdymo, tėvų savanorystės ir sporto infrastruktūros. „Aš atstovauju futbolo klubui „HB Koge“, bet tokia pat sistema yra visose sporto šakose. „HB Koge“ reikmėms skirtos 8 standartinio dydžio futbolo aikštės. Kopenhagos priemiesčio statusą turinčiame miestelyje iš viso gyvena apie 40 tūkst. žmonių, o klube sportuoja 1176 nariai, yra 40 komandų, su jomis dirba 120 trenerių, tarp jų – ir savanoriškai su mažiausiais vaikais užsiimantys tėveliai.
Danijos valdžia moka klubui tam tikrą mokestį už sportuojančius vaikus iki 18 metų amžiaus, tokių pas mus buvo apie 800. Visi gali atvesti savo vaikus į treniruotes, bet tuo pat metu dalis tėvų turės vienaip ar kitaip prisidėti prie klubo veiklos – treniruotėse, varžybose, kelionėse ir pan.“, – kalbėjo nuo 1995 metų Danijoje gyvenantis A. Skarbalius.
Lietuviška realybė
Apie lietuviškas vaikų sporto aktualijas konferencijoje kalbėjęs futbolo klubo „Ataka“ direktorius D. Tvarijonas pristatė Skandinavijos šalių praktika pagrįstą ir klube taikomą savanorystės principą. Jo teigimu, klube jau daugiau nei pusmetį „Bendruomenės sporto lyderių ugdymo programos“ rėmuose vykdomas tėvų savanorystės projektas pritraukė dešimtis tėvų, mielai sutikusių dalyvauti treniruotėse.
„Ar gali vienas treneris kokybiškai dirbti su keliomis dešimtimis vaikų? Tikrai ne. Tam reikia bent 4-5 trenerių, tačiau išlaidos būtų pernelyg didelės. Skandinavijos šalyse atsakymu į šį klausimą tapo savanoriškas tėvų įsitraukimas į treniruotes. Mes ne vienerius metus bendravome su Norvegijos, Islandijos, Danijos futbolo klubų vadovais, siekėmė perimti jų patirtį ir galiausiai nusprendėme išmėginti šį modelį savo klubo veikloje. Ir jis iš tiesų veikia! Pastebimi pirmieji rezultatai – mažyliai noriai renkasi į treniruotes ne tik dėl futbolo, noro smagiai praleisti laiką, pabendrauti su draugais, bet ir pabūti su treneriais virtusiais tėčiu arba mama.
Tokiu būdu nuo mažens formuojamas labai svarbus įprotis sportuoti, leidžiantis ateityje išvengti įvairių pagundų, priklausomybių ir pan., be to, stiprinami tėvų ir vaikų santykiai, nes praleisdami drauge daugiau laiko ir užsiimdami bendra veikla jie daug geriau supranta vienas kitą“, – samprotavo D. Tvarijonas.
Vis dėlto, galimybes perimti skandinaviško sporto modelio privalumus Lietuvoje riboja kelios rimtos problemos: vis didėjančios sporto būrelių lankymo kainos ir infrastruktūros trūkumas. „Savanoriauti pasirengusių tėvų tikrai surastume, bet reikalas tame, kad jie į užsiėmimus gali ateiti tik po darbų. Tai reiškia, kad vaikų treniruotėse turėtų vykti nuo 18 iki 20 val. Bet kur visus juos sutalpinti, jei viename rajone tėra viena ar dvi futbolo aikštelės? Iš A. Skarbaliaus pranešimo sužinojome, kad Danijoje Grigiškių dydžio miestukas turi 8 didžiąjam futbolui tinkamas aikštes, o visoje šalyje yra daugiau nei 4600 futbolo aikščių! Tuo metu visame Vilniuje vargu ar suskai
iuotume daugiau nei 10 standartinio dydžio futbolo aikščių. Tiesa, paskutiniais metais gan sparčiai revonuojami mokyklų stadionai, tačiau futbolui tinkami infrastruktūros objektų sostinėje vis tiek yra per mažai, juo labiau, kad skirtingai nei Danijoje ar Norvegijoje, pas mus nei vienas sporto ar futbolo klubas neturi savo bazės“, – teigė D. Tvarijonas.
Anot jo, jei būtų toliau siekiama vystyti ir plėtoti tėvų savanorystės modelis, reikėtų, kad vienoje vietoje būtų bent kelios futbolo aikštės. Aktuali lieka ir kita problema – užsiėmimų kaina. „Skandinavijos šalyse ši veikla beveik nemokama, Islandijoje stipriai remiama valstybės. Lietuvoje turime popamokinės veiklos krepšelį, bet tų 15 eurų niekaip neužtenka. Didėja aikščių nuomos kainos, turim didinti trenerių atlyginimus, o visos šios išlaidos gulasi ant tėvelių pečių. Treniruočių įkainiai didėja, o tai vis labiau riboja vaikų galimybes lankyti sporto būrelius“, pastebėjo futbolo klubo „Ataka“ direktorius D. Tvarijonas.
Diskusijoje – raginimas keisti ir keistis
Tarptautinę konferenciją vainikavusioje diskusijoje atsakymų į klausimą, kaip reikėtų pritraukti į sportą kuo daugiau vaikų ieškojo olimpinis čempionas ir Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komiteto primininkas Virgilijus Alekna, Švietimo mokslo ir sporto viceministras Linas Obcarskas, Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas, prof. Rimantas Kėvalas ir prof. Vilma Čingiene, savo pastebėjimus išsakė ir kiti diskusijos dalyviai.
Pagrindiniu diskusijos leitmotyvu tapo kritiškas požiūris į per tris Nepriklausomybės dešimtmečius menkai tepakitusį Lietuvos sporto modelį, kuriame apie vaikų sportą ir masiškumą beveik neužsimenama. „Pas mus ilgus dešimtmečius buvo gajus dar sovietmečiu suformuotas įsitikinimas, kad sportas – tai pergalės ir medaliai. Kol olimpinėse žaidynėse mūsų sportininkai laimėjo medalius, tol atrodė, kad viskas su sportu gerai. Dabar matome, kad neturime ne tik medalių, bet ir mūsų jaunimas nesportuoja. Norvegai mums rodo kelią, kuriuo einant reikia koncentruotis į vaikus, jaunimą, suteikti jiems daugiau galimybių sportuoti, skatinti ir įtraukti juos į sportinius būrelius. Ir ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius, senelius. Bet tam reikia kurti bendruomeninių sporto klubų tinklą, o pas mus vis dar labai stiprus prisirišimas prie biudžeto lėšomis išlaikomų sporto mokyklų ir centrų“, – pastebėjo V. Alekna.
L. Obcarskas pastebėjo, kad Lietuvoje trūksta ne tik sporto infrastruktūros, bet ir elementaraus noro sportuoti, sveikai gyventi, dalyvauti klubų veikloje. Jo teigimu, pradiniu sprendimu galėtų tapti Lietuvos sporto valdymo sistemos pertvarkymas. Tuo metu V. Benkunskas pasigedo didesnio valstybės, centrinės valdžios dėmesio ir įsitraukimo sprendžiant sporto infrastruktūros problemas miestuose ir rajonuose.
Diskusijas labai taikliai reziumavo Kauno vaikų ligų klinikos vadovas profesorius R. Kėvalas. „Visi sutariame, kad didžiausias prioriteas – ugdyti sveiką kartą, visi norime daryti tai išmintingai ir racionaliai. Labai svarbu, kad turim bendrą tikslą, dabar reikti tik pasiskirstyti užduotis – ir daryti! Nes nuo kalbėjimo geriau dar niekam nepasidarė“, – pareiškė R. Kėvalas.
