Apie visa tai – šiltas ir išsamus pokalbis su dėl kelialapio į Paryžiaus olimpiadą kovojančiais olimpiečiu Juozu Bernotu ir buriuotoju Ryčiu Jasiūnu, kurie šiuo metu intensyviai ruošiasi jau gegužės 15 d. startuosiančiam Europos čempionatui.
2024 metų Paryžiaus olimpiadoje olimpinę RS:X burlentę pakeitė IQFoil. Gal galite pristatyti, kuo IQFoil burlenčių klasė išsiskiria, kas tas foilas ir kodėl daugelis buriuotojų kalba apie šią klasę kaip apie „ateities burlenčių klasę“?
Rytis Jasiūnas: Ši naujoji olimpinė burlenčių klasė nuo praėjusios labiausiai skiriasi tuo, kad ji turi povandeninį sparną, vadinamąjį foilą, kuris, burlentei pasiekus tam tikrą greitį, sugeneruoja pakankamai keliamosios galios ir burlentė iškyla virš vandens. Lygiai kaip lėktuvas dėl sparnų sugeneruotos galios gali pakilti, kai pasiekia tam tikrą greitį. Burlentės atveju, iškilus ant povandeninio sparno, lenta su vandens paviršiumi visiškai nebesiliečia, dėl to labai sumažėja trintis ir išauga efektyvumas. Tai reiškia, kad prie labai mažo vėjo mes galim išvystyti labai didelį greitį.
Juozas Bernotas: Verta paminėti, kad šitie povandeniniai sparnai dabar populiarūs ne tik burlenčių sporte, bet ir kitose buriavimo klasėse, banglenčių sporte, apskritai visose vandens sporto šakose. Tai yra naujas ir be galo greitai populiarėjantis dalykas. Jei Tokijaus olimpiadoje su povandeniniais sparnais buriavo tik „Nacra 17“ katamaranai, tai Paryžiaus olimpiadoje bus jau žymiai daugiau tokių buriavimo klasių – ir IQFoil burlentės, ir „Nacra 17“ katamaranai, ir „Formula Kite“ vėjo jėgos aitvarai. Ištobulėjusios technologijos, išlengvintas inventorius leidžia išvystyti neįtikėtinai didelius greičius, todėl šie povandeniniai sparnai sparčiai populiarėja vandens sportų mėgėjų gretose.
Iš šono buriavimas su povandeninius sparnu tikrai atrodo įspūdingai, tačiau nebandžiusiems sunku įsivaizduoti, koks tai jausmas. Gal galite pasidalinti? Kokius didžiausiu greičiu galima skrieti su IQFoil burlente?
Juozas Bernotas: Tiesą sakant, net ir pabandžius sunku nupasakoti tą jausmą. Ko gero, pirmas įspūdis – tai visiškas lengvumas. Kai dingsta sąlytis su vandeniu, ima atrodyti, kad skrendi, viskas labai lengva. Žinoma, tas „lengvumas“ sąlyginis, nes reikia visą laiką visu kūnu ir bure balansuoti, kad lentą išlaikyti virš vandens horizontaliai – ji negali nei iškilti per aukštai, nei nusileisti per žemai. Ir reikia nepamiršti, kad mes ne šiaip plaukiojam, o lenktyniaujam. Vadinasi, tenka šitaip balansuoti, kai aplink – daugybė kitų sportininkų, šalia – vanduo, greičiai dideli, o tikslas visų vienas – būti pirmam. Tikrai be galo daug ekstremalumo, adrenalino, įspūdžių ir azarto.
Rytis Jasiūnas: Man rodos, oficialus IQFoil greičio rekordas šiuo metu yra kažkur apie 60 km/h, o 50 km/h jau yra normalus lenktyninis greitis. Tad, ko gero, artimiausias palyginimas – automobilių lenktynės. Mes esame lenktyniniai vairuotojai. Tik vietoj to, kad vairuotume mašinas, vairuojame labai greitas burlentes ant vandens. Man tai – tikras laisvės jausmas. Esi virš vandens, varomas vien vėjo, nėra jokių dūmų, jokių variklių. Bet kartu yra ir nerealiai daug adrenalino, nes varžybose yra artimas kontaktas su kitais varžovais. Kartais leki 50 km/h greičiu vos ne liesdamas nugara kito varžovo burę.
Atrodo, kad ekstremalumo buriuojant IQFoil burlente tikrai daug. Kiek tai pavojinga sporto šaka ir kokių saugumo principų laikosi buriuotojai?
Juozas Bernotas: Privalomos apsaugos yra šalmas ir sportinė gelbėjimosi liemenė, vadinamoji impact vest. Ji suteikia šiek tiek plūdrumo, bet svarbiausia – apsaugo nuo smūgių. Iš esmės, kiekvienas kritimas buriuojant IQFoil tampa pavojingas, nes greitis visada labai didelis. Didžiausia problema – kai ant povandeninio sparno iškilusi burlentė netikėtai paliečia vandenį, nes tuomet lenta labai greitai sustoja, o tu su visa bure skrendi toliau ir krenti į vandenį. Taip pat reikia neužmiršti, kad aplink plaukia daug sportininkų, visi vienas šalia kito, tad jeigu kažkuris krenta, dažniausiai ir kažką kitą užkliudo, jis taip pat krenta. Tai tokių situacijų būna ir sumušimai, patempimai – tikrai dažnas reikalas. Žūti kol kas dar niekas nežuvo.
Rytis Jasiūnas: Šalia Juozo minėtų privalomų apsaugų, kurios apsaugo pagrindines zonas – galvą, viršutinę kūno dalį, yra dar papildomų, galimų. Pavyzdžiui, yra tokie hidrokostiumai, į kuriuos yra įsiūtos apsauginės zonos ties užpakaliu, šlaunų užpakaline dalimi, blauzdų priekine dalimi, pečiais, kad apsaugotų nuo smūgių. Tiesa, jie šiek tiek suvaržo judesių laisvę, tad nėra labai populiarūs. Dabar kai kurie buriuotojai pradeda dėvėti ir specialias kaklo apsaugas. Nes kai leki 55 km/h greičiu kartais įvyksta vadinama „katapulta“ – kai foilas iškyla iš vandens ir šiek tiek pagavęs oro praranda visą keliamąją jėga, tavo lenta staiga krenta žemyn, lentos nosis kerta vandenį, o tu pats staigiai sustojęs krenti į priekį. Tokiais atvejais yra didelė tikimybė, kad tavo galva judės nuo smakro ties krūtine iki kol pakaušiu atsirems į nugarą. Taip gali įvykti vadinamasis whiplash injury, kuris yra būdingas mašinų susidūrimuose. Po tokios traumos galvą kokias tris keturias dienas net pasukti būna gana sudėtinga.
Gal galite šiek tiek daugiau papasakoti apie šios burlentės valdymą – kiek daug techninio, fizinio pasiruošimo ji reikalauja?
Rytis Jasiūnas: Išties yra labai daug faktorių, kurie nulemia sėkmę buriuojant IQFoil. Be abejo, reikia gero fizinio pasiruošimo – tiek ištvermės, tiek gero kardio, ypač prie silpno vėjo, kai reikia judinti burę, kad judėtum greičiau ir iškiltum ant foilo. Reikia ir jėgos, kad galėtum išlaikyti inventorių, kai pučia 10-15 m/s.
Reikia būti taktiškai pasiruošus ir suprasti, kaip pagal vėjo pasikeitimus ar akvatorijos ypatybes surasti greičiausią kelią distancijoje link finišo. Tada yra techninis pasiruošimas ant kranto – kaip tu paruoši inventorių lenktynėms. Galų gale yra plaukimo technika ant vandens – kaip gerai tu valdai burlentę, kaip gerai kontroliuoji prie stipraus vėjo, kiek daug sugebi iš jos išspausti prie silpno vėjo, kaip gerai posūkius atlieki.
Juozas Bernotas: Aš gal dar pabrėžčiau, kad reikia labai greito mąstymo. Galbūt su kai kuriomis kitomis klasėmis buriuojant tu gali pasėdėti ir pagalvoti, ką daryti. O čia – tikrai ne. Mes net į vėją plaukiam 30-40 km/h greičiu, o prie ženklo reikia padaryti posūkį – tai jei artėdamas prie to ženklo bent 5 sekundes galvosi, kaip tą posūkį padaryti, tai per tas sekundes nuplauki keliasdešimt metrų, o į tuos keliasdešimt metrų telpa keliasdešimt sportininkų. Žodžiu, reikia visko: jėgos, ištvermės, vikrumo, balanso, kognityvinių gebėjimų, gebėjimo gerai orientuotis aplinkoj... Tai tikrai labai dinamiška, labai greita sporto šaka, ji viską apjungia.
Juozai, tu iki šiol buriavai ligtoline olimpine RS:X burlenčių klase, startavai Londono, Rio de Žaneiro, Tokijo olimpinėse žaidynėse. Gal gali šiek tiek papasakoti, kaip sekasi perėjimas nuo vienos olimpinės klasės prie kitos? Kokie pagrindiniai skirtumai?
Juozas Bernotas: RS:X burlente buriavau nuo pat jos atsiradimo pradžios – nuo 2004-ųjų iki 2021-ųjų. Tad atsiradus šitiems povandeniniams sparnams, teko šiek tiek prisitaikyti, persikvalifikuoti. Galbūt pradžioj, kai tik perėjau prie IQFoil, atrodė, kad lengva – juk skrendi. Tačiau dabar jau matosi, kad tikrai ne. Kuo daugiau dirbi, kuo daugiau treniruojies, tuo sunkiau darosi – tiek fiziškai, tiek techniškai.
IQFoil klasė atsirado 2019 metais, aš, kaip ir daugelis kitų RS:X buriuotojų, tuo metu ruošiausi Tokijo olimpiadai. Tai kol kas dar labai jaučiasi skirtumas tarp tų, kurie visą laiką skyrė pasiruošimui olimpiniam startui su RS:X, ir tų, kurie tuos porą metų jau galėjo pilnai skirti IQFoil. Mes, Tokijo olimpiečiai, galima sakyti, vėluojame du metus ir turime daug pasivyti.
O dėl pačių skirtumų, pavyzdžiui, dabar turime nebe vieną lenktynių formatą – priešvėjinę/pavėjinę distanciją, kaip kad buvo su RS:X, bet net tris skirtingas disciplinas: Slalomo rungtį, įprastą lenktynių (priešvėjinę/pavėjinę) distanciją ir Maratoną. Taigi reikia labai skirtingų fizinių gebėjimų ir labai daug ištvermės.
Su RS:X per varžybas mes suplaukdavom 12, daugiausiai 14 -15 lenktynių, dabar per varžybas įvyksta apie 18 ir daugiau lenktynių. Ir net jei kurią dieną įvyksta vos 2 ar 3 lenktynės, bet ant vandens vis tiek praleidžiam visą dieną. Tai tikrai yra prie ko priprasti, ką naujo išmokti ir kur tobulėti. Bet iš principo džiaugiuosi nauja klase – naujas daiktas, nauji greičiai, nauji įspūdžiai.
Gal galite dar šiek tiek daugiau papasakoti apie tas skirtingas disciplinas – kuo jos skiriasi ir kokius sportininkų įgūdžius vertina?
Rytis Jasiūnas: Įprastoje lenktynių distancijoje sportininkai patys renkasi kursą, kuriuo plauks link pirmo priešvėjinio ženklo, o vėliau link antro ženklo pavėjui. Rinkdamasis kursą tu pats sprendi, kiek posūkių daryti iki ženklo, gali atsižvelgti į akvatorijos ypatybes – kur mažesnės bangos, kur vėjas pasisuka nuo kranto, galbūt kažkur ateina lietaus debesis ir stipresnį vėją prieš save stumia, o tu gali tą išnaudoti. Tai daug taktinių žinių reikalaujanti disciplina.
Slalomo disciplinoj yra startuojama 90 laipsnių kampu į vėją. Ir joje startuoja ne daugiau 20 sportininkų vienu metu. Šioje distancijoje vyksta pati artimiausia kova, išvystomas pats didžiausias greitis, čia daugiausiai adrenalino. O Maratonas panašus į priešvėjines/pavėjines varžybas, tiesiog jos yra kažkur 5 kartus padidintos. Nes jeigu paprastos lenktynės užtrunka apie 12-15 minučių, tai Maratonas dažniausiai trunka apie valandą laiko.
Kiekviena disciplina atskleidžia vis kitą buriavimo aspektą ir tai, man rodos, šaunu, nes leidžia parodyti tikrai geriausią, universaliausią burlentininką.
Ryti, tu RS:X olimpine burlente neburiavai, tačiau aktyviai buriuoji skirtingomis burlenčių klasėmis, tame tarpe ir tokiomis, kurios turi povandeninius sparnus, tad tau tikriausiai su IQFoil pažindintis buvo paprasčiau? Galima sakyti, kad nusišypsojo Fortūna?
Rytis Jasiūnas: Kaip pažiūrėsi, galima sakyti, ir kad man Fortūna nesišypsojo beveik dešimt metų, kai negalėjau net bandyti buriuoti olimpine RS:X klase, nes neturėjau jai tinkamų fizinių duomenų – buvau 15 kg jai per sunkus. Tačiau taip, tas perėjimas ant IQFoil klasės nebuvo labai sudėtingas, nes aš visas atskiras dalis jau buvau išbandęs, tereikėjo jas sudėti kartu. Į kitas burlenčių klases, kuriomis buriuoju – „Formula Windsurfing“ bei „Slalomo“ – povandeniniai sparnai atėjo anksčiau. Tad jau buvau pažįstamas su tokio tipo burlentėmis, buvau bandęs skirtingas disciplinas – paprastą pavėjinę/priešvėjinę distanciją, Maratoną, Slalomą, ir kai 2019 atėjo IQFoil bei buvo paskelbta, kad ji taps olimpine burlente, buvo beveik akivaizdu, kad reikia mėginti pažiūrėti, kaip mano skirtingose klasėse ugdytus įgūdžius pavyks sudėti į vieną ir ką pavyks pasiekti olimpinėje klasėje.
Bet, žinoma, kai pereini į olimpinį sportą, tikrai pajunti milžinišką konkurenciją, staiga tavo konkurentais tampa buriuotojai iš viso pasaulio, kurie pilnai finansuojami iš valstybinių šaltinių, kurie vien tik tuo užsiima ir kurių lygis auga labai greitai. Mums reikia įdėti daug pastangų, kad savo lygį išlaikytume kartu su jų.
Juozas Bernotas: Galiu tik pritarti dėl konkurencijos – IQFoil klasėje ji labai didelė. Yra atsiradusių visai naujų šalių, kurios su RS:X net neturėjo savo atstovų praėjusioj olimpiadoj, bet jau dabar labai stipriai buriuoja su IQFoil. Tai dažniausiai šiltųjų kraštų šalys, kur galima visus metus treniruotis ant vandens. Didelė dalis RS:X burlentininkų perėjo prie IQFoil, tačiau atsirado ir naujų, kurie iki tol olimpinėje klasėje neburiavo.
Konkurenciją aštrina ir tai, kad IQFoil klasei olimpiadoje skiriamos tik 25 vietos – tai yra labai mažai. Londono olimpiadoje buvo gal 42, Rio – 36, o čia liko tik 25. Tai galima įsivaizduoti – net „Trofeo Princesa Sofia Mallorca“ regatoje, paprastose varžybose, ne čempionate, buvo gal 40 valstybių, kas reiškia, kad į vieną vietą pretenduoja bent dvi šalys.
