„Ilgai nevyniosiu į vatą. Baigiu karjerą. Gal tas sprendimas ir užsitęsė, tačiau kai atiduodi sportui dvidešimt metų, tai apsispęsti greitai negali“, – aiškino ne vienerius metus žibėjęs ir 2013 metais geriausiu šalies sportininku pagal Lietuvos sporto žurnalistų versija rinktas J.Kinderis.
Penkiakovininkas su didžiuoju sportu atsiveikino toje pačioje vietoje, kurioje ir pradėjo savo karjerą – Vilniaus „Vingio“ stadione.
„Keista, bet taip jau sutapo. Aš prieš dvidešimt metų atvykau iš Panevėžio į Vilnių ir sostinės „Vingio“ stadione mane savotiškai egzaminavo garsusis penkiakovės treneris Jurijus Moskvičiovas. Turėjau bėgti 2 kilometrus.
Tai nubėgau ir jis man pasakė, kad tinku šiuolaikinei penkiakovei. Tai buvo prieš dvidešimt metų... O dabar toje pačioje vietoje, tame pačiame stadione aš pasakiau, kad baigiu sportininiko karjerą“, – dėstė dabar jau Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės generalinis sekretorius 34-erių J.Kinderis.
Per visą savo sportinę karjerą J.Kinderis laimėjo net septynis pasaulio čempionato apdovanojimus: 2010-siais, 2013 ir 2014 metais pasidabino aukso medaliais, pastarąjį kartą bronzą laimėjo 2017-siais.
Europos pirmenybėse panevėžietis taip pat buvo ryškia žvaigžde – nuo 2009-ųjų iki šių dienų susižėrė tris aukso, du sidabro ir tris bronzos medalius.
Penkiakovininkas varžėsi trejose olimpiadose – 2012 metų Londono žaidynėse, po ketverių metų Rio de Žaneire ir atidėtoje dėl COVID-19 ir tik 2021-siais įvykusioje Tokijo olimpiadoje.
Deja, svarbiausiose sportininko karjeros varžybose J.Kinderiui nepavyko triumfuoti – Londone jis buvo aštuntas, Brazilijoje – 34-oje pozicijoje, o Tokijuje užėmė 18 vietą.
Praėjusių metų spalį jis kartu su nedaug kam žinomu Aisčiu Baronu kandidatavo į Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos vadovų postus ir kovą laimėjo.
Savotišku persversmu federacijoje pavadintuose rinkimuose A.Baronas tapo penkiakovininkų prezidentu, o J.Kinderis – generaliniu sekretoriumi.
– Kai baigėte pasirodymą Tokijo žaidynėse, tai jau tada sakėte, kad sunkiai save matote 2024-ųjų Paryžiaus žaidynėse. Kiek reikėjo minčių ir kiek reikėjo žinsgnių, kad nuo to „sunkiai“ galiausiai pasakytumėte aiškiai „viskas baigta“?
– Tas „sunkiai“ tik reiškia, kad negaliu ingoruoti visų aplinkybių, darbo reikalų ir taip toliau. Tas apsisprendimas užsitęsė, nes norėjau būti tikras šimtu procentų, kad nedarau skuboto žingsnio.
Tai buvo susiję ir su mano gyvenimo būdu, ir su gyvenimo filosofija – visada žiūriu, kad savo sprendimuose neperskubėčiau.
– Praėjusiais metais tapote federacijos generaliniu sekretoriumi. Tai reiškia, kad bandėte dar matuotis ir sportininko ir valdininko marškinėlius? Gal tai ir buvo motyvas, kad sunku derinti šiuos du darbus?
– Viena iš didesnių priežasčių... Jei nori daryti gerai du darbus, turi būti labai didelis talentas arba privalai turėti gerą komandą.
Šiuo metu to nėra ir turėjau rinktis, kur skirti savo visą energiją. Nebūtų visiškai sąžininga, jei startuočiau varžybose ir kartu dirbčiau kitą darbą, atsakydamas už krūvą žmonių.
– Sakėte anksčiau, kad dar turite to sportinio pykčio. Jis dabar dingo?
– Iš tikrųjų jis niekur nedingo. Net ir paskelbęs apie karjeros pabaigą po šio susitikimo rengiuosi pabėgioti, pasitreniruoti. Sakysime, mano sportinis pyktis nebus toks intensyvus, koks buvo iki šiol. Neseniai Druskininkuose treniravausi su daugeliu mūsų penkiakovininkų, tačiau supratau, kad persiplėšti negaliu ir privalau rinktis.
– Kokius karjeros momentus išskirtumėte?
– Žinoma, medaliai yra perliukai, kuriuos prisimeni ir dažniausi aptari, sulauki daugiausiai klausimų apie jų svarbą – apie medalius, trejas olimpines žaidynes, kurios turėjo labai daug atspalvių...
Bet reikia suprasti, kad tie medaliai turi dvi puses – kaip 2010 metais karjerą baiginėjo Andrejus Zadneprovskis, jis apie medalius aikšino įdomiai: jie turi ir neigiamą pusę, ir dar nemažai atsakomybių. Žinau tą medalio naštą ir aš, todėl tik paantrinsiu Andrejui – viskas susideda ne tik į blizgesį.
– Sakėte, kad Druskininkuose treniravotės ir jau tada pagalvojote, jog reikia baigti su sportu. Kokiu momentu apie tai pagalvojote?
– Kai treniruojiesi su 85 sportininkais ir jauti, kad tavo menkiausia klaida gali sugadinti treniruotę, visos stovyklos veiklą, pajauti, kad negali būti tarpinėje situacijoje. Tada sprendimas tapo aiškus.
– Kaip asmeniškai sutikote žinią, kad šiuolaikinėje penkiakovėje neliks jojimo rungties?
– Suregavau pradžioje savotiškai – gal su šiek tiek pykčio. Nes Rio de Žaneire ir Tokijuje man koją pakišo būten jojimo rungtis. Bet žiūrint iš sportinės ar generalinio sekretoriaus pusės, tai tikrai nemažai pliusių.
Manau, šių varžybų plėtra taps paprastesnė, Lietuvoje galėsime sulaukti nemažai aukšto rango kovų. Mes visada galvojome apie labai svarbių penkiakovės varžybų rengimą, tačiau dėl žirgų trūkumo ir dėl to susijusių kaštų vis atsisakydavome tų varžybų, negalėjome sau to leisti.
– Gal ir tai pastūmėjo jus trauktis? Juk iš esmės, jūs buvote vienoje penkiakovėje, dabar ji bus visiškai kita...
– Nemanau, kad tai įtakojo mane. Galvoju, kad važiavimas į ketvirtąsias savo žaidynes būtų klaida – tai būtų savanaudiška.
– Tapote šiuolaikinės penkiakovės generaliniu sekretoriumi, o po šių rinkimų prasidėjo erzalynė – vieni vadino rinkimus perversmu, kiti pradėjo tarpusavyje pyktis. Buvote sportuodamas lyg ir vienoje pusėje su tais, kurie dabar kelia „bangas“, o dabar dirbate su kita puse. Kaip bandote vienyti penkiakovę?
– Šiai dienai viskas ryškiai pagerėjo. Andrejus Zadneprovskis dabar yra federacijos viceprezidentas, dalyvauja posėdžiuose, veikloje, tad kažkokių nesautarimų jau nematau. Situacija gerėja, tai pačiai Laurai Asadauskaitei-Zadneprovskienei sudarytos visos sąlygos rengtis Paryžiui. Dabar matau tik pagerėjimą.
– Tačiau penkiakovininkė Ieva Serapinaitė labai kritiškai žiniasklaidoje pasisakė prieš L.Asadauskaitę – natūralu, kad draugėmis jos netaps jau niekada.
– Taip. Na, tos draugystės ir niekada nebuvo, nes tai individualus sportas. Abi sportininkės galės aikšintis savo santykius tiek stadione, tiek plaukimo takelyje. Visur būna nesutarimų, kažkokių pykčių, bet tikrai nematau, kad šie nesutarimai trukdytų federacijos darbui.
Žinoma, tokie dalykai neprideda ir federacijai pliusų: mes kaupėme tą stabilumą, tuos gerus rezultatus, o keli mėnesiai pykčių įmetė kelis šaukštus deguto į medaus statinę.
– Gegužės 24-ąją švęsite nedidelį jubiliejų – savo 35 metų sukaktį. Kodėl ne per gimtadienį paskelbėte apie karjeros pabaigą, o likus iki jo dviem savaitėms?
– Nes būsiu stovykloje: Vokietijos penkiakovės atstovams patiko rengtis pas mus, tad turėsiu būti stovykloje Druskininkuose ir dėlioti darbinius klausimus.
Kitą vertus, aš pripratęs, kad savo gimtadienius mažai švenčiau dėl stovyklų ir varžybų, todėl nesureikšminau datos ir savo pasitraukimo iš sporto.
