Dalyviai galės pasirinkti vieną iš distancijų – 1963 metrų, 5 km arba 10 km. Bėgimo dalyviai simboliškai pagerbs atminimą karių, kuriems karas nesibaigė 1945 m. gegužės 8 d. ir kurie nenorėjo ir negalėjo susitaikyti su primesta valstybine santvarka ir sovietų dominavimu. Rizikuodami gyvybe, jie kovojo nelygioje kovoje dėl idealų, kurie jiems buvo artimi ir kurių jie nenorėjo išsižadėti – laisvės, teisingumo ir, svarbiausia, tikrosios nepriklausomybės.
Šiais metais bėgimas taip pat vyksta minint Tarptautinę kovos su totalitarizmu didvyrių dieną (gegužės 25 d.), skirtą pagerbti rotmistro Witoldo Pileckio atminimą. Augęs Vilniaus Užupyje, Pileckis savanoriškai pateko į vokiečių mirties stovyklą Aušvice. Ten jis sukūrė pasipriešinimo judėjimą ir pateikė pasauliui ataskaitą apie vokiečių vykdomus nusikaltimus. 1947 m. jį areštavo komunistinė Saugumo tarnyba (UB) ir 1948 m. gegužės 25 d. surengtame parodomajame teismo procese komunistinis režimas jį nuteisė mirties bausme.
„Rusijai užpuolus Ukrainą jau daugiau nei du mėnesius už mūsų rytinės sienos vyksta karas. Stebėdami situaciją Ukrainoje, matome, kaip svarbu auklėti jaunus žmones, priminti jiems istoriją, kuri, deja, kaip matome, vėl mėgsta kartotis. Mūsų didvyrių priminimas jaunimui, įskaitant ir pamirštuosius karius, formuoja patriotines nuostatas, pasirengimą suvokti valstybę kaip bendrą gėrį, kuriam norime ir privalome tarnauti“, – sakė Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska.
Šių metų bėgimą taip pat lydės paroda „Podziemie łączy/Pogrindis jungia“, kurioje abiem kalbomis pristatoma lenkų ir lietuvių pogrindžio istorija, taip pat lenkų ir lietuvių bendradarbiavimas Antrojo pasaulinio karo metais ir po jo. Paroda parengta pagal albumą, kurį praėjusiais metais išleido fondas „Pagalba lenkams Rytuose“ ir kuris sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo.
Kasmet šiame bėgime dalyvauja keli šimtai aktyvių žmonių, tarp kurių daug lenkiškų mokyklų moksleivių, skautų, Lietuvos karių, įvairaus amžiaus Vilniaus gyventojų ir miesto svečių.
Šių metų bėgime dalyvaus daugkartinė Lietuvos čempionė Monika Elenska. Ji praėjusiais metais buvo greičiausia ne tik tarp moterų, bet ir tarp visų 10 km bėgimo dalyvių. M. Elenska prieš 8 metus baigė Lenkų mokyklą, todėl renginio idėja jai yra itin artima.
Šių metų gegužės 20–22 dienomis taip pat galima dalyvauti virtualiame 5 arba 10 km bėgime iš bet kurio Lietuvos kampelio.
Bėgimo nugalėtojai kiekvienoje amžiaus kategorijoje bus apdovanoti atminimo taurėmis, o visi finišo liniją pasiekę dalyviai – atminimo medaliais.
Apie Pamirštuosius karius. Karas nepasibaigė (...). Niekados nesutiksime gyventi kitokioje valstybėje, tik visiškai suverenioje, nepriklausomoje bei teisingai sutvarkytoje Lenkijos valstybėje (...). Duodu jums paskutinį įsakymą. Tolesnį savo darbą ir veiksmus vykdykite visiškos valstybės nepriklausomybės atgavimo dvasia“, – 1945-aisiais rašė paskutinysis Armijos Krajovos vadas gen. Leopoldas Okulicksi „Niedźwiadek“. Dauguma jo pavaldinių vykdė vado įsakymą ir nesudėjo ginklų net pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Jie tęsė kovą už tikrai laisvą tėvynę.
1945 metais Lenkijos padėtis buvo sudėtinga. Pasirašius Teherano, Jaltos bei Potsdamo konferencijų rezoliucijas, Europa buvo padalinta į įtakos sferas. Nuo 1944-ųjų Lenkijos vyriausybė nebebuvo renkama, ji buvo priklausoma nuo Sovietų Sąjungos. 1947-aisiais, kaip buvo numatyta Jaltos konferencijos nutarimuose, įvykę parlamentiniai rinkimai buvo suklastoti, be kito ko, įsikišus sovietų politinei policijai NKVD.
Pogrindžio kariai nutarė ginkluotai priešintis naujajai valdžiai. Šiandien juos vadiname „Pamirštaisiais kariais“, kadangi iki Lenkijos nepriklausomybės atgavimo 1989-aisiais, Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia laikė jų veiklą nusikalstama, o apie represijas, kurias šie žmonės kentėjo, ypač stalinizmo laikais, buvo nutylima. Pirmosios antikomunistinio pogrindžio ginkluotosios struktūros buvo įkurtos jau 1943-iaisiais, tačiau intensyviausias ginkluotas pasipriešinimas prieš jėga primestą valdžią vyko 1945-aisiais. Manoma, kad pokario Lenkijoje įvairiose pogrindžio organizacijose veikė daugiau nei 200 tūkst. žmonių. Pogrindžio veikėjai nesutiko su svetimos valios primetimu lenkų tautai. Jų tikslas buvo Jaltos konferencijos nutarimų dėl tikrai laisvų ir demokratiškų rinkimų įgyvendinimas.
Pamirštieji kariai žūdavo ne tik kovodami. Daugelis jų pateko į kalėjimus, kur buvo kankinami ir žudomi. Nuosprendžiai buvo priimami nesilaikant demokratinių normų. Kai kurie jų buvo išvežti į sovietų lagerius. Dažnai jie buvo teisiami dėl jiems neteisingai primetamų kaltinimų kolaboravus su vokiečiais, nepaisant to, kad Antrojo pasaulinio karo metais jie aktyviai kovojo su nacių okupantu pogrindžio valstybės struktūrose.
Dauguma antikomunistinio pogrindžio dalyvių išėjo iš slėptuvių 1947-ųjų vasarį. Daugelis jų turėjo slapstytis prisidengę netikromis pavardėmis net iki Lenkijos Liaudies Respublikos pabaigos. Paskutinis Pamirštasis karys, Jozef Franczak „Laluś“, žuvo per gaudynes 1963-iųjų rudenį.
