Į ringą „AT & T“ stadione Arlingtone Teksaso valstijoje per Velykas E.Stanionis žengė ramus ir susikaupęs.
Nors po 2016-ųjų Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių profesionalu nusprendęs tapti lietuvis jau buvo iškovojęs 13 pergalių, 9 jų – nokautais, akistata su Rusijos atstovu Radžabu Butajevu buvo svarbiausia per ligšiolinę 27 metų E.Stanionio karjerą.
Kovoje dėl WBA pusvidutinio svorio (iki 66,8 kg) kategorijos pasaulio čempiono reguliariojo diržo vaikiško veido boksininkas iš Lietuvos teisėjų sprendimu nugalėjo metais vyresnį R.Butajevą ir pirmąsyk istorijoje mūsų šaliai iškovojo tokį titulą.
Nors po sunkios kovos ir varginančios kelionės iš JAV namo kūnas ir smegenys jautėsi pavargę, E.Stanionis pirmiausia lengvu žingsniu nubėgo pusšešto kilometro gimtojo Kauno miškeliais, o tik tada susimąstė apie poilsį.
„Nors tapau pasaulio čempionu, negaliu atsipalaiduoti – privalau toliau palaikyti sportinę formą, nes žinau, kad dabar esu dar labiau stebimas ir visi norės mane įveikti“, – sakė boksininkas.
– Ar jau spėjote padaryti kokias nors išvadas apie akistatą su R.Butajevu? – „Lietuvos rytas“ paklausė E.Stanionio.
– Dar esu kupinas emocijų – atrodo, kad viskas buvo kaip filme. Turėjau svajonę kovoti dėl pasaulio čempiono titulo, bet ji atrodė ir pasiekiama, ir ne. Pusvidutinio svorio kategorija – viena sunkiausių kategorijų, joje varžosi geriausi pasaulio kovotojai. Daugiausia žvaigždžių yra sunkaus svorio ir šioje kategorijoje.
Tad man dar nelengva suvokti, ką pasiekiau. Daug ir sunkiai dirbau per treniruotes, atiduodavau viską, tad manau, kad buvau vertas galimybės kovoti dėl pasaulio čempiono titulo.
Bet profesionalų sporte yra ir kita medalio pusė – verslas. Ten aibė dedamųjų: neaišku, kurie sportininkai nori kovoti dėl to diržo, kurie – ne, kuriems bus suteikta tokia galimybė, o kurie jos negaus.
Visada ėjau labai sunkiu keliu. Jau karjeros pradžioje gaudavau gerus kovotojus ir neturėjau jokių parinkčių, nors paprastai duoda 3–5 parinktis, kad galėtum nuspręsti, su kuriuo boksininku patogiau kovoti ir taip kilti karjeros laiptais.
Dabar sąskaitoje turiu 14 kovų. Labai retai būna, kad tik tiek kovų turintis boksininkas varžytųsi dėl pasaulio čempiono diržo. Tai labai anksti, ir tokių kovotojų yra vienetai. Tokios išimtys yra, pavyzdžiui, ukrainietis Vasylis Lomačenka, olimpiniai čempionai, kurie vos po kelių kovų profesionalų ringe gauna teisę kovoti dėl pasaulio čempiono diržo.
O aš esu iš mažos Lietuvos. Jei būčiau iš didesnės šalies, mane agentai gal labiau prižiūrėtų, reklamuotų, skirtų daugiau dėmesio ir iš manęs darytų žvaigždę. Bet mane vis įmesdavo kaip žuvelę tarp ryklių ir žiūrėdavo, išplauksiu ar ne. Po truputį išplaukiau.
– Profesionalu tapote 2017 m. balandį ir jau tada svajojote kovoti dėl pasaulio čempiono titulo. Koks buvo jūsų kelias iki šios galimybės?
– Sudėtingas, nes per profesionalo karjerą turėjau sunkių traumų, kurios buvo sustabdžiusios 9 mėnesiams. Paskui prasidėjo pandemija. Turėjau kovoti, bet vėl metus buvau be kovų. Galima sakyti, kad dveji metai iš mano karjeros buvo išbraukti dėl traumų ir pandemijos.
Iki šiol man dar sunku rasti rėmėjų. Vadybininkas vis dar turi į mane investuoti, kad galėčiau pragyventi. Už kovas realiai pinigų net negaunu – tik maistui ir stovykloms, kai rengiuosi kovoms.
Nors padėdavo ir mūsų Bokso federacija, ir jau išnykęs Lietuvos olimpinis sporto centras, ilgai neišgalėjau sau leisti masažo ar kineziterapijos procedūrų, nes JAV jos itin daug kainuoja. Rėmėjų rasdavau labai sunkiai, tad žmones, kurie su manimi nuo pat karjeros pradžios, labai vertinu. Kartais būdavo taip finansiškai sunku, kad vietoj lašišos parduotuvėje rinkdavausi vištieną.
Prieš kovą su R.Butajevu pagaliau atsirado rimtesnis rėmėjas, tad buvo lengviau. Su treneriu Vidu Bružu dirbu nuo penkiolikos – jau 12 metų, bet tai buvo pirmas kartas, kai galėjau sau leisti nupirkti treneriui bilietą į mano kovą Teksase. Man tai daug reiškė.
Kai buvau mažas, tėvas mus paliko ir aš su juo nebendrauju, bet nuostabus treneris V.Bružas buvo mano palydovas ir siekiant karjeros, ir gyvenime. Jis įskiepijo pagrindines vertybes.
Anksčiau neišgalėdavau nupirkti treneriui bilieto į Ameriką, tad rengtis sezonui pradėdavau Lietuvoje su V.Bružu. Tada jis man sudarydavo treniruočių planą ir vykdavau į JAV, o ten dirbdavau su filipiniečiu treneriu Marvinu Samodio.
Lietuvoje man sunku rasti treniruočių partnerių, kurie galėtų paspausti, kad treniruodamasis pajusčiau varžybų efektą.
Nuo mažens buvau tas sportininkas, kurio nereikėdavo prižiūrėti kaip mažo vaiko, kad sportuočiau, padaryčiau, kas privaloma, sveikai maitinčiausi. Daug dirbu ne tik per treniruotes, bet ir po jų, tobulinu dalykus, kurie nepavyksta.
– R.Butajevą įveikėte teisėjų sprendimu, kuris nebuvo vieningas, nors, pavyzdžiui, ESPN paskaičiavo, kad aiškiai dominavote: praleidote 140 varžovo smūgių, bet pats pataikėte net 222 kartus. Jūsų smūgių tikslumas siekė 37 proc. (222/601), R. Butajevo – tik 19 proc. (140/747). Kaip pats vertintumėte šią kovą?
– Žinojau, kad laimėjau, bet išsigandau išgirdęs, kad teisėjai nėra vieningi – vienas pergalę skyrė rusui, kiti du – man. Dominavau, tad su tuo vienu teisėju nesutikčiau. Bet mūsų sporte – net profesionalų – yra daug nešvaraus teisėjavimo.
Esu realistas. Niekada prieš kovą nesakau, kad esu kuo nors geresnis už varžovą. Save statau į tokią padėtį, kad nieko nemoku. Dėl to per treniruotes dirbu sunkiau. Kai galvoji apie save gerai, išeina blogai, tad visada rengiuosi blogiausiam.
Galimybės buvo 50 su 50 – tiek pat turėjo ir R.Butajevas, ir aš. Rusas turi labai didelį mėgėjų kovų bagažą – 400 kovų. Tai – nerealus skaičius. Jo sąskaitoje – begalė laimėjimų. Laukiau sunkios kovos, žinojau, kad per treniruotes turiu dirbti maksimaliai, parengti puikų kovos planą, kad priimčiau gerus sprendimus.
Nugalėjau vieną pajėgiausių šios kategorijos sportininkų. Vertindamas kitus čempionus, manau, kad kova būtų lengvesnė.
– Varžovas po kovos nenorėjo pripažinti jūsų pergalės, teigdamas, kad ringe visą laiką kovojote nuleista galva. Ar po kovos R.Butajevas bent paspaudė jums ranką?
– Mūsų santykiai niekada nebuvo išskirtiniai. Vienas kitą žinome nuo mėgėjų sporto, ten dukart jam pralaimėjau. Vieną kartą rusas buvo aiškiai pranašesnis, kitą kartą, manau, pajėgesnis buvau aš, bet pergalė teko jam, nes R.Butajevas iš didelės šalies, o mėgėjų sporte korupcija didžiulė. Po šios kovos jis nenoriai paspaudė ranką, ir viskas.
Aš apie jį irgi nieko gera negaliu pasakyti. R.Butajevas kovojo labai nešvariai, darė nelegalių smūgių, teisėjai daug kartų turėjo jį įspėti dėl neleistinų veiksmų. Bet eidamas į šią kovą žinojau, kad taip bus, buvau viskam pasirengęs, apmąstęs visus galimus scenarijus.
R.Butajevas susinervino, nes yra spaudžiantis ir principingas kovotojas, norintis įrodyti, kad yra ringo šeimininkas, bet aš nenusileidau, nes esu lygiai toks pat. Kai liūtas sutinka liūtą, viską lemia valia ir psichologija. Manau, kad jį palaužiau psichologiškai, nes R.Butajevas suprato, kad negalės manęs pasiųsti į nokautą.
O žodžiai apie galvą – visiška nesąmonė. Pirmiausia, niekada neinu galva į varžovą, nes galėčiau praskelti jam antakį ir pralaimėčiau, nes būčiau kaltas. Lygiai taip pat antakį galėčiau prasiskelti pats ir kova taip pat būtų nutraukta.
Jei einame į artimą kovą, visada pirmiausia mano pirštinė, o ne galva paliečia varžovo veidą. Pats R.Butajevas elgėsi šlykščiai – nuo 7 ar 8 raundo ėjo tiesiai ir galva trenkė man. Todėl mano veidas buvo taip ištinęs. Ne nuo smūgių. Realius smūgius gavau į ausis ir jos paraudonavo. Bet mano veidas ištino nuo tyčinių smūgių galva. Tai nelengva pastebėti, bet net peržiūrint kovą keliuose epizoduose matyti šis tyčinis ruso veiksmas.
Kovodamas dėl to labai pykau, nes nenorėjau prasiskelti antakio ir pats niekada niekam taip nedarau. Žinau, kad kampe R.Butajevui pasakė, jog kovotų nešvariai, nes vaizdo įraše girdėjosi šis komentaras.
Bet boksas – toks sportas, kuriame turi pereiti ugnį vienas, nes, jei gausi traumą, niekas tavęs nepakeis. Antrame raunde stipriai susižeidžiau kairę ranką, tad kaskart smūgiuodamas jaučiau didelius skausmus. Ranka ištino. Bet buvau pasirengęs viskam – net pereiti pragarą, – nes labai norėjau pergalės.
– Į kovą ėjote mūvėdamas šortus su Lietuvos ir Ukrainos vėliavomis bei jūsų rėmėjo užrašu „Brolis“, kuris galėjo skambėti dviprasmiškai. Tai buvo ir psichologinis žaidimas?
– Nesvarbu, koks varžovas, Ukrainos vėliava būtų ant mano šortų. Privalome palaikyti Ukrainą šiame kruviname kare. R.Butajevas, kiek žinau, yra pasisakęs prieš šį karą, bet oficialios jo pozicijos nemačiau.
Dėl karo vienu metu jau buvau praradęs kovą su R.Butajevu – prieš mėnesį man buvo pranešta, kad ji nevyks, nes atsisako televizija. Bet paskui kažkas pasikeitė. Man pačiam irgi buvo neįtikėtinai sunku, liūdna ir keista eiti į ringą su rusu, nes vyksta karas. Ta situacija mane žlugdė.
Bet turiu sutartį, o teisminiai procesai man būtų itin nepalankūs, nes Amerikoje sudarytos sutartys labai griežtos. Tad nuo manęs tai nepriklausė.
– O kas toliau? Pasigirdo kalbų, kad gal galėtumėte kovoti dėl galimybės turėti tris skirtingų organizacijų pasaulio čempiono diržus – WBC, IBF ir WBA superčempiono, kuris priklauso amerikiečiui Errolui Spence’ui. Taip taptumėte absoliučiu WBA pusvidutinio svorio kategorijos čempionu ir trijų skirtingų bokso organizacijų čempionu, o Lietuva apie tai kol kas net nedrįsta svajoti.
– Taip sudaryta mano sutartis. WBA nori palikti tik vieną diržą, o E.Spence’as turi superčempiono diržą, kurio neliks. Liks tik tas, kurį iškovojau aš – reguliariojo čempiono. Kitos organizacijos irgi turi po kelis diržus.
Pagal mano sutartį, dabar aš esu eilėje kovoti su E.Spence’u. Jei organizacijos išties nori suvienyti visus diržus, tai įmanoma. Arba kovosiu su kokiu nors kitu žinomu kovotoju. Šiandien dar nieko nežinau. Tik po kelių mėnesių prasidės kalbos ir derybos, kaip kas vyks.
– Tas varžovo laukimas – ilgas ir varginantis procesas?
– Tiksliau net nepasakyčiau. Laukimas labai išsunkia psichologiškai, nes galimi varžovai ir galimos kovų datos nuolat keičiasi. Tai neva vienas varžovas, tai kitas, tai viena data, tai kita. Visiška sumaištis.
Ir pats tada jaučiuosi sutrikęs, nes nežinau, su kuo kovosiu, kaip turėčiau rengtis, kada skristi į Ameriką. O rengtis kaip nors privalai. Bet kai treniruočių per daug – pervargsi, kai per mažai – būsi nepasirengęs.
– Tai tarsi būrimas iš kavos tirščių? Juk kiekvienam varžovui reikia pritaikyti skirtingą taktiką?
– Jau išmokau, kad neverta apie tai mąstyti, nes jei rengsi taktiką, varžovas gali ją pakeisti. Raktą į pergalę stengiuosi rasti ringe. Moku prisitaikyti, matyti varžovo ir savo klaidas. Todėl labai svarbu, kad šalia būtų treneriai, kurie viską mato iš šono.
– Jūsų kova dėl pasaulio čempiono diržo, galima sakyti, prasidėjo gerokai anksčiau, nes teko įveikti ir save numetant nemažai svorio. Kokia buvo jūsų dieta?
– Jei nemesčiau svorio ir bandyčiau tik palaikyti svorį pagal kategoriją, iškrisčiau iš reitingo, tad privalau tai daryti. Prieš dvikovą su R.Butajevu per du mėnesius numečiau 15 kg. Pusvidutinio svorio kategorija skaičiuojama svarais – iki 147. Tai būtų apie 67 kg.
Domiuosi ir daug skaičiau apie mitybą. Nė vienas žmogus man neaiškino apie boksininkų ar panašių sporto šakų, kur prieš varžybas tenka mesti svorį, mitybą, tad pats skaičiau daug knygų ir bandžiau įvairius būdus. Dabar svarstau savo žiniomis pasidalyti su jaunais sportininkais, nes tokių paskaitų labai trūksta.
Bet, neslėpsiu, nuvykęs pas senelius kartais suvalgau cepelinų, nes močiutė labai skaniai gamina.
Vis dėlto labiausiai gamindama man įtinka draugė Emilija. Ji daug metų yra arčiausiai manęs, tad žino, ką valgau, ir po treniruotės manimi pasirūpina.
– Profesionalo karjeros pradžioje daug laiko praleisdavote JAV, Holivude. Kur dabar daugiausia treniruojatės?
– Daugelis mano, kad nuolat gyvenu Amerikoje, ir nustemba pamatę mane Lietuvoje. Bet aš čia gyvenu, o JAV tik rengiuosi konkrečiai kovai.
Anksčiau už Atlanto praleisdavau ir po 3–5 mėnesius, bet būdavo per daug sunku būti vienam. Tik draugė kartais atvažiuodavo. Vienatvė mane žlugdo. Bet perėjau tas kančias, kad atsidurčiau ten, kur esu šiandien.
Dabar pasirengimą kovai pradedu Lietuvoje su V.Bružu, tada vykstu į Ameriką. Ten paprastai praleidžiu penkias savaites, o šįkart – septynias, nes po prieš tai vykusios kovos pernai balandį su puertorikiečiu Thomu Dulorme ilgai neturėjau rimtų treniruočių partnerių, tad privalėjau vykti anksčiau.
Po kovos su Th.Dulorme dėl WBA pusvidutinio svorio pasaulio čempiono diržo turėjau kovoti su kubiečiu Yordenisu Ugasu. Paskui paaiškėjo, kad vis dėlto kovosiu su R.Butajevu. Tada – vėl su Y.Ugasu, paskui – vėl su R.Butajevu. Pas mus visada taip neaišku dėl vadybos ir tai gali išvesti iš proto. Noriu kovoti, bet nežinau, kada ir su kuo galėsiu tai daryti.
– O kas dabar? Baigėsi kova, į Lietuvą parvežėte diržą. Ar turėsite nors kiek poilsio?
– Kone tiesiai iš lėktuvo bėgau krosą. Sportas man svarbiausia. Nestipriai, bet sportavau. Kiti gal ilsėtųsi, bet žinau, kad esu čempionas ir visi nori diržo, tad privalau sportuoti.
Pervargimas – irgi labai blogas dalykas, bet man patinka sportuoti. Tai – mano gyvenimo dalis.
Tikros treniruotės būna žiauriai sunkios. O dabar – šioks toks aktyvus poilsis. Bandysiu išvykti į kokią kelionę, greičiausiai į kurią nors Graikijos salą, nes seniai atostogavau. Pastarąjį kartą – Egipte 2016 metais po Rio de Žaneiro žaidynių.
Dar buvau Dubajuje (Jungtiniai Arabų Emyratai), bet privalėjau ten vykti, kad treniruočiausi, nes kitaip dėl pandemijos taisyklių JAV nebūčiau galėjęs atskristi į šią šalį iš Europos. Tad tai nebuvo atostogos.
Net mano atostogos visada būna aktyvios. O keliaudami žmonės auga vidumi ir pasisemia įspūdžių. Tai – neįkainojamas dalykas.
– Su drauge Emilija Stanislovaityte ateitį kuriate 8 metus. Gal jau kvepia vestuvėmis?
– Manau, kad kvepės. Bet viskam savas laikas, nes abu darome karjerą.
Emilija – interjero dizainerė, irgi daug dirba. Praktiką ji atliko Amerikoje, čia įgijo daug žinių ir įgūdžių, praplėtė akiratį.
Jai dar nepasipiršau ir dėl to jaučiuosi labai kaltas.
