26 metų O. Dobrovolskaja mokosi groti gitara, ne tik mėto diską, bet ir bent kartą per savaitę eina į baseiną plaukti ar daužo stalo teniso kamuoliuką, o tam, kad atsikratytų jaudulio prieš varžybas – šoka.
Pokalbis su aštuntąją vietą Tokijo žaidynėse užėmusia O. Dobrovolskaja – apie jos mėgstamą ir nemėgstamą maistą, pagundas, kurioms neįstengia atsispirti, ir labiausiai nutrūktgalvišką poelgį.
– Kam pirmiausia paskambinote po Tokijo paralimpinių žaidynių?
– Savo draugui ieties metikui Osvaldui Kucavičiui. Pasakiau, kad savimi nusivyliau ir paprašiau, kad manęs nebartų. Visi – ir aš pati – Tokijuje tikėjosi geresnio rezultato. Osvaldui vieninteliam paskambinau, nes nuotaika buvo nekokia, tad iškart po pokalbio ėjau miegoti. Miegojau puikiai.
– Osvaldas nebarė?
– Ne, jis, kaip ir visi, labai palaikė. Sakė, kad tai – pirmas kartas ir tikrai ne pabaiga, tad jau galiu rengtis kitoms paralimpinėms žaidynėms, per kurias, tikiuosi, pasirodysiu daug geriau.
– Pratęskite sakinį: paralimpinės žaidynės – tai....
– … galimybė parodyti savo jėgas.
– Ką atkertate tiems, kurie sako, kad disko metimas yra ne moteriška rungtis?
– Sakau, kad jie klysta, nes tai – dinamiška rungtis, reikalinga lankstumo, greičio, koordinacijos. Be to, ši rungtis yra labai graži.
– Ar savo diskams duodate pavadinimus?
– Ne. Tačiau saugau diską, į kurį pažvelgusi prisimenu vieną istoriją. Tą seną raudoną diską mėčiau per pirmąsias šios sporto šakos treniruotes 2019 metų pavasarį ir juo pataikiau kitam lengvaatlečiui Žygimantui Matusevičiui į kaktą. Teko drauge važiuoti į ligoninę.
Žygimanto kaktą virš antakio medikai susiuvo keturiomis siūlėmis. Ž. Matusevičius tada bandė save lengvojoje atletikoje: stumdė rutulį, mėtė diską, bet, matyt, po šio nutikimo nutarė iš sektoriaus išeiti ir tą vasarą pradėjo bėgioti maratoną. Prisiminę tą nutikimą abu pasijuokiame.
– Ar turite talismaną?
– Turiu ritualą: ryte prieš varžybas įsijungiu muziką ir dainuoju bei šoku – taip išsijudinu ir nuveju mintis apie artėjantį pasirodymą. Pastebėjau, kad ne kartą man tai padėjo.
– Kokios muzikos klausotės?
– Priklauso nuo nuotaikos. Prieš miegą klausausi raminančios, atpalaiduojančios muzikos. Mėgstu popmuziką, jei žinau žodžius, dainuoju drauge. Pavyzdžiui, man labai patinka Marijaus Mikutavičiaus dainos.
– Kokį kūrinį svajojate išmokti groti gitara?
– Dabar mokausi grupės „Nervy“ dainą „Pats brangiausias žmogus“. Pirmąją gitarą dovanų gavau prieš penkerius ar šešerius metus, bet ji ilgai gulėjo, nes stigo laiko mokytis groti. Pirmuosius akordus rinkti pradėjau prieš trejus metus.
– Vytauto Didžiojo universitete baigėte Teisę ir finansus. Esate geresnė teisininkė ar finansininkė?
– Teisininkė. Teisės disciplina man visada labiau patikdavo nei finansai. Teisės žinias tenka pritaikyti kone kasdien – ir buityje, ir santykiuose, ir patariu draugams ar giminėms, nes žinau, kur ieškoti papildomos informacijos.
– Kokį paskutinį daiktą įsigijote vedama emocijų?
– Ne daiktą – kelialapį į sanatoriją Birštone. Kai užplūsta geros emocijos, renkuosi kelialapį kur nors pailsėti, nes tai man teikia dar daugiau gerų emocijų.
– Geriausia gauta dovana?
– Man visos iš širdies dovanotos dovanos yra geriausios ir mieliausios. Net smulkmenos. Nes svarbiausia yra dėmesys, o ne dovana.
– Įsimintiniausia perskaityta knyga?
– Šią temą aš mėgstu. Išskirčiau dvi knygas: Jojo Moyes „Aš prieš save“ ir Joe Dispenza „Jūs esate placebas“.
Pirmąją perskaičiau prieš penkerius metus, paskui skaičiau darsyk ir, manau, kad dar kartą skaitysiu. Ši knyga paremta tikrais faktais ir rodo, kokia stipri, nuoširdi, atvira gali būti meilė. Be to, pasakoja apie tai, kad viską turintis žmogus kitą akimirką gali nebeturėti nieko ir moko vertinti tai, ką turi dabar.
O knyga „Jūs esate placebas“ paremta moksliniais tyrimais ir kalba apie tai, kad viskas yra įmanoma, jei pozityvių minčių srautą nukreipsime ten, kur norime ko nors pasiekti. Viskas priklauso nuo mūsų minčių.
– Ką naujo svajojate išmokti?
– Seniai svajoju išmokti šokti Lotynų Amerikos šokius poromis. Kai su manimi Kaune gyveno brolis, buvome užsirašę į šokių pamokas, bet jis persikėlė į Vilnių, tad netekau partnerio.
Draugas Osvaldas irgi gyvena Kaune, bet jis nenori mokytis šokti. Niekaip jo neprikalbinu drauge lankyti pamokas.
– Kokį daiktą pasiimtumėte į negyvenamą salą?
– Telefoną imti nėra prasmės, jei ten nėra interneto. Tad greičiausiai imčiau šeimos nuotrauką, nes įsivaizduočiau, kad ji yra šalia ir man būtų linksmiau.
– Ko visada yra jūsų šaldytuve?
– Varškės. Dievinu ne tik varškę, bet ir kitus pieno produktus.
– Kokiu patiekalu palepinate mylimąjį O. Kucavičių?
– Savo gamintu tinginiu.
– Kokį egzotiškiausią patiekalą esate ragavusi?
– Netyčia paragavau, nes brolis įbruko apgaule, džiovintų žiogų: įbėrė į ranką ir pasakė, kad tai – naujoviškos saulėgrąžos su prieskoniais. Skonis buvo visai įdomus.
Bet apskritai ragaudama bijau rizikuoti – renkuosi pažįstamą maistą. Gal ir dėl to, kad ne itin matau, kas mano lėkštėje, tad labiau atsipalaiduoju ir maistu mėgaujuosi tada, kai žinau, ką valgau.
– Kokio patiekalo jums niekada neįsiūlytų?
– Krevečių, moliuskų ir apskritai jūros gėrybių, nors žuvį labai mėgstu. Ragavau, nepatiko – netyčia užsisakiau sriubą nežinodama sudėties. Tik įsidėjusi šaukštą į burną, supratau, kad ten kažkas – labai nepažįstama, tad išgėriau tik sultinį, jūros gėrybių nevalgiau.
– Pagunda, kuriai niekaip neįstengiate atsispirti?
– Saldumynai. Labai juos mėgstu ir save kaltinu, kai jiems neatsispiriu, ypač – vakare. Mėgstamiausias – Kuršėnų vyniotinis, nes jame yra varškės.
– Gavusi aukštojo mokslo diplomą Vytauto Didžiojo universitete, Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Kaune dar įgijote ir masažuotojo specialybę. Ar atliekant masažą tenka klausytis ir išpažinčių?
– Taip, nors ne visada – yra žmonių, kurie linkę tylėti. Bet yra ir tokių, kurie ateina ne tik atsipalaiduoti nuo mano rankų, bet ir pasikalbėti, išsipasakoti. Kai kuriems įdomus ir mano gyvenimas. Jaučiu, kad jie pasisemia energijos ir motyvacijos, klausydami mano istorijų.
– Frazė ar posakis, kurį nuolat vartojate?
– Viskas yra įmanoma.
– Ką labiausiai neįmanoma esate padariusi?
– Patekusi į paralimpines žaidynes – iki tol man atrodė, kad tai išties neįmanoma. Diską mėtau dvejus su puse metų, o fiziškai aktyvi esu tik nuo 18 metų. Iki tol visiškai nesportavau.
Pradėjau nuo šaudauno – aklųjų stalo teniso, paskui dar lankiau ir plaukimą. Iki šiol žaidžiu ir šaudauną, ir plaukioju. Vis dar dalyvauju abiejų šakų varžybose.
– Kokių tikslų turite?
– Kalbant apie sportą, noriu paralimpinių žaidynių medalio. Kalbant apie asmeninį gyvenimą, trokštu sukurti mylimą ir mylinčią šeimą. Norėčiau susilaukti daug vaikų – mažiausiai dviejų, bet dar labiau džiugintų trys ar keturi. Pati esu iš keturių vaikų šeimos – turiu dvi vyresnes seseris ir jaunesnį brolį.
Be to, norėčiau būti aktyvi močiutė ir tapti pavyzdžiu anūkams.
– Ką beprotiškiausia savo gyvenime esate iškrėtusi?
– Pabėgusi iš mokyklos per pirmojo aukšto langą. Bėgau į pasimatymą. Atvykome į spartakiadą, buvome nepilnamečiai, mūsų niekur neišleido, tad ryžausi pabėgti per langą. Taip pat ir grįžau.
– Ar pasimatymas buvo to vertas?
– Žinoma.
– Ar gyvenime apskritai esate spontaniška?
– Mėgstu planuoti, bet, pagauta emocijų, galiu padaryti ką nors ir labai neapgalvota.
– Į kokią pasaulio šalį svajojate nukeliauti?
– Į Australiją, ši šalis man atrodo labai egzotiška. Sportuodama jau apkeliavau nemažai pasaulio. Buvau Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Turkijoje, Egipte, išmaišiau Europą.
Esu silpnaregė, bet šiek tiek matau. Geriausias būdas man ką nors pamatyti – nufotografuoti. Priartinusi nuotrauką įžvelgiu šiek tiek daugiau. Su šalimi labiausiai susipažįstu per pasakojimus, per maistą, bendravimą su žmonėmis, net – apsipirkinėjimą, nes kiekvienoje šalyje jis skiriasi, per infrastruktūrą, keliavimą viešuoju transportu.
