Šiandien, kai dauguma mūsų maistą galime užsisakyti net neišėję iš namų, per programėlę, daiktus valdyti per nuotolį, judėti automobiliu ir pirkti bei naudoti tai, kas automatizuota ir išmanu, jis siūlo nepamiršti paties svarbiausio dalyko – judėti ir mankštintis.
Ir tą jis rodo savo gyvenimo pavyzdžiu: Rūtenis daugybę metų laisvalaikiu aktyviai plaukia, žaidžia krepšinį ir tenisą, slidinėja, važinėja riedučiais, rieda bekele kalnų dviračiais bei svajoja kopti į aukščiausias viršukalnes.
„Mokyklose į fizinį ugdymą vis dar žiūrima kaip į B ar C lygio dalykus, neva savo svarba jie neprilygsta matematikai, fizikai ar lietuvių kalbai. Noriu, kad bent mano anūkai sulauktų to, kad mokykloje būtų penkios fizinio ugdymo pamokos per savaitę“, – kalbėdamas apie tai, ko labiausiai pasigenda šiuolaikinėje mokykloje, pabrėžia R. Paulauskas.
Įkvėpė didieji sporto autoritetai
– Kodėl jūs pats pasirinkote fizinio lavinimo specialybę?
– Man didelę įtaką darė artima aplinka ir sporto autoritetai. Mokantis mokykloje, krepšinis buvo kūno kultūros sinonimas, o Kauno „Žalgiris“ – didžiausias sporto idealas, kuriame tilpo ir patriotiškumas, ir noras išmokti žaisti, ir netgi noras sportiškai atrodyti.
Mano vaikystės ir paauglystės metais Lietuvoje turėjome ir kitas puikias įvairių sporto šakų komandas: futbole pirmame plane figūravo „Žalgiris“, rankinyje – Kauno „Granitas“ ir Vilniaus „Eglė“, moterų krepšinyje – Vilniaus „Kibirkštis“, tinklinyje – „Kuro aparatūra“.
Tai buvo didžiausias elitas, o šių komandų žaidėjai – tikros žvaigždės. Be to, Lietuva galėjo didžiuotis pasaulio, Olimpiniais čempionais ir prizininkais individualiose sporto šakose, o aš turėjau priklausomybę tik grįžus iš mokyklos pulti skaityti visą lietuvišką ir rusišką spaudą, kad sužinočiau, kaip jiems sekasi. Tai formavo aiškų tikslą – būti panašiam į juos, daugiau sužinoti, pamatyti, išgirsti ir sekti jų pėdomis.
Likus dviem metams iki studijų pradžios universitete aiškiai žinojau, kur stosiu ir ką studijuosiu. Taip pat žinojau, kad aštuoniese konkuruosime dėl vienos studijų vietos, todėl mano korepetitoriais tapo lengvosios atletikos, plaukimo treneriai ir puiki geografijos mokytoja. Stodamas į universitetą be mažiausių kluptelėjimų išlaikiau fizinio parengtumo testus bei geografijos egzaminą aukščiausiais balais.
– Vis dėlto studijų metais atsidūrėte kryžkelėje: norėjote žaisti krepšinį, bet pasukote krepšinio trenerio karjeros link. Kas nulėmė tokį posūkį?
– Įpusėjus studijoms, noras žaisti krepšinį neišblėso. Treniravausi daug ir sunkiai, tačiau pasireikšti aikštelėje didelio talento neturėjau. Tuo metu kaip tik kūrėsi Lietuvos krepšinio lyga, atsirado dar daugiau komandų ir galimybių žaisti gan aukštame lygyje.
Labai norėjau ten patekti, tačiau savo galimybes vertinau objektyviai – supratau, kad kaip žaidėjas esu ribotas, todėl rezultatų teks siekti kitais būdais.
Tuo metu pradėjau domėtis treniruočių klausimais, teisėjauti varžybose. Priešpaskutiniais studijų metais sulaukiau pasiūlymo treniruoti universiteto komandą.
Nors pradžioje dariau daug klaidų ir tik iš jų mokiausi, o ir teorijos trūko, bet greitai buvau pastebėtas. Po poros metų ėmiausi treniruoti pusiau profesionalią komandą, žaidusią trečioje Lietuvos krepšinio lygoje.
Darbo užkulisiai įdomesni nei veiksmas aikštelėje
– Treniravote ir vyrų, ir moterų krepšinio komandas. Su kuo lengviau rasti dialogą, dirbti kaip treneriui? Kokie yra krepšinio trenerio darbo užkulisiai?
– Didžiąją savo, kaip krepšinio trenerio, karjeros dalį treniravau vyrus, ir tik labai trumpai – dvi stipriausias moterų komandas (pajėgiausią klubą ir nacionalinę rinktinę).
Prie fizinių krūvių vyrai ir moterys adaptuojasi panašiai, nors turi visiškai skirtingą fizinį potencialą, tačiau psichologiniu pasirengimu rungtynėms jie nesiskiria.
Tiesa, prisipažinsiu, kad susikalbėti su vyrais žaidėjais man pavykdavo lengviau: sakydavau jiems tiesiai, ką galvodavau, ir sulaukdavau tokio pat tiesios reakcijos.
Su moterimis buvo kiek sudėtingiau, nes jų konkuravimas slėpdavosi po moterišku žavesiu, švelnumu, gležnumu, ir tai mane kaip trenerį priversdavo dažniau abejoti – kada turėjau būti reiklus ir griežtas, o kada atlaidesnis.
Pašmaikštaudamas galiu pasakyti, kad per vėlai perskaičiau John Gray knygą „Vyrai kilę iš Marso, moterys – iš Veneros“, kuri būtų padėjusi suprasti mūsų tarpusavio bendravimo skirtumus.
Trenerio darbo užkulisiai yra netgi įdomesni nei veiksmas aikštelėje. Užkulisiuose esi žmogus, kuris mokydamas keičia kitus žmones, bet tuo pačiu ir tave visi vertina, neva žinodami daugiau.
Po rungtynių neretai išgirsti pasakymų, kad reikėjo pakeisti vienus žaidėjus kitais, arba gintis kiek kitaip, bet prieš rungtynes nemačiau nei vieno, kuris tiksliai prognozuotų įvykių seką ir galėtų patarti.
– Esate laimėjęs ne vieną apdovanojimą. Ar sureikšminate apdovanojimus, įvertinimus? Kuris apdovanojimas Jums yra svarbiausias?
– Laimėti titulai treneriui svarbūs. Svarbus ir laimėtų bei pralaimėtų rungtynių santykis, nes tai yra įrašas mano gyvenimo aprašyme – tai leidžia kopti karjeros laiptais.
Vienas svarbiausių apdovanojimų – laimėta Lietuvos krepšinio lygos (LKL) bronza su Vilniaus „Sakalais“, Rusijos taurė su „Lokomotiv“ ar netgi laimėta Nacionalinė krepšinio lyga (NKL) su Vilniaus „Vadu“, kas išliks atmintyje visą gyvenimą, su jaunių rinktine laimėtas Europos čempionato sidabras, per 2,5 metų moterų ir Baltijos krepšinio lygose nepralaimėta nei vienerių rungtynių. Tai siejasi su ten patirtomis emocijomis, įdėtu darbu, o gal net ir palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis.
Nelaikau medalių, taurių ir prizų garbingiausioje namų vietoje – jie guli garaže. Tačiau komandų, kurias treniravau, nuotraukos pakabintos sodyboje ant sienos: kai užeinu į vidų, kaskart pats visiems to meto herojams mintyse padėkoju ir netgi nusišypsau.
– Daug metų dirbate universitete, turite daug teorinių žinių bei praktinės patirties, koordinuojate šiais mokslo metais startavusią Sporto ir fizinio ugdymo magistrantūros studijų programą. Koks esate dėstytojas? Kodėl Jums svarbus fizinio ugdymo mokytojų rengimas?
– Jeigu nori būti geras universiteto dėstytojas, privalai turėti ne tik praktinį, bet ir mokslinį įdirbį. Išleidau keletą knygų, mokslinę monografiją, publikuoju įvairius straipsnius, su mokslininkais bei treneriais galiu diskutuoti sportininkų ugdymo klausimais.
Tvirčiausiai gali jaustis tada, kai gali argumentuotai atsiriboti nuo spekuliacijų, subjektyvumo ir nemokšiškumo, kurio, deja, sporto pasaulyje vis dar yra daug. Pažanga sporte išblėsta, kai žmogus remiasi tik jausmais, mitais arba tradicijomis, bet nesiremia objektyvia, mokslu grįsta informacija, nesidomi ir neskaito.
Krepšinio žvaigždės – lyg tinkluose pagaunamos auksinės žuvelės
– Krepšinio užkulisiuose kalbama, jog krepšinis išgyvena krizę, negimsta naujų žvaigždžių. Kaip vertinate šią situaciją? Ko pristinga šiandieniniam jaunimui? Ar tokie krepšininkai kaip Jonas Valančiūnas, Domantas Sabonis –tik retos išimtys? Ar geras krepšininkas – talentas ar geras amatininkas?
– Kiekvienos šalies bei kiekvienos sporto šakos evoliucija vystosi banguotai. Pakilimai būna ilgesni, o nuopoliai būna trumpesni pas tuos, kurie geba tai suprasti, analizuoti, atsinaujinti ir sistemingai kurti.
Noriu pabrėžti žodžius „analizuoti“ ir „tyrinėti“, nes šia kompetenciją turi tik stiprų mąstymą turintys žmonės. Puiku, jei tuo pasižymi organizacijų vadovai, treneriai, sporto bendruomenė.
Žvaigždėmis nėra gimstama. Jomis tampa žmonės, turintys savo mėgstamai veiklai būdingų talentų. Didžioji dalis talentų yra paveldimi, kita dalis yra formuojama aplinkos, kuri tai puoselėja.
Stebiu daugybę žaidėjų, kurių tėvus teko pačiam treniruoti arba su jais varžytis turnyruose: labai aiškiai matomi iš tėvų perimti fiziniai bruožai, charakterio savybės, mąstymo stiprybės. Netgi savo užrašuose matau, kad fizinio parengtumo testų rezultatai ir tėvų, ir jų vaikų krepšininkų yra labai panašūs.
Lietuvoje mes turime per daug metų nusistovėjusią gerą jaunųjų krepšininkų ugdymo sistemą, kurios pagrindas yra išprusę, konkuruojantys krepšinio treneriai ir vaikai, kurių, lyginant su kitomis sporto šakomis, sportuoti į krepšinį ateina daugiausiai.
Didžiąją dalimi tai lemia ir krepšinio populiarumas, kuris, kaip atsinaujinantis energijos šaltinis, save ne tik pamaitina didžiausiu kiekiu sportuojančių žmonių, bet ir padeda atrasti tikruosius talentus – jie kaip auksinės žuvelės kartais suspurda tankiuose žvejybos tinkluose.
Deja, pastaraisiais metais tuo pakilimu, stebėdami jaunimo, moterų ir vyrų krepšinio rinktinių pasiekimus, džiaugtis negalime, o ir tinkamų krepšinio salių didžiausiuose miestuose vaikams turime labai mažai. Tačiau matau naujos Lietuvos krepšinio federacijos energingus siekius, kad rezultatai imtų gerėti – pradedant nuo vaikų krepšinio ir baigiant nacionalinėmis moterų ir vyrų rinktinėmis.
– Pastaraisiais metais daug kritikos sulaukia fizinio ugdymo studentai, absolventai, jog jų yra parengiama per daug, maža dalis pasirenka dirbti mokykloje. Daug bendraujate su absolventais – kokie studentai pasiryžta dirbti mokyklose? Koks turi būti ateities fizinio ir sveikatos ugdymo mokytojas, kaip sulaužyti vyraujančius stereotipus?
– Mokyklose į fizinį ugdymą vis dar žiūrima kaip į B ar C lygio dalykus, neva savo svarba jie neprilygsta matematikai, fizikai ar lietuvių kalbai. Patys esame kalti, kad nesugebame įrodyti, jog tik fiziškai sveikas ir darbingas žmogus gebės mėgautis ir kitais gyvenimo malonumais. O tam geriausiai tinka fizinis ugdymas, aktyvios veiklos, sportas.
Dėl to kalta ir situacija mokyklose, kur ankštoje sporto salėje turi susispausti kelios klasės, o vaikai judėjimui neretai turi vos po 3-4 kvadratinius metrus. Ką jau kalbėti apie mokyklos baseiną, šokių, aerobikos salę, laipiojimo sienelę, skvošo ar padelio aikštelę. Šie išvardyti mokymo bazės objektai kardinaliai keistų vaikų pasyvumą į norą pabandyti ir išmokti, o žaismingumas ir patrauklumas pakeistų esamą skepticizmą.
Noriu, kad bent mano anūkai sulauktų to, kad mokykloje būtų penkios fizinio ugdymo pamokos per savaitę, kad mokykla turėtų tam reikalingą infrastruktūrą, pagal turimą bazę ir ten dirbančius mokytojus, o tėvai sakytų: renkuosi būtent šią mokyklą, nes čia yra geriausia vieta vaikų fiziniam ugdymui. Tą prieš 10 metų pamačiau Japonijos sostinėje Tokijuje ir nuo to laiko vis galvoju, kodėl negalime tokio tikslo kelti sau?
Didžiausia XXI amžiaus gyvenimo bėda tampa tingėjimo ekonomika, kuri skatina neiti iš namų, pirkti tai kas vadinama išmanu ir automatizuota, valdyti daiktus per nuotolį, užsakinėti maistą programėlės paspaudimu, pamirštant mankštinimosi, kaip sveikatos ir tuo pačiu išgyvenimo įgūdį. Todėl vienų žmonių baimė fiziškai degraduoti, kitų noras būti stipriais ir gerai atrodyti, fizinio ugdymo specialistų poreikį darbo rinkoje išlaiko gana stabilų.
Aukščiausia viršukalnė vis dar laukia!
– Pats laisvalaikiu užsiimate praktikuojate bene 7 sporto šakas. Kaip atrandate tiek laiko sportui?
– Laisvalaikiu sportuoju skirtingas sporto šakas, nes tai man leidžia patirti žaismą ir mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais. Mano mylimos sporto šakos turi sezoniškumą. Jei pradėčiau nuo vasaros, pats svarbiausias sportas man yra plaukimas. Plaukiu atvirame telkinyje, plaukiu be sustojimo apie 1 km, išmaniuoju laikrodžiu užrašau nuplauktą atstumą, analizuoju duomenis ir save vertinu.
Visus metus aktyviai žaidžiu tenisą, kur turiu įvairaus lygio žaidimo partnerius, kylu, krentu, mokausi įvairių veiksmų ir siekiu savo tikslo. Ruduo man yra kalnų dviračių sezonas, kada bekelės tampa dviračių trasomis, o numinti kilometrai asociajuojasi su stačiomis kalvomis ir greitais nusileidimais.
Žiema yra kalnų slidinėjimo metas ir vykimas į kalnus ar tiesiog slidinėjimas Lietuvos miškuose bei kloniuose.
Mėgstu važinėti riedučiais, žaisti krepšinį. Laikau save sporto daugiakovininku, entuziastu ir mėgėju, tačiau aktyviai siekiu išmokti, treniruojuosi, domiuosi, skaitau, perku inventorių, stebiu varžybas, bendrauju su profesionalais treneriais ir sportininkais.
Svajoju dar kada nors užkopti į labai aukštą viršukalnę, leistis ledynu slidėmis, jam pasibaigus plaukti kalnų upe ir paskutinį etapą įveikti pėsčiomis arba dviračiu.
