Tačiau, jei pažvelgtume į praeitį, kelis olimpinius žiemos herojus Lietuva turėjo – tiesa, Sovietų Sąjungos rinktinės sudėtyje. 1984 metais Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) olimpiniu čempionu tapo biatlonininkas Algimantas Šalna, o 1988 metais Kalgaryje (Kanada) auksu pasidabino lygumų slidininkė Vida Vencienė.
Komandinėje estafetėje triumfavęs A. Šalna tapo pirmuoju lietuviu, olimpinėse žaidynėse laimėjusiu aukso medalį ir vieninteliu iki šiol tai padariusiu biatlonininku iš Lietuvos.
„Mūsų komanda tikrai turėjo tai, ko neturėjo kitos. Skirtumas buvo tas, kad mūsų atletai buvo vienodai pajėgūs – geras buvo ne vienas sportininkas, o keturi ar net penki.
Todėl mes laimėjome ir olimpines žaidynes, ir pasaulio čempionatus bei taurės etapus. Kitos rinktinės tiek daug ir tokių individualiai talentingų sportininkų neturėjo“, – pasakojo 1985 metais Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar – Lietuvos sporto universitetas, LSU) baigęs biatlonininkas.
Sarajevo žiemos olimpinėse žaidynėse A. Šalna ne tik iškovojo aukso medalį, bet ir individualiose 10 kilometrų lenktynėse liko penktas. Dar iškalbingesni lietuvio pasiekimai buvo pasaulio čempionatuose, kuriuose jis triumfavo dukart – 1983 metais Antersalvoje (Italija) ir 1985 metais Ruhpoldinge (Vokietija).
Nors buvo itin sėkmingas trejų metų laikotarpis, olimpinis čempionas iki šiol su skauduliu prisimena įvykius, kurie neleido laimėti dar daugiau aukščiausios prabos apdovanojimų.
„Visada nutikdavo kažkokių dalykų, kurie man neleisdavo laimėti medalių. 1982 metais pasaulio čempionate Minske čiuožiau greičiau už visus pasaulio biatlonininkus ir tikrai galėjau laimėti medalį, jei ne 20 kilometrų starte, tai bent jau sprinto rungtyje.
To man nepavyko padaryti dėl keistų techninių priežasčių – individualiose lenktynėse aš 8 kartus prašoviau, o sprinte tiesiog nustojau čiuožti – nors į taikinį nepataikiau tik du kartus, finišavau vos vienuoliktas.
Vėliau čempionatas Italijoje 1983 metais. Pirmajame 10 kilometrų lenktynių šaudyme nė karto neprašoviau ir gavau informaciją, kad prieš visus sportininkus pirmauju 40 sekundžių, kas reiškia, kad galiu prašauti du kartus ir laimėti pasaulio čempionatą. Dabar gailiuosi, kad man tą informaciją davė – dabartiniai treneriai to jau tikrai nebedaro.
Gerai žinodamas padėtį šaudykloje aš prašoviau pirmąjį kartą, bet tuomet pataikiau tris iš eilės. Paskutinį šovinį taikiausi 45 sekundes, nes bijojau jį prašauti. Tribūnose esantys žmonės pradėjo šaukti „Šalna, šauk!“.
Taigi, aš šoviau, nepataikiau ir gavau du baudos ratus. Atčiuožęs į finišą pamačiau septintąjį rezultatą, tai reiškė, kad pirmajai vietai pralaimėjau 42 sekundėmis“, – apmaudo neslėpė A. Šalna.
Biatlonininkas sportinę karjerą baigė dar iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę. Neilgai trukus A. Šalna pasuko į treniravimo kelią – keletą metų praleido prie Sovietų Sąjungos moterų biatlono rinktinės vairo, o tuomet sulaukė gundančio pasiūlymo.
1991 metais viešnagės Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) metu lietuvis buvo pakviestas tapti vyriausiuoju JAV biatlono rinktinės treneriu. Olimpinis čempionas ilgai nedelsė – pasitaręs su šeima nusprendė padėti parašą po sutartimi ir persikraustyti anapus Atlanto, kur turėjo laisvę kelti biatloną iš pelenų.
JAV nacionalinės komandos sportininkams A. Šalna vadovavo keturiose žiemos olimpinėse žaidynėse – 1994 metais Lilehameryje (Norvegija), 1998 metais Nagane (Japonija), 2002 metais Solt Leik Sityje (JAV) ir 2006 metais Turine (Italijoje). Būtent po pastarųjų žaidynių JAV rinktinės strategas nusprendė dėti tašką profesionalaus trenerio karjeroje.
„Po Turino olimpinių žaidynių pasakiau, kad tai viskas – rinktinės treneriu būti nebegaliu. Tuo pačiu užsiminiau, kad galiu treniruoti, tik kitame lygyje, – prisiminimais dalijosi LSU alumnas. – Tada manęs paklausė, ką aš norėčiau veikti. Atsakiau, kad noriu turėti šaudymo akademiją ir mokyti sportininkus gerai šaudyti. Viskas susiklostė taip, kad nuo 2006 metų iki šiandien aš vis dar treniruoju ir mokau vaikus, kaip šaudyti.“
„Gal ir negražu girtis, bet turbūt 90 procentų JAV biatlonininkų – jau buvusių, esančių ar tų, kurie dar tik auga – jie visi praeina pro mano rankas. Ar tai dviejų dienų stovykla, ar aštuonerių metų pasiruošimas. Pažįstu visus juos, jie pažįsta mane, todėl tikiuosi, kad JAV biatlonininkų rezultatai tik augs“, – vylėsi A. Šalna.
Į praėjusį penktadienį prasidėjusias Pekino olimpines žaidynes išvyko rekordiškai daug biatlonininkų iš Lietuvos. Šios sporto šakos atstovų Kinijoje yra penki – Vytautas Strolia, Tomas Kaukėnas, Karolis Dombrovskis, Linas Banys ir vienintelė atstovė moterų varžybose Gabrielė Leščinskaitė.
Paklaustas, kaip vertina lietuvių galimybes Pekino olimpinėse žaidynėse, A. Šalna išliko pozityvus. Anot LSU alumno, kai kurie tautiečiai jau dabar yra elitiniame lygyje, tad netikėtai malonių staigmenų iš jų tikrai galime sulaukti.
„Kai kuris nors Lietuvos biatlonininkas varžybose užima 21-ą vietą, internete pasipila komentarai, kad kodėl jis šitoks prastas... Žmonės, kurie taip komentuoja, nesupranta konkurencijos – juk tas, kuris šiandien yra pirmas, jau ryt bus 24-tas, o poryt ir vėl pirmas. Reiškiasi, kad jei tu jau gali būti 24-tas, tu lygiai taip pat gali būti ir pirmas – Vytautas Strolia savo aukštomis vietomis tai jau įrodė.
Šiose olimpinėse žaidynėse gali būti labai įdomių ir nenuspėjamų rezultatų, bet mes jų tiesiog nežinome. Mes matome, kokie stiprūs ir stabilūs yra norvegai. Rusai turi labai gerų sportininkų, kurie bet kada gali nustebinti. Taip pat ir prancūzai, italai, vokiečiai, baltarusiai, lietuviai, estai, slovėnai, čekai ir tie patys amerikiečiai – visi jie gali nustebinti“, – teigė A. Šalna.
Olimpinės žaidynės Pekine tęsis iki vasario 20-osios. Artimiausias Lietuvos biatlonininkų startas vasario 11-ąją, kuomet 7,5 kilometrų sprinte varžysis G. Leščinskaitė.
