Pekine vykstant didžiausiam šių metų sporto renginiui – 2022 metų žiemos olimpinėms žaidynėms – 36-erių Mantas Strolia džiugiai stebi, kaip Kinijoje varžosi jaunesnysis brolis Tautvydas Strolia.
Žiūrėdamas į brolį M.Strolia gali prisiminti ir save, kadangi Mantas pats dalyvavo 2010 m. vykusiose žaidynėse Vankuveryje bei 2018 metų Pjongčango žaidynėse.
Nėra abejonių – toks sportinis genas paveldėtas iš tėvų.
Mama, Kazimiera Strolienė pati buvo garsi biatlonininkė bei olimpietė, o tėtis Vytautas buvo taip pat garsus Lietuvos biatlonininkas.
Jau profesionalią karjerą baigęs M.Strolia neslepia, kad brolių gyvenimo pasirinkimams begalę įtakos turėjo tėvai, tačiau nebuvo milžiniškų raginimų ar prievartos rinktis tėvų propaguojamą sportą
„Vaikystėje užsiėmiau kitomis sporto šakomis: greituoju čiuožimu, dviračiais. Tėvai manęs nespaudė, bet visados būdavo atviros durys. Galiausiai į slidinėjimą įsitraukiau paauglystėje, kai reikėjo kažkokios disciplinos. Kadangi tėvai tuo užsiėmė, tai buvo natūraliausias ir paprasčiausias pasirinkimas“, – lrytas.lt teigė sportininkas.
M.Strolia sutinka, kad Lietuvoje į slidinėjimą bei kitą žiemos sportą žiūrima labiau kaip į pramogą, o ne kaip galimybę siekti profesionalios karjeros, tačiau olimpietis džiaugiasi didėjančiu slidinėjimo susidomėjimu ir mano, jog prie to prisideda prieinamos kainos.
„Tai nėra labai brangus sportas. Šiek tiek reikia investuoti, bet pigiausia inventorių turbūt galima nusipirkti už 200 eurų... Čia spėju, nesu tokio pirkęs. Žinoma, jis neleis patirti gero pojūčio. Čia kaip miesto dviratį išsinuomoti – techniškai nuvažiuosi, bet nepatirsi to paties, ką su sportiniu dviračiu patirtum. Sportiniai komplektai maždaug apie 500 eurų kainuoja, o profesionalo jau apie 1000. Tai ar brangu, čia turbūt nuo kiekvieno žmogaus poreikių ir biudžeto priklauso“, – apie sporto kainą kalbėjo M.Strolia.
– Koks žmonių susidomėjimas žiemos sportu? Ar galima išvysti daug slidinėjančių vaikų?, - lrytas.lt paklausė M.Strolios.
– Paskutiniu metu pastebėjau, kad susidomėjimas padidėjo. Manyčiau, padėjo pandeminė situacija, kadangi žmonės pradėjo mažiau judėti ir atsirado tam poreikis. Kas galėdavo sau leisti, anksčiau išvažiuodavo kalnų slidėmis pavažinėti. O dabar ir tie, kurie negalėjo sau leisti, norėjo pajudėti ir pradėjo ieškoti veiklų esančių vietoje. Slidinėjimas tą funkciją puikiai atliko ir daugeliui žmonių tai patiko.
Dar didelis lūžis įvyko dėl to, kad prieš 20 metų slidinėjimas nemaloniai asocijuodavosi su sunkiomis slidėmis, nepatogiais batais ir šąlančiu kūnu, o malonumas jeigu būdavo – tai labai menkas. Dėl to žmonės manau ir vengė slidinėjimo.
Dabar tai yra visai patogi sporto šaka, kaip ir dviračiu važiuoti. Yra tam tikrų privalumų ir žmonės užsikabino, tuo pačiu taip atvesdami vaikus. O vaikai visose sporto šakose yra imlūs, greit perpranta dalykus.
– Nuo kelių metų reikia pradėti sportuoti, jeigu tikiesi būti profesionalu?
– Jeigu žiūrėtume iš mokslo pusės, tai labai svarbus įvairiapusiškumas. Kai vaikai ankstyvo amžiaus užsiima įvairiomis veiklomis, jie išlavina vikrumą, koordinaciją. Nėra taip svarbu pradėti anksti, bet yra svarbu būti veikliam, sportuoti ir specializuotis reikėtų jau ankstyvoje paauglystėje.
Manyčiau, jog Lietuvoje yra tokia sistema, kad labai rizikinga talentą paleisti į kitą sporto šaką. Paprastai, kai treneriai pastebi talentą, jie bando jį laikyti savo sferoje. Jeigu atsirastų sistema, kur talentai keliautų per įvairias sporto šakas ir galiausiai nusėstų ten, kur jiems iš tikrųjų ir priklauso, tuomet manau visose sporto šakose būtų rezultatų pagerėjimas.
– Ar Lietuvoje pakankamai skiriama dėmesio slidinėjimo sportui?
– Priklauso kuriuo kampu pažiūrėsime. Kai studijavau, buvo labai aišku, kad mūsų visa politika buvo šiek tiek tingiai pasirinkta nuo pat nepriklausomybės atgavimo. Buvo mąstoma, kad pats sportas savaime išaugs ir tai nebuvo skatinama.
Pavyzdžiui, pas skandinavus yra skatinama judėti per įvairias sporto šakas ir iš to atsiranda sportininkai, iš jų atsiranda rezultatai, rezultatai atneša žinomumą, meilę sportui ir populiarumą.
Lietuvos slidinėjimo asociacija dar nespėjo prisitaikyti prie šiandieninių tendencijų, veikia pagal senąją tvarką ir dabar rezultatai pasiekiami iš inercijos, ankstesnių veiksmų.
Keigu atsirastų visuotinis interesas, o valstybės politika ir slidinėjimo asociacijos įvykdytų kažkokias pertvarkas, visa tai įsivažiuotų. Iš mano pusės atrodo, kad iš organizacinės pusės nenorima prisiimti kažkokios atsakomybės įvykdymo. Bet tai yra iš visų pusių: tiek iš organizavimo, trenerių, sportininkų. Trūksta kažkokio lūžio, kad būtų pradėta mąstyti ne apie asmeninius lūkesčius, o apie sportą bendrai.
– Kokios sąlygos sportininkams treniruotis Lietuvoje? Ar yra pakankamai tam pritaikytų trasų?
– Sportininkai Vilniuje gali treniruotis Nemenčinės sporto centre, kur yra paruošta profesionali biatlono trasa. Pačiame mieste yra golfo klubas Vingio parke, kur trasa yra labai geros kokybės, bet ne toks geras reljefas. Yra botanikos sodai, bet ten nėra trasos tokios prižiūrėtos, kaip aukšto lygio varžybose, tačiau geras reljefas.
Tad reikėtų važiuoti į Ignaliną, ten yra geresnės, sertifikuotos trasos, kurios atitinka standartus. Aš kaip sportininkas, matau tik Ignaliną kaip vietą, kur galima sportuoti. Iš dalies galima ir kitur, bet tam jau reikia prisitaikyti.
– O kur treniruojasi profesionalai, olimpiečiai? Bazuojasi Ignalinoje ar važinėja po užsienio šalis?
– Didžiąją dalį važinėjama. Pats kai sportavau daugiausiai laiko praleisdavome tarptautinėse stovyklose. Važiuodavome ne tik todėl, kad sąlygos ir sniegas geresnis, bet aplinkos pakeitimas ir buvimas su kitomis komandomis yra reikalingas.
Reikalinga pajausti tą skausmą, nepatogumą kai matai, kad kiti pagreitėja. Kai atrodo, kad esi pavargęs, bet matai, kad gali padaryti daugiau.
Ir reikalingas psichologinis klimatas. Kartais treniruotis vienoje vietoje labai daug vargina psichologiškai, todėl sportininkai keičia aplinką. Būna, kad sportininkai išvažiuoja į Estiją ar Latviją tik dėl to, kad pakeistų aplinką, kurioje nuolatos trinasi. Net ir tobulas sąlygas turintys sportininkai keliauja po pasaulį.
Yra ir vasarinis pasiruošimas ir to sniego ne visada reikia, tad Lietuvoje yra geros sąlygos treniruotis iki rudens. Čia dar nėra tokios infrastruktūros, kad aukščiausiu lygiu galėtume treniruotis žiemą.
– O kokia yra pasaulinė slidininkų bendruomenė: visi yra draugai ar jaučiasi susiskirstymas šalimis?
– Patys slidininkai yra draugiški. Pats sportuodamas ir baigęs karjerą pastebėjau, kad patys sportininkai yra draugiški, tačiau galbūt trenerių atžvilgiu Rytų valstybės šiek tiek draugiškiau pasidalina patarimais ir padeda kai yra kažkokios kritinės problemos.
Tai į lenkus, ukrainiečius, rusus, baltarusius galima labiau remtis, kadangi nesame jiems kažkokie konkurentai, tai jie mums nuoširdžiai padeda. O likusi Europos dalis pirmiausiai žiūri savęs ir tik po to patars, tas jaučiasi.
– Ar profesionalai visada stengiasi treniruotis vieni su kitais?
– Taip, principas yra toks. Mažai komandai išaugus nėra su kuo konkuruoti, kad kas liptų ant slidžių ir stumdytųsi. Tada arba dalyvauji varžybose, kur būtų galima vis išmokti naujų situacijų, arba jungtis į bendras stovyklas su kitų komandų sportininkais ir su jais treniruotis.
Man pačiam teko dalyvauti lenktynėse Estijoje. Ten susirinko elitas ir atrodo taip gerai viską padariau, į finišą važiuoju dėl antros – trečios vietos ir norvegas tiesiog išėmė posūkį labai dideliu greičiu, didesne amplitude, bet dėl didelio greičio jis neprarado laiko ir atsidūrė prieš mane puse metro priekyje.
Pasižiūrėjau, o jis 10 metų vyresnis už mane ir yra pasaulio čempionas. Tai tik per tokias rungtynes aš supratau daug strateginių dalykų: kur ir kada galima ilsėtis, kaip posūkį galima išimti. Ten spaudžiama iki galimybių ribos ir jas reikia perlipti.
Per treniruotes aš perlipu galimybių ribas, bet aš nežinau, ką daryti – man į dešinę ar kairę, pailsėti, dar labiau spausti? Tai buvimas su tais geriausiais duoda aiškumo, kur aš turiu eiti, kur turiu atsipalaiduoti ir kur turiu dar labiau spausti.
Kitas pavyzdys: sužinojau, kad sprintuose realiai ilsėtis galima tik praktiškai nusileidus nuo kalno, lygumoje, nes dar leidžiantis nuo kalno galima dar didinti greitį, o anksčiau darydavau klaidą, nes jau pusiaukelėje ilsėdavausi. Pasirodo, kad tai buvo klaida, o žinių apie tai neturėjom ir išmokome tik per skaudžias patirtis.
– Ar Lietuva pajėgi išugdyti aukščiausio lygio sportininkus?
– Jeigu kalbėtume grynai apie slidinėjimą, tai talentų yra, bet sąlygų nėra iš organizacinės ir politinės pusės, kad juos išugdytume. Kaip iš savo pusės matau ir jaučiu, tai tendencija tokia, kad šiemet Lietuvai olimpinėse žaidynėse slidinėjime atstovauja keturi žmonės. Du iš jų sportuoja ne dėl to, kad tokia politika ar strategija.
Vienas – Modestas Vaičiulis – labai mylį sportą. Mano brolis Tautvydas tai daro iš idėjos. Jau buvo minčių baigti sportą, bet yra didžiulis palaikymas iš šeimos, o kadangi šeimoje yra olimpiečių, jam pasiduoti būtų kaip asmeninė nesėkmė.
Moterų realiai neturime, į olimpiadą važiavo paauglės merginos. Jos perspektyvios, bet rezultatai slidinėjime atsiskleidžia nuo 25 iki 35 metų. Tad jas dar reikia 10 metų palaikyti geromis sąlygomis ir tada atsirastų rezultatai.
Problema, kad sportas pasibaigia dar nebaigus mokyklos. Nėra sistemos, kaip išlaikyti studentus ar sudaryti komandą. Šiuo metu net nėra komandos, yra tik individualiai sportuojantys. Pagal tai vertinant, nematau tam galimybių.
Nebent būtų kažkokia pertvarka, tačiau tam atvejui reiktų dar 10-12 metų, kol pasirodys pirmieji rezultatai aukštu lygiu, kuomet galėtume žiūrėti ne tik kaip į pramogą, bet ir sirgdami, vildamiesi, jog laimėsime kokį medalį.
Dabar yra Vytautas Strolia biatlone, kur atrodo galima tikėtis, kad jis turi šansų laimėti medalį.
– Olimpiadoje, asmeninėse sprinto lenktynėse laisvuoju stiliumi jau finišavo lietuviai. Kaip vertintumėte jų rezultatus?
– Labai neblogi rezultatai. Vieta yra kaip jau gaunasi galiausiai, bet rezultatus žiūrime pagal atsilikimą nuo lyderio. Žinau, kad trasa yra ypatingai lėta. Tai reiškia, kad jeigu vienoje vietoje atsipalaiduosi ar patingėsi iškart prarasi labai daug laiko.
Pagal pasirodymus pasaulio čempionate ir pasaulio taurėje, tai Modestas labai panašiai ir finišuodavo, nebent labai geras slydimas, tuomet per 10 sekundžių priartėdavo trumpesnėje trasoje. Dabar Modestas atsiliko 16 sekundžių, tai yra geras rezultatas.
O Tautvydas, atsilikęs 21 sekundę, yra sudėtas ilgesniems nuotoliams ir sprinte tokį atsilikimą irgi vertinu labai neblogai. Aš nemanau, kad jie galėjo geriau padaryti. Kaip treneris galėčiau pasakyti, sportininkai padarė tai, ką tai dienai maksimaliai ir galėjo padaryti.
– Pjongčango olimpiadoje trasas sudarė 98 proc. dirbtinio sniego, šioje olimpiadoje – 100 proc. Kokią įtaką tai daro sportininkams?
– Tie keli procentai skirtumo nedaro, bet tai pasako, kad Kinijoje trasa nuleista iš dangaus ir tiesiog bandyta, jog ji prigytų. Ta vieta nėra slidinėjimo centras, kaip įprasta Europoje. Žiūrint varžybas buvo matyti, jog stipriai pūtęs vėjas užpustė vėžes, dėl to sportininkams teko važiuoti šone.
Pats sniegas turi įtakos, tačiau gal labiau ne dirbtinis sniegas, o pats klimatas. Kadangi nedidelis šaltis ir visiškai nėra natūralaus sniego, tai tas sniegas yra visiškai kitoks. Jis lėtas, dėl pustymo dar atsiranda kažkokių šiukšlių, smėlio. Smėlis dar braižo slides, neypatingai stipriai, bet kaip švitrinis popierius.
Pačio sniego sąlygos labai nepalankios ir sunkios. Čia tas pats, kas irkluoti per bangas. Bet tai yra olimpinės žaidynės, visiems vienodos sąlygos, tik tiek, kad jos yra pačios sunkiausios, kiek įmanoma patirti per visą karjerą.
Ant tikro sniego yra visa technika suformuota, kūno psichologija prie to irgi prisitaiko, kadangi per paslydimą yra ciklas, kada gali atsipalaiduoti, o kai tas ciklas trumpėja, nepilnai atsigauna sportininkas iki tol.
Nuo kalno man atsigauti tarkime reikia 30 sekundžių. Europoje slysdamas vidutiniškai leidiesi 40 sekundžių, ten nusileidimas trunka 20 sekundžių. Tai vieną kartą beveik atsigavau, antrą kartą beveik atsigavau, o nuo ketvirto nusileidimo jau neatsigaunu ir tas paveikia.
Kitas aspektas, man tinka tos trasos, kur reikia jėgos ir greičio. Kai geras slydimas, dėl savo jėgos pusę pakilimo užslystų vien tik dėl didelio greičio. Ten reikia didelės ištvermės. Jėga gerai, bet reikia tos jėgos ištvermės ir dėl to negali pakelti greičio. Dėl to sakyčiau, jog ten pranašumą turi tie, pas kuriuos dominuoja ne jėgą, o ištvermė.
