Prieš 12 metų gruzino šeimą supurtė siaubinga tragedija. S.Kumaritašvilio pusbrolis, Nodaras Kumaritašvilis, 2010 metų Vankuverio olimpinėse žaidynėse savo rogėmis nuskriejo į pražūtį.
21 metų N.Kumaritašvilis užsimušė per rogutininkų treniruotę, kai iki Vankuverio olimpiados atidarymo buvo likusios vos kelios valandos.
N.Kumaritašvilio greitis Vislerio trasos take buvo 143,3 km/val., kai posūkyje rogės tapo nevaldomos. Jos pirmiausia atsimušė į vieną trasos kraštą, paskui – į kitą, sportininkas buvo išsviestas į orą ir trenkėsi į šalia esančią metalo siją. Medikų pastangos buvo bevaisės – jaunas gruzinas žuvo.
„Galvoju apie Nodarą. Visą laiką galvoju apie jį. Visi mano šeimoje važinėja rogutėmis. Po Nodaro netekties nenorėjau, kad rogučių sportas mirtų Gruzijoje. Norėjau tai tęsti“, – savo brolio įkvėpimu dalijosi S.Kumaritašvilis.
Kumaritašvilių šeima buvo atsidavusi sporto nuo 1970-ųjų, kai šeimos patriarchas Aleko Kumaritashvili padėjo įkurti pirmąją Gruzijos rogučių trasą, o vėliau tapo nacionalinės rinktinės treneriu.
S.Kumaritašvilis teigia, jog mirtina pusbrolio avarija neatbaidė kartvelo sportu, o tėvai jį kaip tik skatino sėsti į rogutes.
„Aš nebijojau. Norėjau dalyvauti olimpinėse žaidynėse, – sakė jis. – Kiekviena mūsų šeimos karta turėjo bent vieną rogučių sportininką, o dabar su tėčiu tęsiame šią tradiciją ir sekame Nodaro pėdomis. Galvoti apie jį yra skausminga, bet tai man suteikia jėgų.“
Po dviejų nusileidimų Pekine gruzinas yra pakankamai žemai turnyrinėje lentelėje, todėl neabejotina, kad medalio šiose žaidynėse nelaimės. Tačiau jis teigė, kad kelionė ir galimybė varžytis vis tiek buvo neįkainojama.
„Esu labai laimingas, – sakė sportininkas. – Padariau tai, ką man ir reikėjo. Buvau emocionalus ir nervinausi, bet labai savimi didžiuojuosi.“
