Nors Lietuvoje sąlygos treniruotis ir rengti biatlono varžybas nėra palankios (net šalies pirmenybės dažniausiai vyksta Latvijoje), atkūrus Nepriklausomybę mūsų šalies biatlonininkai nepraleido nė vienerių olimpinių žaidynių.
O dar 1984 metais pirmuoju Lietuvoje išugdytu žiemos olimpinių žaidynių čempionu tapo ne kas kitas, bet biatlonininkas Algimantas Šalna.
Utenos apylinkėse užaugęs A.Šalna devintojo dešimtmečio pradžioje pateko į SSRS rinktinę ir atstovavo jai pasaulio pirmenybėse, laimėjo keturis pasaulio taurės etapus. Per 1983 metų pasaulio pirmenybes lietuvis šliuožė aukso medalius iškovojusioje SSRS estafetės komandoje, o sėkmingi pasirodymai šiose ir kitose varžybose užtikrino A.Šalnai vietą rinktinėje per Sarajevo olimpines žaidynes.
A.Šalnos olimpinis debiutas įvyko 1984 metų vasario 14 dieną per sprinto lenktynes. Jose Lietuvos sportininkui iškovoti medalį sutrukdė du netaiklūs šūviai. Jis šliuožė greičiau negu prizininkai, tačiau turėjo sukti du baudos ratus ir užėmė penktąją vietą. Vis dėlto A.Šalna buvo greičiausias SSRS komandoje, todėl jo vieta estafetės ketveriukėje nekėlė abejonių.
Per estafetės lenktynes SSRS komanda užėmė pirmąją vietą ir A.Šalna kartu su trimis Rusijos sportininkais tapo olimpiniu čempionu. Tačiau trečiajame etape šliuožęs lietuvis vos nesugriovė bendrų pastangų. Stovėdamas A.Šalna nepataikė net penkis kartus ir turėjo sukti du baudos ratus, o iki tol užtikrintai pirmavusią SSRS komandą aplenkė Vokietijos Demokratinės Respublikos rinktinė.
Vis dėlto paskutiniame etape Sergejus Bulyginas pavijo vokietį Franką Ulrichą ir A.Šalnos klaidos buvo pamirštos.
Atkūrus Nepriklausomybę, per 1992 metų Albervilio žaidynes Lietuvai olimpinėse biatlono varžybose galėjo atstovauti du sportininkai: vienas vyras ir viena moteris. Didelės konkurencijos nebuvo – į Prancūziją išvyko 24 metų Gintaras Jasinskas ir 31 metų Kazimiera Strolienė, kuri jau buvo baigusi karjerą, bet Lietuvai atgavus tarptautines teises grįžo į didįjį sportą.
G.Jasinskas per Albervilio žaidynių atidarymą nešė Lietuvos Trispalvę ir tapo pirmuoju Lietuvos olimpiniu vėliavnešiu. K.Strolienė prisidėjo prie kito istorinio įvykio – moterų biatlono varžybos 1992 metais debiutavo olimpinėje programoje.
Nors Lietuvos biatlonininkai dėl prizinių vietų nesivaržė, jų rezultatai pranoko lūkesčius. Geriausiai pasirodė G.Jasinskas, asmeninėse lenktynėse užėmęs 19-ąją vietą. Sportininkas net save nustebino taikliais šūviais – keturiuose ugnies ruožuose suklydo vos vieną kartą.
K.Strolienės ranka nebuvo tokia tvirta. Ji sprinto lenktynėse nepataikė į keturis taikinius (iš 10) ir užėmė 27-ąją vietą, asmeninėse lenktynėse šešis juodus skritulius (iš 20) ir užėmė 28-ąją vietą.
Įdomu, kad moterų asmeninėse lenktynėse į visus 20 taikinių pataikė tik dvi paskutines vietas užėmusios sportininkės iš Kinijos ir Vengrijos. Pro šalį skriejo net ir visų prizininkių šūviai.
K.Strolienė nuo čempione tapusios vokietės Antjės Misersky atsiliko 5 min. 32,8 sek. Kitaip tariant, jei visi lietuvės šūviai būtų taiklūs, ji būtų užėmusi pirmąją vietą (asmeninėse lenktynėse už kiekvieną netaiklų šūvį skiriama viena baudos minutė, sprinto lenktynėse reikia sukti 150 metrų baudos ratą, kuriame sportininkai užtrunka apie 22-25 sek.).
Neblogi rezultatai Albervilio žaidynėse suteikė viltį, kad Lietuvos biatlonininkai po dvejų metų Lilehameryje bandys kovoti dėl dar aukštesnių vietų. Tačiau lūkesčiai nepasiteisino. Biatlono rinktinės finansinis aprūpinimas buvo menkas, treniruočių sąlygos – prastos, todėl lietuviams buvo sudėtinga kovoti net su pasaulio biatlono vidutiniokais.
1994 metų žaidynėse G.Jasinskas ir K.Strolienė užėmė žemesnes vietas. Abiem Lietuvos atstovams labiausiai trukdė netaiklūs šūviai. Pavyzdžiui, K.Strolienė per asmenines lenktynes, kuriose užėmė 62-ąją vietą, nepataikė net aštuonis kartus. Blogiau šaudė tik trys iš 67 varžovių.
Per kelerias kitas olimpines žaidynes Lietuvos biatlonininkai irgi nepriartėjo prie Albervilio rezultatų.
1998 ir 2002 metų žaidynėse dalyvavusio Liutauro Barilos asmeninis olimpinis rekordas buvo 43-ioji vieta Nagano žaidynių asmeninėse lenktynėse, Karolis Zlatkauskas per 2006 metų Turino žaidynes startavo tik sprinto lenktynėse ir paskutinę 90-ąją vietą (vėliau dėl dopingo diskvalifikavus du Austrijos sportininkus lietuviui buvo skirta 88-oji vieta). Mūsiškį aplenkė net Čilės, Argentinos, Australijos, Graikijos, Bosnijos ir Hercegovinos biatlonininkai.
Per 2010 metų Vankuverio žaidynes į vyrų biatlono trasas neiššliuožė nė vienas lietuvis.
Lietuvos moterų biatlono lydere XXI amžiaus pradžioje tapo ignalinietė Diana Rasimovičiūtė. Jos olimpinis debiutas įvyko 2002 metais Solt Leik Sityje, o geriausius rezultatus ji pasiekė 2006 metais Turine.
Tiesa, per pirmąsias Turino žaidynių biatlono lenktynes D.Rasimovičiūtės pasirodymas buvo košmariškas. Lietuvė asmeninėse lenktynėse gavo pirmąjį starto numerį, todėl pateko į televizorių ekranus, tačiau pakartojo nemalonų K.Strolienės rekordą ir nepataikė net į aštuonis taikinius. D.Rasimovičiūtė užėmė 66-ąją vietą.
Ant savęs supykusi sportininkė pasitaisė 2006 metų vasario 16 dieną per sprinto lenktynes. Ji šaudykloje suklydo vos kartą ir džiaugėsi 18-ąja vieta – aukščiausia Lietuvos moterų biatlono olimpinėje istorijoje. Po dviejų dienų persekiojimo lenktynėse D.Rasimovičiūtė užėmė 27-ąją vietą.
Po ketverių metų per Vankuverio žaidynes Lietuvos biatlono lyderė visose rungtyse buvo tarp stiprių vidutiniokių ir užėmė 25-ąją (sprinto lenktynėse), 30-ąją (asmeninėse) ir 34-ąją (persekiojimo) vietas.
Vis dėlto žymaus ignalinietės proveržio biatlono mėgėjai nesulaukė. Nors ji nuolat dalyvaudavo pasaulio taurės lenktynėse, taškus iškovodavo gana retai ir konkurencijos geriausioms pasaulio biatlonininkėms nesudarė.
D.Rasimovičiūtė pateko į Lietuvos sporto istoriją kaip viena iš daugiausiai žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavusių sportininkių. Ji atstovavo Lietuvai penkeriose žaidynėse (2002, 2006, 2010, 2014 ir 2018 m.) ir pakartojo ledo šokėjų Margaritos Drobiazko bei Povilo Vanago pasiekimą.
Per 2010 metų Vankuverio olimpines žaidynes vyrų biatlono varžybose nedalyvavo nė vienas Lietuvos sportininkas. Spraga buvo užpildyta po ketverių metų, kai į Sočio olimpinę trasą iššliuožė ignalinietis Tomas Kaukėnas.
Jau Sočyje jis nudžiugino užimdamas 23-iąją vietą asmeninėse lenktynėse, bet geriausius karjeros rezultatus pasiekė per 2018 metų Pjongčango žaidynes. Jose T.Kaukėnas užėmė 17-ąją vietą sprinto lenktynėse, o kitą dieną persekiojimo lenktynėse dar pagerino rezultatą ir finišavo 13-as.
Tai – geriausias visų laikų Nepriklausomos Lietuvos biatlonininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.
Pjongčango žaidynės buvo ypatingos ir dėl to, kad Lietuva pirmą kartą turėjo teisę registruoti komandą estafetės varžybose. Lietuviai startavo mišrios estafetės lenktynėse. Deja, finišuoti nepavyko. Olimpinėje trasoje šliuožė tik moterys Natalija Kočergina ir D.Rasimovičiūtė. Pastarąją sportininkę lyderės pavijo ratu, todėl Lietuvos komanda buvo pašalinta iš trasos, o T.Kaukėnas ir Vytautas Strolia savo eilės nesulaukė.
Lietuva užėmė 19-ąją vietą tarp 20 startavusių komandų (paskutinė buvo Slovakija).
2022 metų Pekino žiemos olimpinės žaidynės. Lietuvos biatlono rinktinė: Tomas Kaukėnas, Vytautas Strolia, Karolis Dombrovskis, Linas Banys, Gabrielė Leščinskaitė.
