„Šiais metais atsisakiau atidarymo ceremonijos. Pasirinkau ilsėtis, nes nuo atvykimo iki starto tik šešios paros, o prisideda miego režimas, laiko skirtumas. Šioje vietoje iš savo pusės bandau padaryti, kad viskas būtų kuo geriau varžyboms. Atsisakiau atidarymo, bandau priprasti prie miego“, – teigė 32-ejų M.Vaičiulis.
Kol kas lietuviui geriausiai sekėsi praėjusiose žiemos žaidynėse, kur 1,6 km sprinto rungtyje jis užėmė 44-ąją vietą.
Šiais metais M.Vaičiulis dalyvaus sprinto ir komandinio sprinto lenktynėse su Tautvydu strolia. Prieš artėjantį startą M.Vaičiulis papasakojo, kaip sekasi priprasti prie Kinijos šalčių ir laiko skirtumo.
– Kokie pirmieji įspūdžiai iš olimpinių žaidynių ir slidinėjimo trasos?, – buvo paklaustas M.Vaičiulis.
– Trasa tikrai turi ilgas įkalnes, sniegas lėtas, posūkiai nėra labai sudėtingi, tas džiugu. Tas sniego lėtumas ir kalnų ilgumas, tai kaip sakoma – bus ką veikti.
Man pačiam tai bus jau trečiosios žaidynės, tai kažkokios nuostabos nėra, atvažiavau kuo geriau sudalyvauti. Tai nėra, kad čia būtų kažkokia nauja patirtis.
– Jums asmeniškai aktualiausia sprinto distancija. Ar žaidynių dalyviai sprinteriams trasoje paruošė kažkokių siurprizų?
– Šiaip yra ganėtinai ilga įkalnė, tačiau tai negąsdina. Aišku, dar yra vienas pakilimas įvažiuojant į stadioną, tai nežinau kaip bus su jėgų pasiskirstymu. Nes į stadioną reiks pakilti ir dar pravažiuoti apie 300 metrų iki finišo. Nežinau, kol kas tokia savijauta mieguista, nors naktimis miegu lyg ir gerai, bet toks energijos trūkumas. Norisi ir dieną miegoti.
– Kaip sekasi priprasti prie laiko skirtumų?
Dienos metu vis norisi miego ir jei tik sustingsti, prisėdi ar priguli, tai iš karto ima miegas. Tada imu telefoną, einame į žaidimų kambarį pažaisti, kažką turi veikti. Įdomiausia, kad dienos metu miegas ima, bet vakare realiai vėl nebeima, tad nesuprantu. Bet vėliau šviesą užgesini, telefoną padedi ir naktį ramiai pramiegi aštuonias ar devynias valandas. Bet gal dar kūnas nespėjo priprasti, kad dieną reikalauja miego.
– Vankuveryje ir Pjongčange olimpiniai sprintai buvo klasikiniu stiliumi, o dabar vyks laisvuoju, kuris jums yra arčiau širdies?
– Laisvasis stilius man prie širdies visą laiką buvo nuo jaunų dienų. Jis daug smagesnis. Tačiau šiuo metu ir vėl atrodo, kad klasikiniu stipriau pravažiuočiau. Laisvajame stiliuje labiau dirba kojos, o man stipresnė pusė yra viršutinė kūno dalis. Tai nežinau, aišku, šiais metais daugiau akcentavome laisvąjį stilių, darbą kojomis. Kaip gausis, tai nežinau, kur gali būti lemiamas lūžis, ar kalno viršuje, kaip susiklostys viskas pasimatys varžybose.
– Ar galėtumėte palyginti trasą Pekine su jau išbandytomis Vankuveryje ir Pjongčange?
– Vankuveryje tai buvo iškritęs natūralus sniegas, dienomis buvo šilta, bet naktį šalta, tad slydimo greitis buvo daug didesnis. Pakilimas irgi nebuvo toks status, ganėtinai lėkšta. Tad sakyčiau, kad Kanadoje buvo lengviausia trasų iš visų.
Pietų Korėjoje, sakyčiau, buvo sunkesnė nei čia, Pekine. Kaip seksis, tai bus matyti, nes sniegas labai lėtas. Nežinau, kaip bus su varžyboms skirtomis slidėmis bus, ar jos greitos bus. Ir kaip bus su savijauta, nes kol kas toks vangokas esu.
