Vienam jų – Modestui Vaičiuliui – tai bus jau trečiosios žaidynės. 32 metų sportininkas 2010-aisiais Lietuvai atstovavo Vankuveryje, o 2018-aisiais – Pjončange.
Kartu su šiuo patyrusiu sportininku varžytis olimpinėse slidinėjimo trasose šiemet vyks 26 metų Tautvydas Strolia ir dvi labai jaunos merginos – 17-metė Eglė Savickaitė ir 16-metė Ieva Dainytė.
Iš kalnų – namo, po savaitės – vėl į kalnus
Šiuo metu treniruočių stovykloje Italijoje su T. Strolia dalyvaujantis M. Vaičiulis nuotoliniu būdu apsilankėje tinklalaidėje „Sportalaidė“ ir papasakojo apie pasirengimą žaidynėms bei artimiausius planus.
„Šiuo metu esame Livinjo mieste Italijoje, 1,8 km su trupučiu aukštyje. Stengiamės pabūti didesniame aukštyje, nes Pekino olimpinių žaidynių varžybos taip pat vyks dideliame aukštyje. Bandome prisitaikyti, kad jaustumėmės panašiai, nebūtų didelių skirtumų , – sakė slidininkas. – Esame čia nuo sausio 12 dienos, tad dar keletas dienų ir vyksime į namus. Mūsų treniruočių stovykla artėja pabaigos link. Darome, ką galime geriausiai – treniruojamės, žiūrėsime, kokie bus rezultatai vėliau.“
– Kokia šiuo metu yra jūsų sportinė forma, kaip ją vertinate?
– Dabar jau jaučiuosi neblogai. Tik atvykus, keletą dienų važinėjomės ramiau, vėliau bandžiau greitėti, daryti tai, kas yra artimiau varžyboms.
Po 3 dienų savijauta buvo nelabai kokia, tokiomis akimirkomis pradedi galvoti, ar viskas bus gerai, kai nuvyksime į Kiniją. Dabar 5-6 dienoms grįšime namo, į Kiniją atvyksime vasario 2-ąją ir išeis taip, kad varžybos vyks po 6 dienų. Mano pagrindinis startas olimpinėse žaidynėse bus vasario 8 dieną.
Nežinau, kokia bus padėtis, nes grįšiu namo, o po to – vėl į aukštį. Ar organizmas priims tuos aukščių svyravimus? Labiausiai dvejoju dėl laiko skirtumo, nes 6 valandų skirtumas mums nėra priimtinas. Tai gali būti didelis iššūkis.
Šiuo metu jaučiuosi neblogai, stengiuosi nepersitreniruoti, neapsikrauti dideliais krūviais. Geriau šiek tiek mažiau ir jaustis geriau, nei save perspausti.
– Sportininkai į kitas laiko juostas mėgsta atvykti arba beveik tiesiai į startą, arba skiria daugiau laiko aklimatizacijai.
– Norėčiau, kad atvyktume daugiausia 2 dienos prieš pagrindinį startą. Sakoma, kad geriausia startuoti iš karto, arba pabūti vietoje bent savaitę, geriausia – 10 dienų.
Man varžybos išeina 6 parą po atvykimo, tad labai dvejoju dėl savijautos ir miego. Prieš tai dvejas žaidynes į jų vietą atvykdavome bent 10 dienų iki startų, o dabar nežinau, kaip viskas išeis. Laukia iššūkis.
Tikslas – 30-tukas
– Praeitose žaidynėse varžėtės klasikiniu stiliumi, o ši bus laisvuoju. Kuris jums labiau patinka?
– Laisvas stilius visada buvo mano stiprybė. Kai buvau 20-metis šiame stiliuje jaučiausi daug geriau, nes jame daugiau dirba kojos, mažiau – rankos. Tuo metu laisvas stilius man labiau patiko, o šiuo metu pradedu šiek tiek abejoti. Pečių juosta yra stipri, tad klasikiniu stiliumi fiziškai man viskas išeina lengviau. Bet visada norėjau olimpinėse žaidynėse įveikti sprinto trasą laisvu stiliumi.
– Olimpinėse žaidynėse daug lemia ir šalims skiriamos kvotos, praeitą kartą geriausiųjų 30-tukas buvo ne taip ir toli. Kokį tikslą keliate sau šiose žaidynėse?
– Realus tikslas, kurį aš norėčiau pasiekti – pirmasis 30-tukas, įveikti atrankos barjerą ir varžytis su kitais sportininkais toliau.
Geriausias rezultatas – Drezdene
– Norėjau paklausti apie Drezdeno trasą. Esu pastebėjęs, kad joje jūsų rezultatai būna kiek geresni (2020-ųjų Pasaulio taurės etape – 28 vieta, pelnyti pirmieji karjeroje 3 taškai Pasaulio taurės įskaitoje) nei kitose vietose. Kuo ta trasa ypatinga? Ten jums kažkas labai tinka?
– Tai yra miesto sprintas, lygumos, maždaug toks pats aukštis kaip ir Lietuvoje. Man yra palankios lygumų greitos trasos, reikalaujančios daugiau greičio ir jėgos, o mažiau – ištvermės. Man tokie sprintai yra labiau priimtini ir labiau tinkantys mano kūnui.
– O kokia bus olimpinėse trasa? Ar ten nusimato ilgesnių įkalnių? Ar tai bus labiau jėgos trasa?
– Tiksliai nežinome, kaip ten viskas bus, bandėme tik pagal kreives pasižiūrėti. Po starto trasa tikriausiai eis žemyn, o vėliau bus gal 300 metrų įkalnė. Išeina apie 30 metrų pakilimas.
– Toks altitudės pokytis yra gana didelis.
– Taip, tik neaišku, kuriuo metu tai įvyks – ar bus kažkuriuo metu statesnis pakilimas, ar įkalnė bus lėkštesnė. Tas labai įdomu, bet šiuo metu negalime pažiūrėti, niekas ten nebuvo, nors visada likus metams iki olimpinių žaidynių tose trasose būdavo Pasaulio taurės startai.
– Pasaulio taurės etape Davose prieš metus jūsų kvalifikacinis laikas buvo 5 proc. prastesnis nei lyderio, šiemet jis buvo didesnis. Bet vėliau Drezdene pasirodėte jau geriau, jei vertinsime procentais atsilikimą nuo lyderio. Ar tai lėmė pasirinkimas vėliau įgyti geresnę sportinę formą ar kitos priežastys?
– Pernai aš tik grįžau į sportą po pertraukos, iki tol 2,5 metų sportavau tik palaikydamas formą. Mano pirmi startai ir buvo Davose bei Drezdene.
Davose nežinojau savo galimybių, nenorėjau „užsiplėšti“. Bandžiau šliuožti su tam tikru rezervu. Neturėjau FIS taškų, startavau paskutinis, teko įkalnėje lenkti brazilą, kuris man trukdė, tad irgi keletą sekundžių praradau. Bet esmė tame, kad nežinojau savo galimybių ir nenorėjau perspausti savęs.
Drezdene jau atidaviau, kiek galėjau.
– Drezdeno rezultatas labai nustebino ir nudžiugino. Atsilikimas buvo 6 sek. su trupučiu, tiek pralaimėti elitui tikrai yra nedaug. Kartais 30 vietą užima ir 10 sek. atsilikę sportininkai. Ar šiemet jaučiate, kad sportinė forma irgi gerėja? Lenktynių nebuvo daug, bet gal galima kažką spręsti?
– Šiuo metu jaučiuosi gerai, tikiuosi, kad paskutinė savaitė bus įprasta ir sportinė forma išliks. Reikia iki žaidynių nepervargti, nepadaryti kažko netaisyklingai, neįvesti naujovių į treniruotes.
Šiuo metu jaučiuosi neblogai, o kaip bus varžybose – koks bus sniegas, kaip slidės slys, kaip jausiuos – negaliu pasakyti. Tikiuosi, kad viskas bus panašiai taip, kaip norėčiau, kad būtų.
Šaltis – ne draugas
– Kinijoje varžybos vyks gana aukštai, ten – didelis šaltis. Kaip jūsų kūnas reaguoja į šaltį?
– Nelabai mėgstu šalčio. Yra gana didelė raumenų masė, nuo šalčio man raumenys pradeda stingti. Kiek prisimenu startus Suomijoje, minutę įveiki maksimaliu greičiu, tada pradeda kūną, smegenis lyg spausti, vyksta susikaustymas.
Iki 10 laipsnių šalčio – viskas gerai, o žemesnės temperatūros jau nelabai mėgstu.
Dar paminėčiau, kad treniruotėse šaltis nelabai turi įtakos, bet varžybose – visai kita istorija. Šiaip važiuoti ir dirbti greičiui – visiškai skirtingi dalykai. Greičio sąlygomis man būna daug sunkiau.
– Kokia galėtų būti jūsų taktika Pekine? Kokios bendrai būna taktikos sprinte?
– Viskas priklauso nuo reljefo, greičio, savijautos. Aš dažniausiai bandau pusę distancijos įveikti su rezervu, nors kartais būna taip, kad galvoji daryti vienaip, o trasoje viskas išeina kitaip.
Būna, kad koją pradeda „kirsti“, ar jauti, kad širdis jau pavargusi, tada natūraliai tempas mažėja. Tačiau jei forma ir savijauta bus gera, galima stipriai pradėti nuo pirmų žingsnių, panašiai ir užbaigti trasą.
Jei reljefas banguoja, gali sunkiau dirbti kildamas į kalną, o leisdamasis vėliau šiek tiek atsigauti. Tokiais atvejais galima pradėti stipriau, nes žinai, kad bus pauzės, per kurias galėsi pailsėti.
– Vis dėlto sprinte sunkiausia įkalnė dažniausiai būna netoli finišo. O nusileidimas dar baigiasi techniškai sudėtingu posūkiu. Tad turėti rezervo pabaigai tikriausiai visada yra naudinga, 2,5 minutės įveikti pilnu tempu yra sudėtinga.
– Jei sprintas vyksta apie 3 minutes, pirmąją minutę reikėtų įveikti atiduodant 95 proc. savo galimybių. Finiše liks, geriausiu atveju, 80 proc. greičio. Paskutiniai metrai lygumoje gali būti lemtingi, o juos įveikti gali greičiau, jei mažiau jėgų būsi išeikvojęs pradžioje.
Personalas bus tik olimpinėse žaidynėse
– Ar iki žaidynių jūsų dar laukia koks nors startas?
– Iš Italijos išvažiuosime ketvirtadienį ryte, grįšime arba vėlai naktį, arba kitą rytą. Penktadienį bus tiesiog pastovėjimas ant slidžių, o savaitgalį Ignalinoje nusimato FIS varžybos – sprintas ir 10 km klasikiniu stiliumi. Tokia bus mini programėlė – paskutiniai startai prieš olimpines žaidynes.
– Buvote pasidaręs pertrauką. Po jos grįžote olimpinėms žaidynėms ar ir toliau sportuosite?
– Po sezono žiūrėsime, ką kalbės federacija, ar jie norės, kad aš dar kažką bandyčiau. Žmonių nėra daug, kokie jų tikslai – aš nežinau. Pavasarį bus matyti, ar jie norės mane išlaikyti. Aš negaliu konkrečiai atsakyti, reikėtų apie tai su valdžia kalbėti.
– Kokie yra jūsų santykiai su Nacionaline slidinėjimo asociacija?
– Nežinau, kaip tiksliai atsakyti. Išvažiuojame, sportuojame, kažką bandome, darome. Pas mus daugiausia viskam vadovauja prezidentas.
– Lietuvoje pastaraisiais metais daug kalbama apie Lietuvos olimpinio sporto centro reorganizavimą, Kūno kultūros ir sporto departamento uždarymą. Anksčiau iš sportininkų tekdavo girdėti tokių pasakymų, kad jie būna 3 metus pamiršti, o priešolimpiniais metais gauna viską. Kaip jums viskas atrodo ar nebėra tokių dalykų?
– Nežinau, kaip atsakyti į klausimą, ar turime viską. Likus 2 mėnesiams iki žaidynių, dėmesio būna kažkiek daugiau, ypač iš žurnalistų. Man tie 4 metai būna panašūs, gal tik tiek, kad prieš žaidynes gauni olimpinį krepšelį, tad galima įsigyti šiek tiek daugiau inventoriaus, lengviau į stovyklas išvažiuoti. Būna šioks toks finansinis pagyvėjimas.
– Prieš keletą savaičių kalbėjomės su Lietuvos biatlono federacijos prezidentu Arūnu Daugirdu, prieš savaitę – su biatlonininku Vytautu Strolia. Jie turi trenerį, mediką, kurie nuolat dirba su komanda. Kaip atrodo jūsų stovykla, jūs su T. Strolia esate lyg ir dviese Italijoje?
– Taip, mes dviese atvažiavome su mūsų federacijos automobiliu. Tiesiog esame dviese.
– Tad neturite jokio personalo ir viskuo rūpinatės patys?
– Taip. Varžybose šiemet samdydavomės žmones, mokėdavome pinigus kitiems, kad mums paruoštų slides. Čia viską daromės patys, papildomų rankų neturime.
Ką kalbėjote apie biatloną... Taip, ten yra pilnas servisas, sportininkams rezultatų siekti tokiomis sąlygos yra daug maloniau.
– V. Strolia į biatloną perėjo iš slidinėjimo. Jums tokių minčių niekada nekilo?
– Šaudyti bandžiau tik kartą, gal 14 metų. Tai buvo sename manieže, į popierinį taikinį. Treneris sakė, kad neblogai, bet aš taip nesupratau, ką aš ten pataikiau. Tuo ir baigėsi viskas, noro eiti į biatloną niekada neturėjau.
– Italijoje esate dviese. O kokia jūsų komanda bus olimpinėse žaidynėse?
– Su manimi jau trečiose olimpinėse žaidynėse bus trenerė Kazimiera Strolienė, kuri padės ir teps slides. Taip pat, kiek žinau, bus latvis tepėjas, aš jo nepažįstu, nesu susidūręs. Pagrindinio personalo – tiek. Delegacijos vadovas gal bus Algis Drusys, jis yra merginų treneris. Ir viskas.
– Skaitant jūsų kitus interviu ir klausant kalbos, atrodo, kad jūs mėgaujatės tuo, ką darote, o rezultatai yra tiesiog tokie, kokius pasiekti leidžia sąlygos, jų labai nesureikšminant.
– Sportas yra mano gyvenimo būdas. Smagu turėti tvirtą kūną, gerai jaustis. Nuo 7 metų yra nuolatinis fizinis aktyvumas, man tai patinka. O jei yra galimybė laimėti, aplenkti bent jau savo artimiausius varžovus Lietuvoje, smagu.
Jei ne aš, važiuotų dar silpnesni, galima ir taip sakyti. Konkurencijos nėra daug, bet kiek yra, tiek yra.
