Tai nebus pirmas E.Skurdelio bandymas patekti į olimpines žaidynes. Arčiausiai tikslo sportininkas buvo šiemet per Europos zonos atrankos turnyrą Londone, kur buvo dalijami kelialapiai į Tokijo žaidynes. Tačiau su svorio kategorijos iki 57 kg varžovais kovojusiam boksininkui nepavyko įgyvendinti savo svajonės.
E.Skurdelis (iki 60 kg) liko per žingsnį nuo medalio per šiemetinį pasaulio čempionatą Belgrade. Nuo prizininkų pakylos jį teskyrė viena pergalė: ketvirtfinalyje tik po ypač atkaklios kovos 2:3 (29:28, 27:30, 28:29, 28:29, 29:28) pralaimėta Tokijo olimpiečiui, šių metų Azijos vicečempionui iraniečiui Daniyalui Shahbakhsui.
– Kaip reaguojate į tokias nesėkmes? – paklausėme E.Skurdelio.
– Per savo karjerą patyriau ne vieną skaudų pralaimėjimą. Norėjosi pabėgti nuo visko: nuo žmonių, rutinos, aplinkos, treniruočių, varžybų, nuo paties bokso ir pabūti vienam su savimi. Skaudūs pralaimėjimai priverčia daug mąstyti, analizuoti. Kai jau būnu pasiruošęs sugrįžti atgal į savo rutiną, grįžtu su naujomis idėjomis, kupinas jėgų, ryžto ir motyvacijos.
– 2021-ieji buvo didelių vilčių metai. Kaip vertinate sezoną?
– Sezonu esu patenkintas: dalyvavau tarptautinėse varžybose, treniruočių stovyklose, įgijau daug patirties. O labiausiai mane nustebino sezono pabaiga. Belgrade per pasaulio čempionatą medalis buvo labai arti: laimėjau tris kovas, tarp 51 dalyvavusių sportininkų užėmiau penktą vietą.
– Ar po tokių įtemptų metų treneris Vidas Bružas sudarė jums galimybę gerai pasilsėti?
– Poilsį kaitaliojau su treniruotėmis. Atsigavimas vyko pagal planą. Per atostogas net nebuvau nuvažiavęs į gimtąją Šilutę.
– Šilutėje boksininko karjerą pradėjote nuo aštuonerių. Kuo jums patiko ši sporto šaka, su kuria nesiskiriate jau 20 metų?
– Į boksą mane, tada dar pirmoką, atvedė tėtis, ir jam už tai esu labai dėkingas. Pačius gražiausius žodžius skiriu ir savo pirmajam treneriui Vincui Murauskui, kuris man nuo vaikystės buvo didelis autoritetas, labai norėjau į jį lygiuotis.
Kiek atsimenu, tada berniukams buvo labai populiaru lankyti boksą, juos žavėjo ši sporto šaka. Gaila, bet dabar vaikai nenoriai lanko sporto treniruotes. O tada salėje vyraudavo didelė konkurencija ir tai mane žavėjo. Visada norėjau būti stipresnis už tuos, kuriems pralaimėdavau.
– Šilutėje treniravotės kartu su būsimuoju Londono olimpinių žaidynių bronziniu prizininku Evaldu Petrausku. Gal ringe buvote ir partneriai?
– Su Evaldu treniravomės nuo vaikystės. Jis boksą pradėjo lankyti metais anksčiau už mane, būdamas septynerių. Su Evaldu sportavau iki 14 metų, po to abu išvykome į Vilnių ir kartu gyvenome. Vėliau grįžau atgal į Šilutę.
Tada man buvo 17 metų. Toliau treniravausi pas savo pirmąjį trenerį. Šilutėje baigiau vidurinę mokyklą. Paskutiniais metais atstovaudamas jaunimo grupei tapau Europos jaunimo vicečempionu.
Būdamas 21-erių vėl grįžau į Vilnių ir toliau treniravausi kartu su Evaldu. Tačiau manęs netenkino rezultatai, nustojau tobulėti, pratybos neduodavo reikiamo efektyvumo, todėl 2018-aisiais nutariau karjerą tęsti Kaune pas trenerį Vidą Bružą, Europos čempiono Eimanto Stanionio trenerį.
– Ar šis sprendimas pasiteisino?
– Sprendimu esu patenkintas, pradėjo gerėti mano rezultatai. Puikus ir stiprus mūsų kolektyvas, įžvalgus treneris, džiaugiuosi profesionaliu darbu. Komandoje daug Lietuvos bokso čempionų.
Tačiau mano svorio kategorijoje trūksta gero sparingo partnerio. Jeigu boksuojiesi su sunkesniais sportininkais, kurie turi daugiau jėgos, tai per varžybas, kai susitinki su savo svorio kategorijos boksininkais, kurie įprastai būna greitesni, prie jų tiesiog nespėji.
Norint tobulėti reikia ieškoti lygiaverčio savo svorio kategorijos partnerio. Anksčiau pas mane treniruotis buvo atvykęs vienas Suomijos boksininkas, kuris per šiemetinį pasaulio čempionatą pateko į geriausiųjų aštuntuką.
– Kaune tik profesionaliai sportuojate?
– Į Kauną atvažiavau tik profesionaliai sportuoti, bet atsiradus galimybei įstojau į Lietuvos sporto universitetą ir dabar trečiame kurse studijuoju treniravimo sistemas. Mano studijos – tęstinės, per metus mokausi aštuonias savaites. Sunkoka, bet viskas įmanoma. Studijuodamas įgyju daug žinių, kurias pritaikau praktiškai.
– Koks esate bokso ringe ir kokias savybes reikėtų gerinti?
– Manau, kad ringe esu labai susikaupęs, techniškas, greitas, prieš kiekvieną kovą gerai pasiruošiu psichologiškai. Mano įsitikinimu, psichologija – tai pergalių pagrindas.
– Esate prasitaręs, kad be bokso daugiau nieko nemokate daryti. Negi ir valgyti nemokate pats pasigaminti?
– Moku ir valgyti pasigaminti, ir rūbus išsiskalbti, ir indus išsiplauti. Daug dalykų moku, tik šiaip, kaip boksininkas, sakau, kad be bokso daugiau nieko nemoku.
– Ar analizuojate visas savo kovas?
– Visada analizuoju. Atradęs minutėlę laisvo laiko iškart jungiu įrašą ir žiūriu savo kovas.
– Jūsų dešinę ranką ir krūtinę puošia dvi tatuiruotės. Kas jose pavaizduota?
– Ant rankos yra vandens dievas Neptūnas, o ant krūtinės – karo dievas Arėjas. Tarp jų jau greitai atsiras dar vienas dievas.
– Ar treniruočių salėje dirbate visu šimtu procentų? Kam didžiausią dėmesį skiriate?
– Salėje visada save atiduodu šimtu procentų, o dabar esu susitelkęs į dėmesingumą. Kai kovodamas pavargstu, dingsta dėmesingumas, stovėsena, atsiranda spragų gynyboje, ji tampa ne tokia stipri.
Atsiradus nuovargiui nebegalvoji apie daugelį dalykų, mintyse sukasi tik apie tai, kaip išgyventi. Dabar per treniruotes susitelkiu į tai, kad pavargęs turiu išlikti susikoncentravęs, susikaupęs.
– Ne už kalnų Paryžiaus olimpinės žaidynės. Kokiai svorio kategorijai priklausydamas sieksite kelialapio?
– Dalyvauti olimpinėse žaidynėse – vienas mano tikslų. Iki Paryžiaus dar tikrai kažkas keisis, svorio kategorijos irgi, todėl dabar sieksiu greitesnių tikslų.
– Jeigu sėkmė vėl jus aplenks, ar rasite jėgų toliau boksuotis?
– Priklausys nuo to, kada baigsis mano tobulėjimas. Kai pajausiu, jog jau nebetobulėju, tai ties ta riba ir sustosiu.
– Esate boksininkas mėgėjas. Ar nevilioja profesionalų ringas?
– Buvau apie tai pagalvojęs, bet ten savęs čempionu nematau. Siekiu savo tikslų mėgėjų ringe, jame ir baigsiu karjerą.
– Koks jūsų laisvalaikis?
– Mėgstu daug ilsėtis, susitikti su draugais ir draugėmis. Patinka kompiuteriniai žaidimai. Anksčiau laisvalaikis buvo gerokai įvairesnis, bet dabar, kai siaučia pandemija, laisvalaikio malonumų pamažėjo.
– Kas yra jūsų palaikymo komanda?
– Šeima, pažįstami, draugai, artimieji.
– Ar dažnai nuvažiuojate į gimtąją Šilutę ir einate žvejoti?
– Kai turėjau draugę, į gimtinę nuvykdavau retai. Dabar į Šilutę grįžtu, kai norisi ramybės, pabėgti nuo šurmulio. O žvejybai neturiu laiko.
