„Reikia daryti, ką sugebi geriausiai. Varžybos ne laikas improvizacijai. Nebent, jei kažkas nesiseka. Kalbant apie Lietuvos čempionatą, tai gavau tai, ko tikėjausi“, – sakė absoliutus čempionas.
Prieš penkiolika metų į Škotiją išvykęs R.Janavičius ten kultivavo kitą kovinio sporto šaką – džiudžitsu. Per devynerius metus jis garantavo sau juodą diržą, o visos varžybos, kuriose tekdavo dalyvauti, vykdavo su kimono.
„Paskaičiavau, kad be kimono nebuvau kovojęs aštuoniolika metų. 2003-aisiais teko varžytis Šakiuose, kur atvyko tokio kalibro tuometinės bušido žvaigždės kaip Erikas Petraitis, Petras ir Povilas Markevičiai, Marius Gudas.. Pirmą kovą kažkokiu būdu taškais laimėjau, o prieš M.Gudą neturėjau jokių šansų. Tai nuo to laiko mano draugystė vyko tik su kimono“, – prisiminimais dalinosi R.Janavičius.
Rudenį sugrįžęs į Lietuvą, kovotojas nuvyko pas Lietuvos graplingo federacijos Kęstutį Smirnovą bei pradėjo ruoštis būsimam čempionatui. Akivaizdu, kad tos pamokos padėjo nukeliauti iki pačios viršūnės.
„Norėdamas eiti į priekį, privalai treniruotis. Tad tą ir darau. Kartais su kimono, kartais be kimono, kartais viename klube, kartais kitame. Nuvykau pas trenerį Ričardą Piepolį, tai buvau nustebintas, kiek pas jį yra gabaus jaunimo.
Dabar man ir pačiam norisi treniruoti jaunimą. Taip pat dar norisi ir pačiam treniruotis. Per daug savęs nespaudžiu, bet planuoju dalyvauti varžybose, kuriose sieksiu užsibrėžtų tikslų. Kitas momentas – manęs Lietuvoje nebuvo penkiolika metų, tad čia kol kas jaučiuosi kaip užsienietis. Nėra lengva, bet gailėtis nėra ko, nes grįžti norėjosi“, – sakė R.Janavičius.
Sportininkas jau atprato nuo juokelių apie bendravardį ir bendrapavardį dainininką, tačiau neslepia, kad anksčiau tą pabrėžti būdavo itin populiaru.
„Susidariau įspūdį, kad jaunesnė karta turbūt net nežino, kad toks žmogus kažkada egzistavo, tačiau mano jaunystės laikais per paskaitas juokaudavo, kad koncertuoju“, – prisiminė R.Janavičius.
