Spiginant šviestuvams ir žiūrovų žvilgsniams Donata (32 metai) dėkojo savo šeimai už palaikymą, artimiesiems „ačiū“ tarė ir Milda, tačiau netrukus sportininkė pasakė žodžius, kurie privertė visus įsistebeilėti.
27-erių irkluotoja jautriai padėkojo visiems už pagalbą einant sunkiu keliu ir pacitavo dizainerį Juozą Statkevičių.
„Orevurar“, – 2021 metų Lietuvos sportininko apdovanojimuose tarė M.Valčiukaitė ir patraukė eiti nuo pakylos, tačiau dar akimirką sustojo – Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) organizuojamo renginio vedėjas Mindaugas Stasiulis dar kartą perklausė, ar tai išties „sudie“.
Nėra jokių abejonių, kad šį klausimą antradienį kartu su D.Karaliene Metų olimpinės komandos apdovanojimą laimėjusi Milda išgirs dar ne vieną kartą. Ir veikiausiai net ne dešimtį.
„Nebuvo konkrečios dienos. Buvo ilgai kauptas sprendimas – gal pusantrų metų. Sprendimas šiandieną atrodė labai aiškus, bet jis man sukėlė labai daug emocijų ir ašarų. Buvo neramu. Žinojau, kam ruošiuosi, bet vien tai, kad pasakiau tai oficialiai, kėlė daug emocijų“, – apie sunkiai, bet tvirtai priimtą sprendimą kalbėjo M.Valčiukaitė.
Itin sudėtingą žingsnį žengti turėjusi irkluotoja savo sprendimu pasidalino tik su pačiais artimiausiais žmonėmis. Be jokios abejonės tai žinojo jos mylimasis irkluotojas Saulius Ritteris. Staigmena tai tapo D.Karalienei.
„Kol kas su ja nekalbėjome. Manau, kad žinia jai buvo ne naujiena. Bet Lietuvoje nėra tiek moterų irkluotojų, kad būtų galima lengvai pasirinkti porininkę, bet jų yra. Donata yra labai stipri tiek individualiai, tiek komandoje. Linkiu jai lengvo prisitaikymo prie lengvų pokyčių“, – kalbėjo M.Valčiukaitė.
M.Valčiukaitės noras tai pasakyti užlipus ant scenos per Metų sporto apdovanojimus spindėjo simbolizmu. Tai – tikros eros pabaiga. Milda ir Donata 2016 metų Rio de Žaneire iškovojo bronzos medalį, o tada išsiskyrė – D.Karalienė pasuko šeimyniu keliu, o toliau besitreniravusi M.Valčiukaitė patyrė sunkią stuburo traumą, po kurios nebuvo tikra, ar iš viso galės vaikščioti.
Bet šiemet jos vėl suvienijo jėgas ir pademonstravo neįtikėtiną valią – iškovojo Europos čempionato sidabrą, o Tokijo olimpiadoje užėmė 4-ąją vietą.
„Galvojau, kaip geriausiai tai padaryti – ar oficialiu pranešimu, ar čia. Norėjau tuo su bendruomene pasidalinti apdovanojimų metų. Tiesiog turėjau tokį norą“, – apie pakankamai sensacingą žinios paskelbimą kalbėjo Milda.
Po keliasdešimties minučių ji apkabino apdovanojimuose viską stebėjusį S.Ritterį. Olimpinis vicečempionas apie savo sprendimą baigti karjerą paskelbė spalį. 33 metų sportininkas dabar yra Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinis sekretorius.
„Paveikė minimaliai, nes viduje reikia nuspręsti, ar nori tai daryti, ar ne. Žinoma, kai antra pusė – kartu, palaikymas didžiulis. Tikrai santykių prasme tai...Patys visi supranta, kad geriau. Bet sprendimas buvo kompleksinis. Jeigu viduje turėčiau noro sportuoti, Sauliaus karjeros pabaiga manęs nebūtų taip paveikusi“, – atviravo M.Valčiukaitė.
– Milda, kas jums labiausiai įsiminė per šį sunkų ir ilgą karjeros etapą?
– Kai viskas pasibaigia, atsisuki atgal ir pradedi dairytis į kelią, kurį nuėjai. Kai sportuodavau ir ruošdavausi varžyboms, visada susikoncentruodavau tik į tai, kas blogai, kam nepasiruošus. Varžybų nematydavau, nes jaudindavausi.
Dabar atsigręži ir pagalvoji: kodėl aš tuo nepasimėgavau labiau? Kodėl aš to nemačiau? Kodėl aš to taip neįvertinau?
Galvojant apie karjerą kyla mintys, kad galėjau labiau pasimėgauti. Galėjau prie to paties rezultato ir tikslo siekimo viską matyti plačiau.
– Kokie svertai galiausiai nulėmė jūsų sprendimą?
– Labai daug dalykų – galbūt mano sveikatos būklė, traumos, kurias turėjau. Jos – labai rimtos. Norint sportuoti reikėtų didelių pastangų ir daug pagalbos iš šalies. Kaip minėjau – Sauliaus karjeros pabaiga bei tam tikri nesklandumai federacijoje, kurie išsunkė ir emociškai, ir fiziškai.
Toks noras pradėti naują gyvenimo etapą, pabaigti universitetą ir realizuoti save kitoje srityje. Norėjosi tai padaryti dabar.
– Savo kalboje užsiminėte, kad toli nepabėgsite. Koks tas kitas etapas?
– Kol kas ne. Gyvenu studentišką gyvenimą, bet nuo sporto toli pabėgti nenorėčiau. Norėčiau likti šioje bendruomenėje. Dabar gyvename Trakuose, tad būnu irklavimo bazėje, tad kas norės, tikrai pamatys.
– Jūsų ir Donatos treneris Virgaudas Leknickas po Tokijo olimpiados nebuvo tikras, ar jūsų pora neišsiskirs. Ar jau tada galvojote, kad tai – paskutinis karjeros startas?
– Manau, kad jis matė, nes kelias, kurį ėjome, buvo nelengvas. Buvo daug duobių ir abejonių. Jis nežinojo, bet būdamas šalia mūsų tai jautė ir matė.
– Olimpiadoje atvirai kalbėjote, kad po stuburo operacijos net nežinojote, ar galėsite vaikščioti, jau nekalbant apie sportą. Kokia jūsų sveikata dabar?
– Mano stuburo problemos ir operacijos – visam gyvenimui. Nesvarbu, ar sportuosiu, ar ne. Tuo rūpintis ir prisižiūrėti reikės. Irklavimas ir monotiniški judesiai, treniruotės po 6 valandas per dieną prie tų sveikatos problemų tikrai prisidėjo.
– Turbūt jau pajautėte, ką reiškia gyventi ne sportininko gyvenimą. Koks jis?
– Kol kas labai smagus. Tai – pirmi mėnesiai, tad negaliu užsisėdėti. Gyvenu labai smagiai. Susitikau su draugais, leidau sau ir pavakaroti, panaktinėti. Daug pramogų, kurių negalėjau leisti būdama sportininke. Tai džiugina.
Naujas etapas, tad paragavau to kito gyvenimo. Bet dabar reikia išsikelti naujus tikslus ir integruoti į likusią visuomenės dalį.
– LIF prezidentas Mindaugas Griškonis viliasi, kad persigalvosite...
– Na, jis labai bando, bet toks mano sprendimas. Galbūt kažkas ateityje ir pasikeis. Jis labai tikisi ir labai stengiasi.
– Tai paliekate „gal“?
– Aš sau „gal“ nesakau, bet Mindaugas labai atkaklus, tad nežinia, kas jam gali pavykti.
