Pasaulio jaunių dešimties šokių čempionatas Vilniuje: ar pažįstate visus šokius?

Gruodžio 4 dieną ant Vilniaus „Avia Solutions Group“ arenos parketo matysime ir šalies jaunių čempionus Kiprą Kūrą ir Elzę Gintvilę Valiūnaitę. Lapkritį jaunieji šokėjai jau spėjo sudalyvauti tiek Lotynų Amerikos, tiek standartinių šokių pasaulio čempionatuose, kuriuose liko per plauką nuo medalių – užėmė ketvirtąsias vietas.

Kiekviena šeštadienį Vilniuje vyksiančio turnyro pora iš viso pademonstruos 10 skirtingų šokių, o ant parketo tądien žengs net iki 40 kartų. Čempionato metu žiūrovai galės mėgautis standartiniais šokiais – lėtu valsu, tango, Vienos valsu, fokstrotu ir kvikstepu, o taip pat Lotynų Amerikos šokiais – samba, čia čia čia, rumba, pasodobliu bei džaivu. Susipažinkime su kiekvienu iš dešimties šokių.

Šokių karaliumi tituluojamo valso pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio suktis (lot. volvere), o šokio istorija skaičiuojama nuo XVIII a. pabaigos. Nors šiais laikais valsas yra labai gerbiamas šokis – taip buvo ne visada. Iš pradžių valsas buvo tik lėto tempo ir jis buvo šokamas nedidelėse patalpose Vienos viešnamiuose. Dėl privalomo porų apsikabinimo šokant, jis laikytas nepadoriu. Nepaisant amoralaus šleifo, valsas greitai išpopuliarėjo ne tik Austrijos, bet ir kitų Europos šalių miestiečių buityje. Galiausiai, valsui sužibėjus keliuose ryškesnių operų pastatymuose, jį šokti pradėjo ir Vienos aristokratija. Tiesa, verta paminėti, kad Berlyne, Šveicarijoje ir Anglijoje šis šokis iki pat XIX a. pabaigos buvo uždraustas.

Tango

Tai energingas ir aistringas šokis su įdomia istorija. Tango gimtine yra laikoma XIX a. pabaigos Argentina bei Urugvajus. Nors egzistuoja daug teorijų iš kur ir kaip atsirado šis šokis, iš pradžių tango sietas su žemaisiais visuomenės sluoksniais, laikytas nepadoriu ir vulgariu. Tango užkariavo smuklių šokių sales, kabaretus, kino teatrus, miesto centro restoranus, tačiau aukštuomenė jo nepripažino. XX a. pradžioje tango „virusą“ į Paryžių atvežė čia laimės ieškoti atplaukę argentiniečiai tango kompozitoriai ir atlikėjai. Senajame žemyne šokis greitai išpopuliarėjo ir tuomet jau pergalingai grįžo į savo gimtinę, kur tapo visų pripažintu estrados ir salonų šokiu. Vienu svarbiausių tango kompozitorių laikomas argentinietis Astoras Piacola. Tango šokio sistemą standartizavo anglai, o 1922 m. vyko pirmosios šiuolaikinio tango varžybos.

Vienoje išpopuliarėjo greito tempo valso atmaina, kuri buvo pavadinta Vienos valsu. Pastarasis šokis šokamas bene dvigubai greitesniu tempu nei lėtas valsas, todėl tai kur kas energingesnis šokis. Pirmą kartą viešai Vienos valsas šoktas 1815 metais per Vienos kongreso pokylį. Prie spartaus elegantiškojo Vienos valso išpopuliarėjimo stipriai prisidėjo valsų karaliumi tituluojamo Johanno Strausso (sūnaus) muzika. Kino mėgėjams šokis gerai pažįstamas iš senosios kino klasikos. Šiam šokiui būdingas progresyvus ir dinamiškas judėjimas. Kai kurie plunksnos genijai Vienos valsą vadina širdies šokiu. XIX a. viduryje Vienos valsas tapo populiariausiu šokiu pasaulyje. Juo iki šių dienų dažnai pradedami ir baigiami pokyliai.

Šokio šaknys glūdi JAV, kur fokstrotas susiformavo maždaug 1912 metais. Jau po kelerių metų, prie pat Pirmąjį pasaulinį karą, šis šokis atkeliavo į Europą, kur šokių salėse kėlė milžinišką susižavėjimą – linksma fokstroto melodija ir gana paprasti šokio žingsneliai buvo tai, ko reikėjo atsipalaiduoti norintiems trumpam iš armijos grįžusiems vyrams. Tiesa, nuo to laiko fokstrotas stipriai pasikeitė ir iš paprasto šokio tapo gana sudėtingu iššūkiu ant parketo besisukantiems šokėjams. Nepaisant pokyčių, jis sugebėjo išlaikyti savo gražią ir romantišką prigimtį. Fokstrotą sudaro greitų ir lėtų žingsnelių, atliekamų pagal ramią muziką, virtinė. Jis neretai pavadinamas standartinių šokių „Rolls Royce‘u“.

Trumpai tariant, šis šokis – tai greitas fokstroto variantas. Kvikstepas yra labai gyvas, nuotaikingas, net kiek šmaikštus šokis su bėgimo, šuoliukų ir pašokimų elementais. Kai kvikstepą šoka aukščiausio meistriškumo poros, gali susidaryti įspūdis, kad šokėjai skrieja virš parketo. Nors jį sušokti nelengva, kvikstepą labai smagu stebėti. Kvikstepas kildinamas iš Anglijos, kur buvo standartizuotas 1927 metais, sujungus čarlstoną ir greitąjį fokstrotą. Kvikstepas dažniausiai šokamas skambant džiazui arba svingo melodijoms.

Nors šis šokis užgimė Brazilijoje, samba yra bendras įvairių afrikinių šokių pavadinimas, kuriuos į Lotynų Ameriką atvežė bantų tautos. Angolos bantų kalba žodis „samba“ reiškia pilvo ir dubens judesius, o šiuolaikinės sambos protėviu laikomas šokis „samba del Moro“. 1905 metais pirmoji dabartinės sambos forma pasirodė Paryžiuje, 1917 metais šokis tapo Rio karnavalo šokiu, o per ateinantį dešimtmetį samba paplito Europos žemyne. Visas pasaulis sambą ėmė šokti maždaug po Antrojo pasaulinio karo, o 1950-uosius galime laikyti sambos klestėjimo metais. Daug žmonių sambą vadina gan padaužišku šokiu, bet kartu jame galima įžvelgti ir nemažai ilgesio bei melancholijos. Šis šokis šokamas beveik vienoje vietoje, o šokėjai, tarsi švytuoklės, juda pirmyn ir atgal.

Šokio pradininku ir kūrėju laikomas kubietis Enrikė Chorinas šį šokį sukūrė įkvėptas šokio mamba, o čia čia čia pavadinimas gimė nuo šokėjų batų kaukšėjimo į parketą. 1940 metais Kuboje pasirodžiusi čia čia čia visame pasaulyje paplito maždaug 1954 metais. Per kelerius metus tai tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų. Čia čia čia yra greitas, linksmas šokis su stipriais klubų judesiais ir charakteringu ištiesinamų kelių ritmu. Laikui bėgant, čia čia čia įgavo daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų, bet iki šių dienų tikrai neprarado gyvumo. 1961 metais čia čia čia įtraukta į oficialią šokių konkursų programą.

Rumba – Lotynų Amerikos šokių karalienė. Visgi, manoma, kad pats šokis Kuboje ir Pietų Amerikoje užgimė susimaišius kolonizatorių iš Europos bei vergų iš Afrikos tautiniams šokiams. Maždaug XIX a. pabaigoje susiformavusio šokio pavadinimas yra kilęs iš žodžio, reiškiančio susibūrimą ar šventę. Istorikai spėja, kad pradinė rumbos forma kilo iš erotinio piršlybų šokio, todėl nieko keisto, kad rumba yra laikoma meilės šokiu. 1920 metais į JAV atkeliavusi rumba po 10 metų pasiekė Angliją, kur tapo itin populiari. Šiuo metu pasaulyje yra paplitę du rumbos variantai: kubietiškoji, kurią šoka sportinių šokių šokėjai, ir amerikietiškoji (arba kvadratinė) – paprastesnė ir lengviau išmokstama, skirta plačiajai auditorijai.

Šis šokis kartais yra vadinamas ispanišku maršu. Manoma, kad pasodoblis yra kilęs iš prancūzų pėstininkų maršo, vadinamo „pasredouble“. Šokio metu atliekama net 130 žingsnių per minutę, o kas antras žingsnis yra pabrėžiamas. Ispanijoje išpopuliarėjęs šokis maždaug 1920 metais Paryžiuje įgavo kovos su buliumi elementus ir figūrų pavadinimus. Pasodoblis kartais vadinamas ir „vyrų šokiu“, nes vyras vaizduoja matadorą, o moteris atlieka tik raudono audeklo, muletos funkcijas. Tiesa, yra figūrų, kurias atliekant dominuoja ir moteris. Pasodoblį galima laikyti vieninteliu Ispanijos indėliu į sportinių šokių programą, tačiau už šokių čempionatų ribų šis šokis daug populiarumo nesulaukia.

Džaivas atsirado apie 1940 metais amerikiečių kareiviams į Europą atvežus šokį bugi-vugį, o pradžią džaivui davė bliuzo muzika. Nors pats šokis skirtingose šalyse vadintas skirtingai (džitebugas, bepop, rokenrolas ir kitaip) – galiausiai išliko žodis džaivas, juodaodžių žargonu reiškiantis susijaudinimą, ekstazę, gyvenimo džaugsmą. Šio šokio populiarumui daug įtakos turėjo rokenrolo muzika, o ypač atlikėjai Biusas Heilis ir Elvis Preslis, kurių koncertų metu dažnai pasirodydavo profesionalių šokėjų pora, todėl džaivas itin patraukė jaunimo dėmesį. Nuo 1968 metų džaivas tapo Lotynų Amerikos šokių čempionatų dalimi.