„Gintautas Umaras. Vienintelis“ – taip pavadintas Stasio Petkaus režisuotas filmas apie 1988 m. geriausią Lietuvos sportininką.
Toks pavadinimas pasirinktas ne atsitiktinai – G. Umaras iki šiol yra pirmas ir vienintelis Lietuvos sportininkas, sugebėjęs iš vienų olimpinių žaidynių parsivežti du aukso medalius.
Dviratininką išugdęs treneris Narsutis Dumbauskas dokumentiniame filme atskleidžia ypatingą auklėtinio savybę.
„Gintautas turėjo didelę Dievo dovaną. Mano grupėje yra buvę daug visokių. Treniruotėje sportininkas nuostabiai važiuoja, labai gerai jaučiasi, bet per varžybas tegali pademonstruoti daugiausiai 50 procentų to, ką darė per treniruotes.
Gintautas per atsakingas varžybas save realizuodavo 150 proc. Daugiau negu jis gali. Tokia vidinė jėga, toks nusiteikimas“, – pastebėjo treneris N. Dumbauskas.
Jeigu G. Umaras pelnytai įvardinamas vienu geriausių visų laikų Lietuvos dviratininkų, N. Dumbauskas pelnytai yra pripažintas geriausiu visų laikų šalies dviračių sporto treneriu. Galima rasti filmą ir apie šią asmenybę. 2020 m. sukurto filmo pavadinimas – „Narsutis Dumbauskas. Dviračių sporto profesorius“.
Apie šių dviejų ryškių sporto asmenybių sąveiką vaizdžiai pasisakė ir vienas žinomiausių Lietuvos redaktorių, žurnalistų, knygų apie dviračių sporto autorius Gedvydas Vainauskas.
„Treniruoti G. Umarą buvo labai sunku, nes jis labai užsispyręs ir turintis savo nuomonę. O N. Dumbauskas – lygiai toks pats žmogus, kuris jokiu būdu neatsitrauks ir neatsiprašys. Susidūrė du labai tvirti charakteriai, o iš jų išsilydė labai kietas metalas.
Jeigu kažkurio charakteris būtų švelnesnis, matyt, kažkuris būtų tiesiog neišlaikęs“, – sakė buvęs dviratininkas.
Savo ir trenerio charakterio kietumo neslepia ir pats filmo herojus G. Umaras.
„Savo gyvenime neturiu kito tokio pavyzdžio. Suprasdamas, kad tau su tuo žmogumi (O. Dumbausku, – autoriaus pastaba) yra sudėtinga sutarti dėl tam tikrų metodinių ar psichologijos niuansų, kur, atrodytų, bet kuriame kitame darbe jūs tiesiog trenktumėte durimis ir viskas baigtųsi... Dirbdami tokioje aplinkoje mes pasiekėme rezultatų, kurių su gerais draugais vargu, ar pasiektum. Mes pasiekėm.“
Abu tvirto charakterio ir neramių politinių santvarkų užgrūdinti charakteriai, kurie Lietuvai atnešė net du olimpinius čempionų titulus, šiandien gyvena emociškai ramesnį, tačiau vis dar aktyvų gyvenimą.
„Gintas visada buvo komandos siela. Jis mūsų komandoje startuodavo pirmoje pozicijoje, kuri yra sunkiausia. Jis turėdavo padėti įsibėgėti komandai, nors prieš tai ką tik kovėsi dėl individualių lenktynių nugalėtojo vardo. Tai ypatingai sudėtinga. Ir tokia Ginto siela išliko iki pat šiandien.
Dviratininkai daug metų iš eilės, maždaug spalio viduryje, renkasi Klaipėdoje. Jie sėda ant dviračių, važiuoja į Palangą, ten pavalgo barščių, grįžta namo į Klaipėdą, persirengia ir važiuoja į pirtį. Viskas yra bendravimas. Tai – iniciatoriaus Ginto siela“, – sakė treneris N. Dumbauskas.
Tiesa, prisimindamas savo karjeros pradžią, G. Umaras teigė, kad pernelyg didelio tikėjimo iš pirmojo trenerio Vytauto Slaninos, būsimas olimpinis čempionas nesulaukė.
„Pamenu, važiuojam su treneriu autobusu namo. Spaudžia toks žieminis šaltukas ir klausiau jo: „Treneri, pasakykit, praėjo vienas sezonas. Svarstau, man čia verta užsilikti ar galiu kažko pasiekti?“ Mane tas maksimalizmas kažkaip veikė ir norėjau laikytis krypties. Treneris atsargiai ir pedagogiškai atsakė: „Gal kas nors ir gali gautis. Neblogas sezonas buvo, bet sunku kažką pasakyti.“
Iškart perklausiau: „Ar iš manęs galėtų gautis pasaulio čempionas, ar bent kažkokį medalį galėčiau laimėti?“ Treneris išpūtė akis, nieko nepažadėjo, jokios patvirtinančios informacijos ar padrąsinimo negavau. Mes pašnekėjome kaip vyras su piemeniu, kuris norėtų būti vyru“, – pokalbį su pirmuoju treneriu prisiminė G. Umaras.
Kas žino, galbūt būtent toks atsargus nusipelniusio trenerio V. Slaninos vertinimas G. Umarui suteikė dar daugiau motyvacijos ateities pergalėms.
Kalbėdamas apie tokius egzistencinius klausimus kaip žmogaus gyvenimo tikslas ir laimė, dukart olimpinis čempionas G. Umaras svarstė: „Manau, kad kaip pagrindinio gyvenimo tikslo – laimėti olimpines žaidynes – negalima kelti. Tai yra tam tikras egoizmas. Gyvenime turi padaryti kažką daugiau. Gyvenime mums visiems duota, visų pirma, užauginti vaikus. Turiu apgalvotą pasakymą, kas yra žmogaus laimė. Manau, kad gyvenimo laimė yra vaikystės prisiminimai, vaikų sėkmė, kelionių įspūdžiai.
Vis tik jeigu siekdamas tų trijų dalykų gali padaryti laimingais ir kitus žmones, kad jie džiaugtųsi susitikę su tavimi, kad tu jiems teiktum kažkokios naudos, galbūt kartais net įbrukdamas kokį patarimą... Mano mama mėgdavo įbrukti patarimų, turbūt ir man tas yra perduota.
Jeigu turi sritį, kurioje esi vilkas tvirtais dantimis ir gali pasakyti, kaip kąsti ar kaip glostyti, tai taip pat gali būti gyvenimo tikslas.“
