Praėjusią savaitę pasibaigusios Tokijo paralimpinės žaidynės Lietuvai padovanojo net tris medalius. Bronzos medalius iškovojo plaukikas Edgaras Matakas, dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis ir šalies aklųjų riedulio (golbolo) rinktinė.
„Galvojome, kad vienas būtų gerai, du – labai gerai, bet atsirado trys ir visa Lietuvos paralimpinė šeima esame labai nustebinti bei džiaugiamės rezultatais.
Dėl COVID-19 pandemijos sportininkai turėjo sunkų pasiruošimą paralimpinėms žaidynėms. Dėkoju visiems paralimpiečiams – jie rado stiprybės savyje ir tinkamai pasiruošė paralimpinėms žaidynėms bei iškovojo tris medalius. Džiugu.
Puikiai dirbo ne tik sportininkai – norisi padėkoti ir mūsų delegacijos vadovei Astai Narmontei, jos dėka viskas net ir sudėtingomis pandemijos sąlygomis praėjo sklandžiai.
Norime pasidžiaugti ir pasididžiuoti savo sportininkais, kad į Lietuvą buvo parvežti trys medaliai“, – paralimpiečių pasiekimais ir Lietuvos paralimpinės rinktinės darbais džiaugėsi M.Bilius.
Pasak šalies paralimpinio komiteto prezidento, Tokijuje vykusią sporto šventę stebėjo kiek daugiau nei 4 mlrd. žiūrovų – 2016-ųjų Rio paralimpinėse žaidynėse auksu sužibęs M.Bilius džiaugėsi vis labiau populiarėjančiu neįgaliųjų sportu.
„Tokijo paralimpinių žaidynių organizatoriai skelbė, kad šį sporto renginį stebėjo 4,25 mlrd. žmonių – tai yra didžiulis skaičius. Džiugu, kad tokioje akivaizdoje sportininkai garsino Lietuvos vardą.
Dėl didesnio dėmesio Tokijo paralimpinėms žaidynėms į mus pradėjo kreiptis vis daugiau žmonių su negalia, kurie norėtų prisijungti – pasportuoti, būti fiziškai aktyviais“, – samprotavo paralimpinio komiteto vadovas.
Jis taip pat pridūrė, kad priešingai, nei mano daugelis valdžios atstovų, didžiulė konkurencija yra ne tik paralimpinėse žaidynėse, bet ir vidinėje kovoje norint patekti į paralimpiadą.
„Patekti į paralimpines žaidynes konkurencija yra labai didelė. Tai nėra tik A normatyvo įvykdymas. Kiekviena šalis turi savo kvotas, o joms įtakos turi pasaulinis reitingas, valstybės gyventojų skaičius ir kitos sąlygos.
Vidinė konkurencija tarp sportininkų, kad patektum į paralimpines žaidynes yra didžiulė. Didelė konkurencija yra ir pačiose paralimpinėse žaidynėse“, – teigė M.Bilius.
Per didelė diskriminacija
Vis dėlto Lietuvą garsinusių paralimpiečių sugrįžus į gimtinę laukė kur kas mažesnės premijos nei olimpinėse žaidynėse kovojančių sportininkų.
Visiems bronzą Tokijuje iškovojusiems neįgaliesiems sportininkams yra numatyta skirti po 6120 eurų premiją. Tuo tarpu Tokijuje besivaržiusiems olimpiečiams už bronzos medalį buvo planuota skirti po 45 tūkst. 760 eurų premiją.
Premijų už bronzos medalį skirtumas siekia kiek daugiau nei septynis kartus.
Maža to, priešingai nei olimpiečiai, bronzos medalį iškovoję paralimpinės rinktinės nariai liko ir be rentos, kuri yra numatyta tik pirmosioms dvejoms paralimpinių žaidynių vietoms.
Tuo tarpu olimpiečiams rentos skiriamos ir visas tris užimamas vietas.
Dėl per didelių premijų skirtumų bei rentos klausimo Lietuvos paralimpinio komiteto vadovai jau ne kartą trypė valdančiųjų institucijų slenkstį. M.Bilius tikisi, kad šį kartą neįgalieji bus išgirsti.
„Tai, kas šią akimirką vyksta vyksta su premijomis yra diskriminacija ir nehumaniška. Taip neturėtų būti.
Manau, kad priėjome prie to, kad tai nėra tik kalbos. Reikia daryti rimtus veiksmus kalbant su ministerijomis, Prezidentūra, Vyriausybe ir Seimu. Manau, kad viskas pajudės į priekį.
Dėl rentų ir premijų sportininkams šiuo metu ministerijoje yra sudaryta darbo grupė. Specialistai atlieka skaičiavimus – medalių kiekis yra padalinamas iš dalyvių skaičiaus.
Mano, kaip žmogaus nuomone, premija yra skiriama už darbą ir Lietuvos vardo garsinimą. Visi šie kriterijai turėtų būti įtraukti į premijų dydžius. Tikiuosi, kad į tai bus atsižvelgta.
Kalbant apie rentas, 2018 metais buvo nuspręsta skirti rentą ir antrosioms vietoms, nes iki tol valstybinę rentą gaudavo tik paralimpinis čempionas. Sveikųjų sportininkai gauna rentas už prizines vietas olimpiadoje bei tapdami pasaulio ir Europos čempionais.
Mes uždavėme klausimus, kodėl kai vyksta paralimpinės žaidynės, pasaulio ir Europos čempionatai yra įteikiami medaliai, o rentų sulaukia ne visi. Atsakymas buvo – žingsnis po žingsnio.
Tikiuosi, kad ir trečioji paralimpiečio vieta atsiras rentų sąraše. Laukiame, dirbame. Asmeniškai kalbu ir su Seimo nariais, ir su neįgaliųjų komisija Seime. Buvo iškeltas klausimas ir džiugu, kad Seimo nariai mano, jog reikia suvienodinti sveikųjų ir neįgaliųjų premijas bei skirti rentas visoms trims vietoms.
Po Rio žaidynių mūsų premijos buvo padvigubintos, tikiuosi, kad ir dabartinė Vyriausybė atsižvelgs ir pakeis premijų dydį tiems sportininkams, kurie jau dabar iškovojo bronzos medalius, nes nuo sveikųjų olimpinio bronzos medalio skirtumas yra beveik 7,2 karto. Nemanome, kad taip turėtų būti.
Parašėme raštą Premjerei Ingridai Šimonytei, nes premijų klausimą sprendžia Vyriausybė. Premjeres nutarimu galėtų būti padidintos premijos.
Norėčiau paraginti premjerę susėsti ir pakalbėti apie sportininkus, kurie jau yra iškovoję medalius ir tinkamą jų įvertinimą.
Ilgojoje perspektyvoje norisi, kad būtų kuo mažesnė diskriminacija premijų atžvilgiu.
Mūsų valstybė jauna. Buvome Sovietų Sąjungos dalis, o šioje valstybėje buvo teigiama, kad neįgaliųjų nebūdavo išvis. Matant, kaip sparčiai tobulėja mūsų visuomenė, kurios dalis yra politikai, manome, kad šis klausimas užtruko per ilgai.
Atėjo ta diena ir reikia nuspręsti, kuria kryptimi eina Lietuva. Jei mes sakome, kad norime gyventi diskriminacijoje – man labai keista“, – samprotavo M.Bilius.
Tikisi daugiau supratingumo
Per mažos premijos ir neskiriamos rentos nėra vienintelė šalies paralimpiečių problema. Nors Lietuvos neįgaliųjų sportui pritaikoma infrastruktūra juda į priekį, tačiau paralimpinio komiteto vadovas tikisi, kad objektų, kuriose sėkmingai galėtų sportuoti neįgalieji būtų kuo daugiau.
Sporto mokyklų problema taip pat Lietuvos neįgaliųjų sportui sukelia nemažai galvos skausmo.
Pagal dabartinę tvarką daugelis sporto mokyklų į savo grupes neįgaliuosius gali priimti, kurių amžius siekia iki 21-erių metų. Šį skaičių, pasak M.Bilio, reiktų vėltinti, nes neįgaliųjų sporto mokyklų situacija skiriasi nuo sveikųjų.
„Norėtųsi, kad negalią turintiems sportininkams būtų pritaikyta vis daugiau pastatų ir objektų. Šiuo metu vykdome programą „Parateam Lietuva“, kurios pagrindinis ženklas yra gilė ir ji yra klijuojama prie neįgaliesiems pritaikytų pastatų.
Ne visos salės sportininkams yra pritaikytos tinkamai, tačiau mes randame išeitis.
Sportininkai su negalia yra labai tvirti ir stiprūs psichologiškai. Jie sugeba prisitaikyti prie sąlygų, kad ir kokios jos būtų.
Bendraujame praktiškai su visomis savivaldybėmis. Norime, kad sportininkai galėtų sportuoti sporto mokyklose ir treneriai už tai gautų atlygį.
Kai kuriuose savivaldybėse jau taip yra. Pavyzdžiui Šiaulių ir Panevėžio savivaldybės stengiasi suteikti sąlygas ir skiria vienodo dydžio premijas kaip ir sveikiems sportininkams. Manau, kad valstybė galėtų padaryti tą patį.
Sporto mokyklose situacija taip pat nėra vienoda, nes pagal viską treneris neįgalųjį sportininką savo grupėje gali turėti, kai jis yra iki 19-os ar 21-erių metų.
Bandome kalbėti su savivaldybėmis ir norime parodyti, kad paralimpinėse žaidynėse amžiaus vidurkis yra kiek didesnis nei olimpinėse žaidynėse. Mes nė vienas nežinome, kada galime patirti tam tikrą negalią. Mano atveju, aš 28-erių patekau į avariją ir dėl savo amžiaus negalėjau priklausyti jokiai sporto mokyklai.
Treneriai, kurie dirbo su manimi, jie tai darė nemokamai. Lygiai tokia pati situacija yra ir su bronzos medalį iškovojusiu O.Bareikiu, kuris pagal savo amžių negali priklausyti jokiai mokyklai.
Šie klausimai taip pat yra sprendžiami savivaldybėse. Manau, kad viskas pajudės tinkama linkme“, – kalbėjo M.Bilius.
