Garsus 35 metų sportininkas be didesnių užuolankų prabilo apie tuos veikėjus, kurie prieš tai sugriovę visą buvusią gerai veikiančią sporto sistemą neva dabar bando gelbėti Lietuvos sportą, kuris pastaruosius trejetą metų ritasi žemyn.
Labiausiai tai pasimatė per Tokijo olimpiadą, kai varžybose dalyvavo apgailėtinas mūsų šalies atletų, o vos vieną apdovanojimą iš žaidynių Lietuva buvo parsivežusi tik iš 1996 metų Atlantos olimpiados.
Dar prieš ketverius metus buvo įspėjama, kad žlugdant turimą sistemą galima sulaukti tragiškų rezultatų, tačiau tuomet į sporto gelbėtojų vaidmenį įsijautę vadukai be didesnės sąžinės griaužimo viską sunaikino ir dabar bando imtis gelbėtojų vaidmenio.
M. Griškonis be užuolankų rašo, kad buvęs Kūno kultūros ir sporto departamento direktorius Edis Urbanavičius „įsiamžino“ kaip sporto griovėjas, tačiau dabar bando varstyti politikų kabineto duris ir imasi „gelbėtojo vaidmens“.
Taip pat galimai teko nemenka dozė kritikos ir dabartiniam Seimo nariui, praeityje dukart olimpiniam čempionui Virgilijui Aleknai. Mat šioje kadencijoje garsus disko metikas eina Jaunimo ir sporto komiteto vadovo pareigas, o prieš aštuonetą metų pralaimėjo kovą dėl LTOK prezidento posto šaulei Dainai Gudzinevičiūtei.
M.Griškonio mintys apie Lietuvos sporto ateitį valdininkų ir politikų kabinetuose.
„Netrumpai apie sporto ateitį.
„Lietuvos sportas – dugne“. Pažįstama frazė? Taip.
Ar atsibodo? Taip.
O girdėjote šitą: „Būtina sporto reforma“? Arba dar geresnę – „Reikalingi pokyčiai šalies sporte“?
Manau, kad atsakymas tas pats – taip.
Bet ar realiai suvokiame, kad tie, kurie atsakingi už tai, kur yra Lietuvos sportas šiandien, yra tie patys, kurie daugiausiai ir garsiausiai kalba apie permainas? Sakysit, kad kaltinu. Gal. Bet tam turiu pagrindą.
Tad apie viską iš eilės, – rašo M.Griškonis. – Lietuvos sportas visuomet būdavo lydimas žodžio „politika“. „Sporto politika“ bloga, nestrategiška, reikalingos permainos, reikia atsisakyti valstybės kišimosi, reikia keisti federacijų darbą, reikia įgyvendinti naują politiką ir taip toliau. Politika visur. Ne vienerius metus.
Sportas yra politizuotas. Dar nuo sovietinių laikų, kuomet už sportą buvo atsakinga centrinė valdžia. Tą patį perkėlėme ir į nepriklausomą Lietuvą. Ir taip nutiko, kad už mus sprendimus priiminėjo ne sporto bendruomenė, o už pareigūnus atsakinga institucija.
Ji buvo atsakinga ir už daugelį sporto infrastruktūros projektų, tame tarpe – bazes. Trumpai tariant, VRM buvo pavesta kuruoti sportą.
VRM kuravo Kūno kultūros ir sporto departamentą, o pastarasis – dar keletą įstaigų. Tarp jų ir Lietuvos olimpinį sporto centrą, kurio koridorius daugelis mūsų žino atmintinai. Šio centro netekus pradėjome riedėti žemyn.
Netekome medikų, trenerių ir baisiausia, netekome valstybės dalyvavimo olimpinėje programoje, kuri veikė iki tol. Veikė taip, kad visi politikai turėdavo kur kas daugiau galimybių pasifotografuoti su mūsų iškovotais medaliais, o mes galėdavome pasijusti vertinami. Bent laikinai. Bet prie to pripratom. Apie olimpinę programą norisi pakalbėti kiek plačiau.
Olimpinė programa buvo toks dalykas, kuriame dalyvaudavo visi, galintys mums padėti. Tai ir LOSC, ir KKSD (tiksliau pati valstybė), ir LTOK.
Trumpai tariant, ta programa buvo savotiškas apvalus stalas, prie kurio net ir skirtingos nuomonės rasdavo vieną valtį ir olimpinė rinktinė turėdavo aiškią plaukimo kryptį.
Programoje buvo sudėta viskas, ką mes galime pasiekti, kiek ir ko reikia, ko prašome iš valstybės.
Tai padėdavo realiai įsivertinti kur einame ir susidėlioti prioritetus. Pagal tai dirbdavo federacijos, mūsų treneriai, medikai ir visas nuostabus LOSC personalas. Ir LTOK, kuris būdavo atsakingas už mūsų išvežimą į olimpines žaidynes.
Ši programa buvo gera. Netikite? Pažiūrėkit mūsų olimpines pergales tada ir dabar – be jos. Skirtumą matote?
Programa veikė, medaliai buvo. Fotosesijos irgi. Valdžios durys atsidarydavo pačios.
Bet štai KKSD, kuris buvo svarbi šios programos dalis, vieną dieną nusprendė, kad to nereikia. Nereikia ir tiek. Ir pasitraukė iš programos. Galvojate, mes apie tai žinojom? Ne.
Ar tai buvo derinta su mumis? Ne. Ar manote, kad politikai tai žinojo? Nežinau. Nemanau. Gal tik vienetai. Bet žinau, kad jiems aiškinta, esą mes tam neprieštaraujame. O buvome tikrai prieš.
Dar vėliau tas pats KKSD, o tiksliau – vienas jo veikėjas, nutarė sunaikinti ir LOSC. Taip, tą patį, kuriame dirbo visi medikai, treneriai.
Tą patį LOSC, kurį mes – sportininkai – prilyginame „Formulės 1“ bolidų boksams varžybų metu. Be jo mes – kaip bolidai be kuro, padangų, aptarnavimo ir svarbiausia – komandos. Ir taip jau penkeri metai.
Tokie mes nuvažiavome į olimpines žaidynes. Buvo visko, bet darėme viską, kad laimėtume. Ir darysim toliau. Tik dabar esame priversti kovoti ne tik žaidynėse, bet ir Lietuvoje. Ir spėkit, su kuo? Ogi su tais, kurie turėtų mums padėti, bet elgiasi visai priešingai.
Ar kaltinu? Taip. Nes tam turiu pagrindą. Man nesuprantama, kaip sporto bendruomenė, dabar yra skaidoma kelių keistų asmenų, kurie ne tik sunaikino tai, kas nešė pergalės, bet ir toliau tai daro.
Man nesuprantama, kaip tokiems žmonėms atviros ne tik valdininkų durys. Jie sėdi prie vieno stalo kabindami makaronus ministrams, nors patys nepadarė nieko, kad būtų verti bent rankos paspaudimo.
Man nesuprantama, kaip netekę KKSD pareigų, jie atsiranda Seimo narių patarėjų/padėjėjų gretose. Ir baisiausia, man tikrai sunku suprasti, kaip sportininkai, kovoję dėl pergalių kaip ir mes visi, tapę politikais, imasi ne ko kito, o visuotinio sporto žlugdymo. Galimai vedami keršto už praloštus rinkimus prieš daugiau nei aštuonerius metus.
Kodėl apie tai?
Nes kitaip paaiškinti to negaliu. Tai, ką matau ir girdžiu, veda prie vieno atsakymo. Tai – sporto pinigų atėmimo iš mūsų visų ir sutelkimo į kelias federacijas, pridengiant jų svarbą masiškumu. Ne kitaip. Ir tai daroma pačiu baisiausiu keliu. Einant ne už, bet prieš. Prieš mūsų visų ateitį. Pasitelkus melą, šmeižtą, klaidinimą ir skaldymą.
Po susitikimo su ministre buvau įtrauktas į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos darbo grupę, skirtą aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistemos tobulinimui. Be manęs ten – dar koks dešimt žmonių, iš kurių profesionalių sportininkų – trys.
Niekam ne paslaptis, kad būtent mes esame tie, kurie eilę metų buvo paliekami kažkur paraštėse, kai būdavo įgyvendinamos pačios įvairiausios sporto „reformos“, per kelerius metus mus visus atvedusios ten, apie ką jau rašiau.
Nepriklausomos Lietuvos sportininkai iškovojo 26 olimpinius medalius. Bet per 30 metų mes pirmą kartą buvome pakviesti padėti sukurti. Bet, deja, pakviesti kurti su tais, kurie sugriovė.“
