Paralimpiniais metais – gyvenimo šypsniai
Iš Ukmergės kilęs O. Bareikis (27 m.) į Tokijo paralimpinį traukinį įšoko paskutinis iš lietuvių, kai liepą sulaukė džiugios žinios iš Tarptautinio paralimpinio komiteto: lietuviui suteiktas vardinis kvietimas.
Negailestingoje sportinėje atrankoje į Tokijo žaidynes O. Bareikis liko per plauką nuo kelialapio, tačiau lietuvio pastangos neliko neįvertintos. Regėjimo negalią turintis sportininkas iš Lietuvos antrą kartą karjeroje grumsis ant paralimpinio imtynių kilimo.
„Jausmas – toks pats kaip pirmą kartą patekus į Rio de Žaneiro žaidynes. Emocijos tos pačios, džiaugsmas tas pats, nors atrodytų, kad man tai jau neturėtų būti naujiena. Labai džiaugiuosi.
Aišku, mes su treneriu laukėme kvietimo, net buvome iš anksto susidėlioję pasirengimo planą žaidynėms ir laukėme sprendimo“, – išgirdęs apie vardinį kvietimą emocijų neslėpė O. Bareikis.
Vardinis kvietimas į Tokijo paralimpines žaidynes – ne vienintelė dovana, kurios šiais metais sulaukė O. Bareikis. Vasarą dziudo imtynininkui ir jo žmonai Gluosnei gimė pirmagimis sūnus.
Malonių rūpesčių sukūryje atsidūręs sportininkas vos spėja suktis, nes be šeimos ir sporto jo kasdien laukia darbas. Vis tik O. Bareikis su artimųjų pagalba pasiryžęs kuo geriau pasirengti žaidynėms.
„Aš Osvaldui kartoju, kad norint tinkamai pasirengti, jis turi ne tik stipriai treniruotis, bet ir labai stipriai ilsėtis. Minimum septynios valandos miego kasdien, tinkama mityba ir atsistatymas yra labai svarbūs. Gerai, kad artimieji sutinka pagelbėti, jų dėka galėjome ruoštis kovoms“, – sakė A. Mečkovskis.
Tokijuje kovos su sunkesniais varžovais
O. Bareikiui Tokijo žaidynės – antrosios karjeroje. Dziudo imtynininkas prieš penkerius metus startavo Rio de Žaneiro žaidynėse ir ten iškovojo aukštą penktą vietą.
Tiesa, Brazilijoje A. Mečkovskio auklėtinis varžėsi svorio kategorijos iki 66 kilogramų varžybose, o po Rio de Žaneiro žaidynių persikėlė į sunkesnę svorio kategoriją – iki 73 kilogramų.
„Pakeitus svorio kategoriją, tikrai reikia ne vieno turnyro vien tam, kad priprastum prie naujų varžovų. Užtrunka, kol išsiaiškini, kokie oponentų pajėgumai, kiek ir kur pačiam reikia daugiau dirbti. Aiškintis, ko reikia – gal jėgos, gal greičio, gal dar kažko. Tada dėliojiesi visai kitas strategijas“, – pasakojo O. Bareikis.
Anot trenerio A. Mečkovskio, kiekvienas atletas naujoje kategorijoje apsipranta savo ritmu.
„Tam, kad dalyvautume naujoje svorio kategorijoje, turėjome pakelti raumenų masę. Taip, tu gali kasdien pusryčiams valgyti pakelį sausainių ir greitai priaugsi svorio, bet ne raumenų. Ne kiekvienam tai pavyksta, tą pasiekti galima tik juodu darbu. Ką reiškia aukštesnė svorio kategorija? Tai – didesnė jėga, visko ten reikia daugiau“, – perėjimo į sunkesnę svorio kategoriją niuansus atskleidė A. Mečkovskis.
Svajoja apie medalį
Nepaisant pakeistos svorio kategorijos, A. Mečkovskis tiki, kad jo auklėtinis yra pajėgus Tokijuje pasiekti ne žemesnį rezultatą nei prieš penkerius metus Rio de Žaneire, o gal net kopti dar aukščiau.
„Osvaldas patekti į penketuką tikrai gali, na o trejetukas būtų mūsų svajonių tikslas. Visi mūsų varžovai maždaug vienodo pajėgumo, visus galima nugalėti, bet kuriam galima ir pralaimėti. Kovos baigtį lemia daug niuansų – svarbūs burtai, kovos eiga, sugaištas laikas ir išeikvota energija. Daug dedamųjų.“
Pasak A. Mečkovskio, pasiekęs optimalią formą jo auklėtinis tampa sunkiai sustabdomas. Tai įrodo ir O. Bareikio pasiekimai Lietuvos sveikųjų dziudo ir sambo čempionatuose, kuriuose paralimpietis kelerius metus iš eilės patenka tarp prizininkų ir nugalėtojų.
„Osvaldas pagal fizinius duomenis ir pasirengimą niekuo nesiskiria nuo sveikų varžovų, o tai yra fantastinis dalykas. Žinoma, regėjimas kažkiek susijęs su koordinacija, bet susikibęs su varžovu tu viską jauti ir taip. Aišku, tu gali nesusiorientuoti ar sekundės daliai nesusikaupti ir tai kainuos. Bet dvikovos metu tai nėra tie kertiniai, viską lemiantys dalykai.“
Pats O. Bareikis neslepia, jog pergalė prieš negalios neturintį varžovą – papildoma motyvacija.
„Didelis stimulas yra tas suvokimas, kad esu lygus visiems, jog galiu kovoti ne tik su silpnaregiais ir aklaisiais oponentais, bet ir su sveikais varžovais. Tai parodo mano lygį. Tai, kad užimu prizines vietas tarp sveikųjų, rodo, jog tas mano lygis yra pakankamai aukštas.
Tai rodo, kad mes, silpnaregiai, nesame kažkokie išskirtiniai ir silpni. Treniruojamės ir varžyboms ruošiamės lygiai taip pat kaip ir sveikieji. Esame tiek pat pat stiprūs“, – svarstė O. Bareikis.
Darbas su silpnaregiais – specifinis
Penkis dešimtmečius dziudo pasaulyje besisukantis A. Mečkovskis iš arti matė įsimintiniausias Lietuvos paralimpinio dziudo pergales.
O. Bareikis dar buvo vaikas, kai Vilniuje įsikūrusiame Lietuvos aklųjų ir silpnaregių centre su treneriu Petru Čyžiumi treniruodavosi Jonas Stoškus – dukart paralimpinių žaidynių prizininkas, iškovojęs bronzos medalius 1996 m. Atlantoje ir 2004 m. Atėnuose.
„Darbas su regėjimo negalia turinčiais sportininkais yra specifinis, bet viskas labai priklauso nuo negalios lygio. Viena yra treniruoti visiškai nematantį sportininką, visai kas kita dirbti su kažkiek matančiu. Labai skiriasi ir psichologinis pasirengimas, kurio silpnaregiams ir akliesiems reikia daug stipresnio nei sveikam sportininkui, nes negalią turintis atletas jaučiasi labiau pažeidžiamas“, – pasakoja A. Mečkovskis.
Lengva ar sunku A. Mečkovskiui dirbti su O. Bareikiu?
„Jeigu sakysiu, kad lengva, tai reikš, kad aš nedirbu, o jeigu sunku, tai reikš, kad nedirba sportininkas. Nei lengva nei sunku. Taip, Osvaldas yra darbštus ir užsispyręs. Jeigu jis būtų kitoks, nes nebūtume turėję jokių šansų patekti nei į Rio de Žaneirą nei į Tokiją“, – sakė A. Mečkovskis.
O. Bareikis jau šeštadienį Tokijo „Nippon Budokan“ arenoje susigrums su varžovu iš Ispanijos Alvaru Gavilanu Lorenzu. Šios kovos svorio kategorijoje iki 73 kilogramų nugalėtojas tęs kovą dėl medalių, o pralaimėjęs lauks kitų kovų pabaigos ir tikėsis kelią į finalus prasiskinti per paguodos dvikovas.
