Ketverių olimpinių žaidynių dalyvis M.Griškonis kartu su būriu kitų sportininkų imasi iniciatyvos burti sporto bendruomenę.
Irkluotojas prašo įsiklausyti į atletų balsą kuriant šalies sporto ateities strategiją, nes jos nebuvimas lėmė didžiulį nuopuolį.
Tokijo olimpinėse žaidynėse mūsų šaliai atstovavo mažiausia sportininkų delegacija Nepriklausomos Lietuvos istorijoje – 42 sportininkai. Su medaliu grįžo tik sidabrą iškovojusi penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
Po žaidynių imta garsiai kalbėti apie rezultatus, o politikai pradėjo diskusijas apie finansavimą ir sporto šakų skirstymą į lygias ir lygesnes.
Patys sportininkai valdininkų prašo nepaskubėti, į problemas žiūrėti strategiškai, o svarbiausia – įsiklausyti į sporto bendruomenę.
Tokią poziciją 35 metų M.Griškonis išdėstė ir olimpiečių susitikime su švietimo, mokslo ir sporto ministre Jurgita Šiugždiniene.
– Tokijuje po finalo varžybų atrodėte nusivylęs. Praėjus kuriam laikui kaip dabar žiūrite į užimtą šeštąją vietą? – „Lietuvos rytas“ paklausė M.Griškonio.
– Žinoma, po finalo buvo nusivylimo, kad nepavyko padaryti to, ko norėjau, tačiau jau tada džiaugiausi, nes šeštoji vieta – aukščiausia, kokią esu užėmęs olimpinėse žaidynėse irkluodamas vienvietę.
Praėjus šiek tiek laiko manau, kad rezultatas – labai geras.
– Tokijo žaidynių rezultatai sužadino kalbų apie sporto situaciją laviną. Ką apie visa tai manote jūs?
– Kalbėti apie sporto situaciją reikia, bet mane valdininkai stebina ir piktina. Problemos, su kuriomis šiuo metu susiduriame, neatsirado per naktį.
Tai juk valdininkų nenuoseklumo, strategijos trūkumo ir nuolatinio kiršinimo padariniai. Kartais atrodo, kad sportas tapo asmeninių ambicijų ir sąskaitų suvedinėjimo arena. Dar keisčiau, kai žibalą į ugnį pila buvę sportininkai, tapę politikais, ir verslininkai, įkėlę koją į sportą.
Girdime daug pažadų apie planus didinti finansavimą sportui, tačiau pasigendame paaiškinimo, kaip tai bus įgyvendinta. Panašu, kad valdininkai sprendimus priima tik kad priimtų, o ne kad būtų realios naudos.
Visi puikiai prisimename prieš 4 metus pradėtą sporto reformą, kurios metu buvo sunaikintas centralizuotas medicininis ir mokslinis aptarnavimas.
Tuomet bandėme kalbėtis ir perspėti, kad pasekmės bus liūdnos, tačiau sportininkų ir trenerių balso nebuvo klausomasi.
Reforma buvo kurta be mūsų, bet padariniai teko mums.
Nesakau, kad Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) buvo tobulas, bet ar tikrai geriausias sprendimas buvo jį sugriauti? Kaip sportininkas galiu patikinti, kad ruoštis šioms olimpinėms žaidynėms buvo daug sunkiau nei bet kada anksčiau.
– Kokias pagrindines bėdas Lietuvos sporte šiuo metu įžvelgiate?
– Pirmiausia, tai yra centralizuotos sporto mokslo ir medicinos sistemos trūkumas. Trūksta sporto bazių, nėra pamainos, kuri pakeistų veteranus.
Visas sportininkų rengimas patikėtas federacijoms, kurioms dažnai trūksta išteklių ir sugebėjimų.
Ypač sunku mažesnėms federacijoms – pavyzdžiui, šiuolaikinės penkiakovės, kur treniruočių išlaidos yra didžiulės, o finansavimas po kriterijų „tobulinimo“ sumažėjo maždaug trečdaliu.
Be to, žinau, kad kai kuriose federacijose yra manipuliavimo valdžia ir pinigais, sportininkai skirstomi į savus ir svetimus, o tai sukelia baimę ir menkina motyvaciją.
Vis dėlto didžiausia bėda vadinčiau neįsiklausymą į sporto bendruomenės balsą.
Tikrai kartais atrodo, jog politikai daro viską sau, bet ne sportui ir sportininkams, nes mes nustumiami į paraštes.
– Pasigendate platesnių diskusijų su sportininkais?
– Tokijuje teko kalbėtis su kolegomis sportininkais apie situaciją kitose šalyse. Vakaruose atletai ypač skatinami įsitraukti į sprendimų priėmimą, su jų atstovais tariamasi, nuolat vyksta susitikimai ir diskusijos.
Tuo metu Lietuvoje viskas atvirkščiai. Kartais apie priimtus ar planuojamus sprendimus sužinome iš žiniasklaidos, o diskusijos, jei ir vyksta, dažniausiai būna dėl akių.
Labai gaila, bet net ir buvę labai garsūs sportininkai, kurie šiuo metu atstovauja valdžiai ir garsiai kalba apie sporto problemas, per kelias kadencijas nė karto nepakvietė sportininkų į diskusiją. Ką tai sako, manau, net nereikia aiškinti.
Tarkime, penktadienį į diskusiją apie sporto situaciją Prezidentūroje buvo pakviesti federacijų vadovai, valdininkai, sporto veikėjai. O kur sportininkai ir treneriai?
Šiuo metu matau aktyvų priešinimą ir skaldymą, o labai reikia vienybės.
– Vis dėlto šią savaitę kartu su būriu kitų olimpiečių su ministre J.Šiugždiniene kalbėjotės apie sporto bėdas. Kaip jūs vertinate šį susitikimą?
– Vertinti galėsiu tik tada kai matysiu, kad kalbos neliko kalbomis.
Sveikintina, kad pagaliau imta tartis su sportininkais, matysime, kas iš to išeis.
Susitikimo metu du sportininkų atstovai buvo pakviesti dalyvauti darbo grupėje sporto ateičiai gerinti. Vienas iš jų esu aš.
Iš sportininkų girdžiu norą prisidėti prie pokyčių ir sporto ateities kūrimo, tad pasiūlėme rudenį kartu organizuoti Sporto forumą.
– Ko jūs sieksite šiuo renginiu?
– To, ko sporte trūksta labiausiai: vienyti, kalbėtis ir kartu ieškoti geriausių strateginių sprendimų.
Žodį „strateginių“ noriu pabrėžti.
Gal jau užtenka trumpalaikių ir neapgalvotų žingsnių. Sportas privalo turėti aiškią, ilgalaikę strategiją – tik taip judėsime į priekį, tik taip Lietuvą džiuginsime medaliais.
Tai – sportininkų iniciatyva, prie kurios kviesime prisijungti visas suinteresuotas šalis – atletus, trenerius, politikus, sporto veikėjus, federacijas.
Turime visi kartu rasti sprendimą, kuris būtų geriausias sportui ir sportininkams, o ne daryti vien dėl darymo.
Suprantu, kad valdininkai dažnai sportą vertina kadencijomis, bet mums tai – visas gyvenimas.
