Kaip sako pats, gal ne pats įspūdingiausias, bet iki geriausios šašlykinės regione ir atgal. Tačiau jau šį savaitgalį šį rezultatą Simas pagerins.
Didžiausiame Baltijos šalyse dviračių renginyje „Iki Velomaratone“ radijo laidų vedėjas stos į kovą, kokios gyvenime dar nėra laimėjęs. 50 kilometrų „semi-pro“ varžybose S. Stankus varžysis su olimpiečiais Ramūnu Navardausku ir Tomu Vaitkumi, Europos žaidynių dalyviu Gediminu Bagdonu ir kitais aukšto lygio atletais.
„Radiocentro“ veidas ir balsas savo lenktynėms susiorganizavo profesionalų dviratį, unikalų kostiumą, du fotografus ir net užsakė palaikymo plakatus.
– Simai, sportuojate jau pusę metų, bet svoris tik auga. Kodėl?
– Sportuoju visą gyvenimą, bet su pertraukomis. Gali būti, kad paskutinės kelios gavosi ilgesnės. Neišsiplečiant, didelę to svorio dalį sudaro raumenys, kurie, tikiu, „IKI Velomaratone“ bus mano stiprioji pusė. Buivolas ant dviračio, buivolas starte, lenkiantis buivolas, buivolas finiše – tokio varžovo nei Navardauskas, nei Bagdonas dar nematė (juokiasi).
– Jums 41-eri. Ar ne per vėlu debiutuoti 50 kilometrų lenktynėse?
– Mindaugui Lukauskiui 42-eji. Jis – mano kumyras. Drauge įrodinėjame, kad amžius sporte – ne toks jau reikšmingas skaičius.
– Lenktynėse varžysitės profesionaliu dviračiu. Kam to reikia?
– Žinote, pergalė slypi detalėse. Dviratis beveik nieko nesveria, jis sureguliuotas specialiai man. Traukia kaip velnias. Vairas, stabdžiai, kėbulas, pavarų perjungimo mechanizmas – viskas aukščiausio lygio. Tik sėdynė per siaura, vis kažkur sulenda. Tačiau turiu dvi dienas, pratinuosi važiuoti neprisėdęs.
– Esate ryški asmenybė. Ar be kūno dydžio ir kosminio dviračio dar kažkaip išsiskirsite iš varžovų?
– Kolegė pasiuvo ryškų, geltoną kostiumą. Pasamdžiau du fotografus. Draugų paprašiau į lenktynes atsinešti palaikančių plakatų. Facebooke žadu savo važiavimą transliuoti nuo pradžios iki pabaigos, informuosiu, kas vyksta trasoje ir šalia jos, motyvuosiu nemotyvuotus, LIVE atsakinėsiu į draugų klausimus. Mano dalyvavimas neabejotinai papuoš šį renginį.
– Kokius tikslus keliate pirmą kartą dalyvaudamas 50 kilometrų lenktynėse?
– Pirmus, šeštus, dvyliktus kartus skaičiuoja mėgėjai. Aš į reikalą žiūriu profesionaliai. Gerbiu visus varžovus, bet nei vieno nebijau. Ratai, kaip ir kamuolys, yra apvalūs. Visko gali nutikti. Bet ruošiuosi geriausiam. Turiu pasiruošęs kalbą visų spalvų medaliams. Žinau, kad už pirmas vietas dovanos laikrodžius. Tikrai dėl jų pakovosiu.
– O jei finišuosite paskutinis?
– Atsiprašau.. Jūs šį klausimą uždavėte ne tam Simui (juokiasi).
– Ką jums gyvenime apskritai reiškia dviratis?
– Kadangi neturiu automobilio, man tai – pagrindinė transporto priemonė. Minu į darbą, iš darbo, į parkus, į Vilniaus senamiestį ir rajonus. Važinėju savaitgaliais, vakarais, net žiemą ar per lietų dviratis man nėra svetimas.
– Ar pamenate savo pirmą dviratį? Koks jis buvo?
– Jis buvo žalias. Žalias „Ereliukas“. Tikras stebuklas. Su pedalais, spyruokline sėdyne, bagažiuku, raktų dėklu, dažnai krentančia grandine, vairu ir „dinamu“. Kaip dabar madinga sakyti – neužmušamas reikalas. Važinėdamas su tuo „Ereliuku“ svajojau tapti plento ereliu, bet tapau radijo vyturiu (juokiasi).
