Ir atletai, ir juos treniruojantys specialistai sutaria, kad didžiausia klaida buvo sprendimas sunaikinti Lietuvos olimpinį sporto centrą (LOSC). Tai apsunkino pasirengimą aukščiausio rango varžyboms, nes visi rūpesčiai buvo suversti ant sportininkų ir trenerių pečių, o po žaidynių paskelbti bandymai atimti finansavimą iš LTOK į valstybės biudžetą apskritai gali palaidoti šalies sporto ateitį.
Po Tokijo olimpinių žaidynių sportininkų bendruomenė nusprendė nebetylėti. Tačiau reformų iniciatoriai atsakomybės prisiimti neketina, o siekis bandyti dar kažką sukurti sugriaunant išliko.
Jau nuskambėjo ir siūlymas sugriauti tris dešimtmečius veikusią olimpinio sporto finansavimo sistemą: LTOK gaunamą loterijų paramą siekiama pakeisti vieninteliu šaltiniu – finansavimu iš valstybės biudžeto.
Toks problemų sprendimo būdas ne vienam priminė sovietmečio kultinį metodą „otniat i podelit“ („atimti ir padalinti“. – Red.).
Akivaizdu, kad po nepamatuotų žingsnių situacija gali tik pablogėti. Gali būti, kad po trejų metų į Paryžiaus olimpines žaidynes važiuos dar menkesnė sauja sportininkų, nes nemažas būrys dabartinių lyderių – jau pasiekę brandą, o naujų žvaigždžių federacijose nematyti.
Tebemaitina vien pažadais
Lietuvos garbę Tokijo žaidynėse išgelbėjo 37 metų Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė. Šiuolaikinės penkiakovės žvaigždė titaniškomis pastangomis sukurtu sporto stebuklu privertė aikčioti visą pasaulį – išplėšė sidabro medalį.
2004 m. olimpinį sidabrą Atėnuose ir 2008 m. bronzą Pekine laimėjęs sportininkės vyras ir treneris Andrejus Zadneprovskis pripažino, kad Lietuvos sporto ateitis nėra šviesi: „Aukščiausiame lygyje konkurencija smarkiai išaugo, todėl perlipti olimpinį normatyvą pasidarė labai sunku. Tuo tarpu sportininkų pasirengimas suprastėjo, jau nekalbant apie sąlygas sportuoti.“
A.Zadneprovskis priminė politikų pažadus spręsti sporto bazių problemas, bet tai liko tik žodžiai. Penkiakovininkai iš šiol blaškosi po Vilnių ir apylinkes, kad galėtų pasitreniruoti.
„Prašėme, kad atidėtų maniežo remontą po olimpiados, nes neliko vietos sportuoti. Niekas negirdėjo, nes reikėjo įsisavinti pinigus ir tai tapo aukščiau sporto, – kalbėjo treneris. – Savo bazės neturime, nėra net fechtavimo salės. Druskininkuose žadėtoji bazė rengiama jau 13 metų, bet niekaip neužbaigiama – dvejus metus viskas buvo sustoję dėl nepadėto vieno parašo.“
A.Zadneprovskis nusijuokė, paklaustas, ar jo žmona galėjo leisti prabangą ruošis Tokijo žaidynėms geriausiomis sąlygomis: „Laurai sąlygos buvo geros, o ką daryti jauniems sportininkams, kurie neturi tokio vardo? Mes treniravomės nedideliame Estijos kaimelyje esančioje bazėje. Ji – sena, bet švari, tvarkinga. O kodėl tokios neturime patys?“
Viską užkrovė sportininkams
A.Zadneprovskio manymu, ypač didelė klaida buvo padaryta sugriaunant LOSC, kuris rūpinosi sportininkais, teikė medicinos paslaugas.
„Šis centras mums, sportininkams, duodavo labai daug, o dauguma federacijų to neišgali, nes našta – per didelė. Žinoma, tie specialistai niekur nedingo, jie dirba privačiai, o sportininkas iš savo krepšelio turi mokėti už gautas paslaugas. Už masažą tenka pakloti po 50 eurų, jau nekalbu apie kaštus gerą specialistą vežtis į stovyklą. Jam per dieną reikia sumokėti 70-90 eurų, pasirūpinti kelione, pragyvenimu, tad per mėnesį susidaro 5 tūkstančiai eurų,“ – kalbėjo A.Zadneprovskis.
Tokijo olimpinės vicečempionės treneris pažymėjo, kad nepamatuota reforma sugriaunant LOSC skaudžiai kirto ne vienam specialistui. Ypač tų sporto šakų, kurios nepasižymi dideliu masiškumu – šiuolaikinė penkiakovė niekada neprilygs, tarkim, krepšiniui ar plaukimui.
Lyderiai neturi pamainos
Be to, atsirado daugiau galimybių asmeniškumams, nes yra trenerių, kurių dėl reiklumo nemėgstama.
„Prikurta įvairių darbo grupių, bet apskritai į sportininkų, trenerių nuomonę retai atsižvelgiama. Būna, kad išklauso ir pažada, bet galiausiai padaro savaip,“ – problemas vardijo dukart pasaulio ir Europos čempionas A.Zadneprovskis.
Ilgai pasaulio elite išsilaikęs trijų olimpiadų dalyvis perspėjo, kad būtina nebe griauti, o kurti, nes elitinis sportas atsidūrė dugne: „Nežinau, ar spėsime iki Paryžiaus. Juk dauguma olimpinės rinktinės lyderių jau pasiekę brandą, o lygiavertės pamainos dar nematome. Kas Paryžiuje kovos dėl medalių?“
A.Zadneprovskį stulbina noras naikinti toliau, nors akivaizdu, kad veikiančio mechanizmo sugriovimas ir padarė didžiausią žalą: „Dabar reikia naujo balto lapo, o ne atiminėti ir ieškoti kaltų. LTOK juk neruošia sportininkų – tuo rūpinasi federacijos ir treneriai. Bet nežinau, ar mus nori girdėti. Dabar girdime kalbas apie sovietmečiu populiarų metodą „atimti ir padalinti“.
Pasigenda vieningos sistemos
Olimpinėse žaidynėse Tokijuje debiutavusi buriuotoja Viktorija Andrulytė sakė, kad aukščiausiame lygyje – problemų labai daug, bet jos nesprendžiamos.
29 metų olimpietė pripažino, kad su kartėliu socialiniuose tinkluose seka kitų valstybių sportininkus: „Lietuvos buriuotojų komandos federacija nei išlydėjo, nei sutiko sugrįžusią. Tikrai širdį skauda, nes matau, koks požiūris yra svetur.“
V.Andrulytės manymu, geriausia išeitis – bendra centralizuota sistema, kuri padėtų visiems sportininkams, nes dabar jie tapo tarsi užmiršti: „Aukščiausiame lygyje sportuoti nėra paprasta, mes aukojame asmeninį gyvenimą, studijas, bet niekam nerūpime. Dabar viskas atiduota federacijoms, bet tikrai ne visoms įdomu, kaip jų sportininkas rengiasi olimpinėms žaidynėms.“
Pasak buriuotojos, dabar padaryta sudėtinga ir neefektyvi biurokratinė sistema, kuri trukdo sportininkams ruoštis: „LOSC sugriovimas padarė didžiulę žalą. Taip, veikusią sistemą buvo galima patobulinti, bet nueita lengviausia keliu – sugriauti.“
V.Andrulytės manymu, būtina peržiūrėti ir trenerių skirstymą, nes dabar jie nenoriai perleidžia kitiems specialistams į aukštesnį lygį pakilusius savo auklėtinius, nes nuo sportininkų pasiektų rezultatų tiesiogiai priklauso atlygis.
Rūpi tik iškovotas medalis
Kaip ir L.Zadneprovskienė, buriuotoja svarbiausioms karjeros varžyboms ruošėsi ne gimtinėje, o Estijoje, nes Lietuvoje nėra tinkamų sąlygų.
Dalį pasirengimo ciklo Kanaruose praleidusi V.Andrulytė sakė, jog per užgriuvusią pandemiją nebuvo jokios pagalbos. Sportininkei teko ieškotis išeičių, ką daryti dėl uždarytų salių, treniruotis vienai be partnerių ir spėlioti, kokį lygį pavyko pasiekti. Tuo tarpu varžovės treniravosi būreliais po 3-5.
„Stebėjausi danais, kurie sureagavo kūrybiškai, subūrė visą komandą – pradedant sportininkais ir baigiant virėju. Pas mus niekas nieko neklausė, komandinio darbo nebuvo – viskas numesta sportininkui ir treneriui“, – apmaudo neslėpė buriuotoja.
V.Andrulytei keistas požiūris, kad galutinis rezultatas yra paties sportininko rūpestis: „Atletas tampa įdomus tik tada, jei tas medalis atsiranda. Man, pavyzdžiui, niekas iš federacijos net nepaskambino.“
Sąlygos tapo prastesnės
V.Andrulytė pritarė, kad sunaikinus LOSC sąlygos sportuoti tapo prastesnės. Vyresniems, patyrusiems sportininkams buvo paprasčiau, nes jie sukaupę patirties ir geriau žino, ko trūksta, o jaunimui trūksta žinių.
„Gruodį patyriau traumą, ėjau, tyriausi. Federacijos vadovams nerūpėjo, kaip jaučiuosi, kokie mano poreikiai. Pinigų tarsi ir buvo, bet pačiai teko spėlioti, kokio specialisto reiktų, pačiai reikėjo juos susirasti. Anksčiau pakakdavo įvardinti, kokių yra problemų, o dabar reikia įrodinėti, kad būtinas kineziterapeutas,“ – kalbėjo olimpietė.
V.Andrulytė pažymėjo, kad į olimpines žaidynes būtina atvažiuoti tobulai pasirengus, nes čia viską nulemia viena menkiausia klaidelė.
Stebina nenoras girdėti
Kaunietė pripažino, kad Lietuvoje buriavimo sporto situacija labai keista. Iki aukščiausio lygio buriuotojui būtina treniruotis ir augti 10-15 metų, o šalyje net nėra sudarytų normalių sąlygų.
„Ar normalu, kad vandens telkinių tarsi turime, bet nėra net kur persirengti? Todėl ir važiuojame buriuoti į užsienį. Estijoje yra uostelis, iš kurio per 5 minutes išplaukiame į atvirą jūrą. Nors ir vasarą ten šalta, sportuojame su žiemine apranga, bet džiaugiamės, kad greta yra kempingas, dušas, pirtis. Tiesa, ten patenkame tik todėl, kad gerai sutariame su estais sportininkais,“ – kalbėjo buriuotoja.
V.Andrulytė neslėpė, kad daug lemia ir federacijos vadovų požiūris į sportininką. Susidaro įspūdis, kad kartais jiems svarbiausia tik sau susikurta darbo vieta – niekam nerūpi, kad sportininkui reikia medikų, psichologų pagalbos, atsistatymo priemonių.
„Gaila, kad vyrauja panašus požiūris – vaikomasi tik medalio. O turėtų būti kitaip – stengtis, kad jaunimas sektų pavyzdžiu, augtų sporto šakos masiškumas. Tiesa, jis turėtų derėti ir su olimpietiškumu,“ – kalbėjo buriuotoja.
Baiminasi žingsnių atgal
V.Andrulytė sakė, kad buriavimo sportas laikosi tik entuziastų dėka. Olimpietė paminėjo Šiaulius, kurių pašonėje yra idealus buriuoti Rėkyvos ežeras, bet vietos valdžia nepasirūpina net elingu – jaunieji sportininkai savo valtis laiko sugriuvusioje pašiūrėje.
„Ten buriavimas rūpi tik trenerei Irutei. Miesto valdžia viešai pasiskelbė, kad buvo atvykę, apžiūrėjo ir problemas spręs, bet tų svečių nematė nei trenerė, nei sąlygų persirengti neturintys sportininkai,“ – į dar vieną pavyzdį bakstelėjo olimpietė.
V.Andrulytės manymu, siekis atiduoti visą finansavimą valstybei vargiai pakeistų situaciją: „Federacijos vadovai nesupranta, kaip vyksta pasirengimas, kokie sportininko poreikiai. Ar ims suprasti valstybė?
Būtina sukurti mechanizmą ir kontroliuoti, kur ir kam pinigus išleidžia federacijos. Baiminuosi, kad vėl nebūtų dešimties žingsnių atgal. Mes, sportininkai, norime vieno – išvykti į varžybas ramia galva, kad padarėme viską iki menkiausios smulkmenos.“
Kritikavo valdžios užmojus
Po 2017 m. reformos ir LOSC sunaikinimo apie problemų gausą pusbalsiu kalbėjo daug sportininkų, bet viešai apie tai prabilta sugrįžus iš Tokijo.
Maža to, olimpiečių bendruomenę šokiravo, kad norima atimti stabilų finansavimą iš LTOK, kuris mokėjo olimpines stipendijas, finansavo inventoriaus ir įrangos įsigijimą. Sportininkai neabejoja, kad tai neigiamai paveiks pasirengimą ir ateityje, o bendras lygis smuks dar labiau.
Po LOSC uždarymo olimpiečių būrys susitraukė iki 42 sportininkų. Ir tai – tik palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka, nes olimpinį normatyvą peržengė 37 sportininkai.
Nepaisant to, šis skaičius rekordiškai mažas Lietuvai nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo. Dugnas jau buvo pasiektas 1996 m. Atlantoje, kai vienintelį bronzinį apdovanojimą iškovojo krepšininkai, bet po to pragiedrulių atsirado daugiau.
Disko metiko Andriaus Gudžiaus treneris Vaclovas Kidykas taip pat neslėpė nuostabos dėl noro viską naikinti ir keisti. Keturis kartus kaip sportininkas ir dusyk kaip treneris olimpinėse žaidynėse dalyvavęs V.Kidykas sprendimą sunaikinti LOSC yra pavadinęs didžiausia klaida, o pinigų iš LTOK atėmimą – sunkiai ištaisomu.
Po olimpiados treneris karčiai kalbėjo, kad jau įvykdyta reforma iš tiesų yra namo sugriovimas iki pamatų, o ne remontas. V.Kidykas pastebėjo, kad dabar tik kalbama apie klaidų taisymą.
Pavyzdžiui, jau šnekama apie siekį atkurti perspektyvių sportininkų rengimo klases. Kaune tokios jau buvo, bet jas sunaikino. Todėl net atkūrus jas, surastą perspektyvų jaunuolį iki aukščiausio lygio atleto paruošti reikės 10-15 metų, o kuo bus užkamšyta atsivėrusi spraga – neaišku.
Pasak V.Kidyko, pagal dabartinę tvarką atsivežti ir treniruoti perspektyvų jaunuolį disko metiką galėtų nebent apgyvendinęs savo namuose. Tokia skubiai atliktos ir nepamatuotos reformos tikroji kaina – sąlygų gyventi, sportuoti ir mokytis jaunimas neturi.
