Tokijo olimpiados uždanga nusileido ir ši dažnai pandeminėmis žaidynėmis vadinama sporto šventė Lietuvai atnešė daugiau klausimų nei atsakymų. Rekordiškai žema – 77-oji – vieta medalių lentelėje galėjo būti dar kartesnė, jeigu ne Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės sidabrinis herojiškumas, tačiau net ir turint vieną medalį sporto bendruomenė ėmė kalbėti apie privalomą valstybės pagalbą, o ne tik nuolat beriamus pažadus.
Lrytas.lt per visas Tokijo žaidynes kėlėsi ir miegojo olimpiniu ritmu bei skaičiavo, kokias pamokas Lietuvai pateikė visų vienareikšmiškai išskirtine vadinama didžioji sporto fiesta.
Pirmoji pamoka: reikia naudotis prabanga skiepytis
Lietuviams yra ko pasimokyti iš su COVID-19 kovojančių japonų. Pagyvenus tris savaites Tokijo žaidynių ritmu nemažiau už medalių širdgėlą kankino ausų skausmas. Medicininių kaukių virvelės ėmė „pjauti“ jau po keleto dienų – Japonijoje jas nusiimti galima tik savo namuose ar viešbučio kambaryje, tačiau vietiniai nė kiek nesiskundžia.
Japonai pavargę nuo įvairiausių ribojimų, tad garsiai piktinosi olimpinių žaidynių organizavimu, kai daugybė žmonių turi laikytis galybės taisyklių, tačiau ši šalis kol kas neturi tokios prabangos, kokia gali pasidžiaugti net ir Lietuva.
Su rimtu vakcinų trūkumu susidūrusi šalis tik per olimpines žaidynes ėmė didinti tempą, bet rugpjūtį pasitiko paskiepijusi vos 28 procentus žmonių, o patys japonai pyksta, kad reikalai nejuda greičiau.
Kol dalis lietuvių protestuoja ir atsisako skiepytis, japonai su didele viltimi laukia didesnių vakcinavimo tempų.
Japonijos Vyriausybė jau davė pažadą įsigyti gerokai daugiau skiepų, bet tuo pačiu metu medicinos sektorius susiduria su labai didelėmis problemomis. Per Tokijo žaidynes ėmė pildytis ligoninės – čia plūdo kiekvienais metais panašiu metu atsirandantys nuo karščio išsekę pacientai, o kartu – ir sunkesni COVID-19 ligoniai.
Jeigu prieš žaidynes buvo įspėjama, kad kiekvienas į olimpiadą atvykęs ir užsikrėtęs koronavirusu asmuo bus vežamas į ligonines, tai įsibėgėjus joms besimptomiai liko viešbučiuose.
Per žaidynes Tokijas skaičiavo rekordinius užsikrėtimų šuolius, kurie viršijo ir 4 tūkstančius atvejų. Bet pavojinga buvo Tokijo populiacija, o olimpinės arenos ir kaimelis buvo gerokai saugesni.
Antroji pamoka: griežtos taisyklės leidžia pasiekti tikslą
Tokijo žaidynės atvykusius pasitiko gausiais griežtų taisyklių rinkiniais. Dar prieš įkeliant koją į Japoniją tiek sportininkams, tiek žurnalistams teko sutvarkyti krūvas dokumentų, sulaukti dviejų neigiamų COVID-19 testų ir oro uoste pasidaryti dar vieną.
Įveikus patikrą visi vertė antrąjį taisyklių puslapį. Sportininkai taip ir negalėjo išeiti į Tokiją ir į miesto grožį žvelgė pro viešbučių ar autobusų langus. Gyvenimas – tik olimpiniame kaimelyje ir varžybų arenose.
Per olimpines žaidynes atsirado spjovusių į taisykles ir praradusių akreditacijas, durys buvo parodytos ir dar iki olimpiados pasilinksminti miestuose nutarusiems personalo darbuotojams.
Visi atvykę telefonuose turėjo po keletą būtinų programėlių – vieną panašią į Lietuvoje veikiančią „Korona Stop“ ir kitą – sudėtingesnę, skirtą kiekvieną rytą žymėti savo temperatūrą ir jauseną. Nepažymėjus atskriedavo įspėjimai.
Sportininkai ir kartu su jais gyvenantieji privalėjo kiekvieną rytą priduoti seilių mėginius, žurnalistams buvo leidžiama tai daryti kas ketvirtą. Baigė bėgimą ar plaukimą jie privalėjo iškart užsidėti kaukes.
Žurnalistai po 14 dienų kelionių tik specialiu transportu į arenas ir viešbučius galėjo patys išeiti į miestą. Telefonas šalia buvo privalomas.
Pirmasis įspūdis – daug žmonių su kaukėmis, pilni barai be kaukių sėdinčių žmonių, bet prie kiekvieno įmanomo įėjimo – bent po vieną dezinfekcinio skysčio buteliuką.
Pykusių dėl griežtų taisyklių buvo, bet skaičiai kalba patys už save. Nuo liepos 1 dienos užfiksuota apie 400 užsikrėtusių olimpines akreditacijas turinčių asmenų.
Taisyklės veikia.
Trečioji pamoka: net ir sąmoningoje visuomenėje pasitaiko pažeidėjų
Prieš žaidynes apklausos rodė, kad dauguma japonų nenori olimpiados. Bijodami dar labiau išplitusio COVID-19 jie labiausiai piktinosi dėl neteisybės jausmo. Japonijoje begalė taisyklių galioja bendro susitarimo principu – važiuojant traukiniais žmonės įprastai tyli, telefonuose išjungtas garsas, o įlipant ar išlipant visi stoja į tvarkingą eilę. Pažeidėjams baudos negresia, bet visuomeninis susitarimas – aukščiau visko.
Daugybė COVID-19 taisyklių Japonijoje irgi galioja bendro susitarimo principu. Dėl šios priežasties vietinių nuomonės išsiskiria – ne visi laikosi reikalavimų, o tie, kurie laikosi, prašo bausti pažeidėjus.
Tokijuje šiuo metu po 20 valandos baruose negalima parduoti alkoholio, bet išėjus pasivaikščioti jau pirmąjį vakarą matosi, kad daug vietų šios taisyklės nesilaiko. Užsisakant maisto vietinio alaus pasiūlo ir patys.
Vadinamosiose izakajose žmonių – sausakimša, visi be kaukių, dauguma – netgi surėmę pečius.
Pats į tokią vietą neini, nes bijai užsikrėsti, tačiau dauguma žmonių jau pavargę nuo taisyklių, kurios verčia atsisakyti senų ritualų.
Tarp jų – ir didesnių renginių.
„Dabar Tokijuje yra ekstremalioji padėtis. Japonijos valdžia apribojo įvairiausias sritis, tarp jų ir renginius. Paprastiems japonams nustatyta daug ribojimų, jie turi atsisakyti daugelio dalykų. O čia pat vyksta olimpiada. Žmonės tiesiog ėmė pykti, nes jiems taikomi apribojimai, o olimpinėms žaidynėms – ne“, – paaiškino lietuviškai kalbantis japonas Kotaro Hisada.
Taip ir tenka svarstyti, ar Lietuvoje įmanoma visiems susitarti?
Ketvirtoji pamoka: net ir beždžionė iškrenta iš medžio
„Saru-mo-ki-kara-ochiru“ – taip sako japonai, kai nori pabrėžti, kad net ir geriausi klysta. Pažodžiui šis posakis skambėtų taip: net ir beždžionė iškrenta iš medžio. Nukristi spėjo ir patys japonai.
Niekas taip pasaulyje nemoka sekti taisyklių kaip japonai – per tokias žaidynes ši savybė yra neįkainojama, bet gali ir kišti koją.
Susidūrę su aklu taisyklių sekimu galėjo ir išprotėti. Štai dėl didžiulių kamščių būrys žurnalistų – nuo JAV iki Kinijos – nespėjo pamatyti svarbių plaukikų startų, o galiausiai turėjo tiesiog išsiveržti iš autobuso, kad tekini dar bandytų spėti sportininkus pakalbinti.
Stebint tokį vaizdą akys krypo į autobuso vairuotoją: stovėdamas 20 metrų nuo sustojimo stotelės jis atsisakė išleisti žurnalistus ir netgi grasino kviesti policiją bandantiems patiems atidaryti duris.
Nuostabą kėlė ir daugybė anglų kalbos nemokančių savanorių, kurie užuot pripažinę, kad negali padėti, nukreipdavo bet kuria kryptimi.
Taip kelionė į futbolo stadioną virto apsilankymu beisbolo arenoje. Abiejų arenų pavadinimuose buvo žodis „Yokohama“, o net keletą kartų kartojamos sporto šakos pavadinimo net keli savanoriai tiesiog nesuprato.
Galvos skausmą kėlė ir besikeičiančios taisyklės. Į olimpinių žaidynių atidarymą ir iš jo teko važiuoti sausakimšu autobusu. Buvo užimtos ne tik visos sėdimos vietos, bet ir prireikė specialių kėdučių, kad būtų galima susėsti tarp kėdžių esančiuose tarpuose.
Netrukus išlipus iš tokio autobuso jau po vidurnakčio dalis žmonių nebuvo įleisti į kitą, kuriame dar buvo gerokai laisvos vietos. „Dėl COVID-19“, – laužyta anglų kalba paaiškino savanorė.
Tokios smulkmenos visada kaupiasi – nuo jų priklauso ne tik kada galėsi dirbti, grįši pamiegoti tų kelių valandų, bet gali lemti ir visą dieną.
Į Simonos Krupeckaitės ir Miglės Marozaitės dvikovas Izu arenoje važiavo vos vienas specialus autobusas – jis išvykdavo prieš 6 valandą ryto, o grįždavo jau po vidurnakčio. Važiuodavo apie porą valandų. Varžybos prasidėdavo šiek tiek po 10 valandos ir baigdavosi per valandą ar pusantros.
O toliau – gyvenimas ir laukimas Izu velodrome. Kodėl dviračių trekui buvo skirtas vos vienas autobusas su tokiu neįtikėtinai keistu visos dienos reikalaujančiu grafiku niekas paaiškinti negalėjo.
Bet čia privalu pridurti – japonai suteikė daugybę pagalbos ir stengėsi, kad kiekvienas pasijustų laukiamas tarsi namuose. Juk jie rado mano paliktą kompiuterio įkroviklį ir kai apsidžiaugęs dėkojau, pradėjo ploti.
Turbūt geriausiai situaciją apibūdino Lietuvos olimpinės rinktinės gydytojas Dalius Barkauskas:„Galime sakyti, kad kai kurie niuansai pertekliniai arba būtų galima kitaip daryti, bet tokiomis sąlygomis surengti žaidynes galėjo tik japonai. Tai ir garbės kodeksas, ir tradicinės vertybės, ir atsakomybės jausmas.“
Penktoji pamoka: politikai turi pradėti klausytis
Lietuva šiuo metu turi gal ir rimtesnių problemų nei didesnio medalių skaičiaus nebuvimas, tačiau Tokijo olimpinės žaidynės tapo ženklu, kad valdžia privalo įsiklausyti į vis aštresnius sporto bendruomenės pareiškimus. Į Tokiją Lietuva išsiuntė 37 sportininkus, o vėliau delegacija netikėtai išaugo iki 42. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė tokią situaciją prieš žaidynes vadino „katastrofa“, o L.Asadauskaite-Zadneprovskienei iškovojus sidabrą sportininkės vyras Andrejus Zadneprovskis tikino – net ir su vienu medaliu „pasiektas dugnas“.
Olimpiniai vėjai, Tokijo karštis, sveikatos problemos ar aklimatizacija – tokias priežastis vardijo Lietuvos sportininkai, ant kurių pečių gulė sunkiai išmatuojamo svorio lūkesčiai.
Šiemet medalio buvo tikimasi iš Dano Rapšio 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje, bet 26-erių panevėžietis finale buvo paskutinis – aštuntas. „Atsiprašant, susišikau“, – taip pasakė disko metikas Andrius Gudžius. 30-metis kaunietis buvo irgi viena ryškiausių, o gal net ir pati ryškiausia, olimpinio medalio viltimi, bet sudegė Tokijo saulėje.
A.Gudžius buvo šeštas, tačiau iš jo reakcijos buvo lengva suprasti – ir pats tikėjosi medalio. Diską jis toliausiai numetė 64,11 m, nors šį sezoną ne kartą jį metė ir už 67 m ribos.
„Nėra jokių pasiteisinimų. Nepasirodžiau taip, kaip turėjau. Gaila tų, kurie palaikė, gaila tų, kurie tikėjo. Gaila ir dėl trenerio, lengvosios atletikos federacijos ir olimpinio komiteto lūkesčių. Nepasirodžiau taip, kaip visi tikėjosi ir turėjau. Nežinau, kodėl taip atsitiko“, – kalbėjo A.Gudžius.
Šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė tarp didžiųjų vilčių nepateko, o Olimpiniame stadione jai nepavyko įveikti net ir 190 cm aukščio kartelės. Ilgai svarsčiusi, kas įvyko ji neslėpė nusivylimo tokiu rezultatu ir iškart pabrėžė, kad Paryžiuje viskas bus kitaip.
Savo galimybių ribos nepasiekė ir daugiau Lietuvos sportininkų, taip ir nesupratę, kodėl taip įvyko.
Lietuvos krepšinio rinktinės olimpiadoje net nebuvo, tad apie ją net ir neverta kalbėti. Taip, krepšininkus išstūmė fenomenalusis Luka Dončičius su Slovėnijos rinktine, bet krepšinio šalis privalo turėti išdidumo neieškoti pasiteisinimų.
Tokijo žaidynių ženklai – prasti. Galima daug kalbėti apie pasistūmėjimus į priekį, bet kol Estija ir Latvija skynė medalius, Lietuva buvo priversta ieškoti pozityvo tarp žemesnių skaičių.
„Lietuvos sportas – dugne. Jau laikas kilti ir atsispirti. Jeigu ne Lauros medalis, būtų labai skaudu ne tik sportui. Apie tai turi pagalvoti valdininkai ir visi atsakingi už sportą. Reikia rimtai galvoti apie bazes, baseinus ir sąlygas“, – sakė A.Zadneprovskis.
Kita vertus, galbūt tai buvo pandeminių žaidynių nesėkmė, kuri neturės nieko bendra su 2024-ųjų pasirodymais Paryžiuje.
To ir reikia tikėtis, tačiau viena svarbiausių žinučių, kurią pasiuntė ir sportininkai – valstybė ir politikai privalo atmerkti akis ir pagaliau prisidėti, jeigu taip nori išsirikiuoti ir fotografuotis prie medalius iškovojusių atletų.
Šeštoji pamoka: ne viskas taip tamsu, kaip gali atrodyti
Paskęsti nusivylime labai lengva, bet Lietuvos pasirodymas olimpinėse žaidynėse nebuvo toks blogas. L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės triumfas tapo tikru žiburiu, bet tai ne buvo vienintelis lietuviškasis šviesos pliūpsnis Tokijo žaidynėse.
Porą akimirkų liūdesį sukėlė, bet vėliau vienu ryškiausių žiburių tapo irkluotojų Mildos Valčiukaitės ir Donatos Karalienės pasirodymas. Po Rio de Žaneiro žaidynių sportininkių keliai išsiskyrė – D.Karalienė nusprendė laiko skirti šeimai ir pagimdė dvynukus, M.Valčiukaitė ėmė irkluoti su kita partnere, bet patyrė traumą, po kurios prireikė net ir stuburo išvaržos operacijos.
Porinės dvivietės varžybose lietuvės buvo ketvirtos. Po finišo M.Valčiukaitė kalbėjo labai jautriai – juk buvo taip arti medalių, nors dar prieš metus nežinojo, kad iš viso turės tokį šansą. Sportininkės rezultatą vadino stebuklu.
Jau dabar nėra jokių abejonių, kad Paryžiuje jas laikysime viena ryškiausių medalių vilčių.
Ieties metikė Liveta Jasiūnaitė užtikrintai pateko į finalą ir užėmė septintąją vietą, plaukikas Andrius Šidlauskas nustebino net ir savo trenerę Iną Paipelienę, pagyrimų sulaukė plaukikė Kotryna Teterevkova, buriuotoja Viktorija Andrulytė lemiamą etapą baigė trečia, tas pats A.Gudžius Rio de Žaneire buvo 12-as, o dabar – jau 6-as. D.Rapšio plaukimas irgi nepaliko jo už vilčių brūkšnio.
Simona Krupeckaitė ir Miglė Marozaitė komandiniame sprinte užėmė penktąją vietą.
Tokijo žaidynėse neišvydome tikrojo ieties metiko Edžio Matusevičiaus, kuris prieš olimpiadą persirgo koronavirusu ir nepateko į finalą. Reikia tikėtis, kad ir A.Palšytei dar pavyks iš savęs išspausti daugiau.
Beje, jau puikius rezultatus disko metimo sektoriuje rodo ir Virgilijaus Aleknos sūnus Mykolas.
Po savosios nesėkmės būtent A.Palšytė siūlė pažiūrėti į šią olimpiadą kitomis akimis:
„Pasidžiaukime, kad nors mūsų komanda – nedidelė, buvome pakankamai ryškūs. Varžybų lygis – tokio aukštumo, kad beveik kiekvieną dieną krenta po pasaulio rekordą. Mes būdami tarp tokių atletų jaučiamės puikiai. Esame išskirtiniai ir tikrai mus į olimpiadą atvežė ne už gražias akis. Esame nusipelnę ir kiekvienas džiaugiamės, kad pavyksta dalyvauti.“
Septintoji pamoka: iš klaidų reikia mokytis
Pradeda atrodyti, kad Lietuvos sportas gyvena iš praeityje padarytų investicijų, o naujų dividendų atsargos tirpsta labai sparčiai. Lietuvos sporte jau bręsta pokyčių vėjai, bet ar šie atneš teigiamų rezultatų – neaišku.
Lietuvos krepšinis savąsias problemas spręs LKF prezidento rinkimuose, kur paaiškės Arvydo Sabonio įpėdinis. Savo komandą turi ir Robertas Javtokas, ir Ramūnas Butautas bei Vydas Gedvilas.
Akys krypsta ir į sporto sistemą. Prieš olimpiadą Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė iškart viską piešė juodomis spalvomis.
„Tai, kas įvyko yra katastrofa, kurią LTOK prognozavo dar 2017-aisiais. Kas dėl to kaltas? 2018-aisiais įvykdyta nelogiška sporto reforma, kurios metu buvo sugriauta centralizuota sportininkų rengimo sistema, o iš Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) atimtos medicininio ir mokslinio aptarnavimo funkcijos. Neslėpsiu, man pikta ir skaudu“, – LTOK.lt yra sakiusi D.Gudzinevičiūtė.
Jau dabar aišku, kad Lietuvos sporte įvyks pokyčių arba bent jau aštrių diskusijų. Kaip ir aišku, kad nebus tos ilgos politikų rikiuotės prie sportininkų, kur šalia fotosesijų ir šypsenų aidėdavo ir daugybė pažadų skirti dar daugiau dėmesio sportui.
Rūta Meilutytė po triumfo Londono olimpinėse žaidynėse 2012-aisiais girdėjo gausybę pažadų dėl baseinų, bet jau ir spėjo baigti karjerą.
L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė daugybę kartų kritikavo tuščius pažadus apstatyti Lietuvą baseinais dalijančius politikus.
Po žaidynių kritiką valdžiai žėrė ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
„Mes seniai kalbėjome, kad visiškas valstybės nedalyvavimas sportininkų pasirengime ir LTOK nustūmimas turės tokias pasekmes. Tą ir turime. Mūsų sporto visuomenė vienijasi ir bandysime kuo garsiau kalbėti apie tai, kad į sportą reikia atsisukti. Požiūris į sportą mūsų valstybėje yra nepakankamas. Visiškai nepakankamas“, – sakė D.Gudzinevičiūtė.
Apie būtinus pokyčius kalbėjo ir A.Palšytė: „Esate žurnalistai – puikiai viską suprantate. Mes esame sportininkai – matome visas problemas ir niuansus. Valdžia irgi žino, kokie yra dalykai. Klausimas, ar jie padaro viską, kas nuo jų priklauso. Visi žinome, kokia situacija Lietuvoje – ne tik lengvosios atletikos, bet viso sporto. Pokyčiai reikalingi, bet jie turi būti pasverti ir logiški. Nematau prasmės keisti, kad keistum.“
Paryžiaus žaidynės – už trejų metų, tad išvadas reikia padaryti visiems – didelius lūkesčius turintiems sirgaliams, spaudimą darantiems žurnalistams, sporto funkcionieriams, treneriams ir sportininkams.
Tokijo olimpinės žaidynės visai Lietuvai pažėrė rimtų pamokų. Dabar reikia krimsti karčias mokslo šaknis.
