Lietuviškos olimpinės žaidynės – nuo A iki Ž: kaip viskas atrodė COVID-19 slegiamame Tokijuje Specialiai lrytas.lt, Tokijas

Kaip atrodė Lietuvos olimpinės žaidynės Tokijuje: nuo A iki Ž.

Tokijo žaidynių atidarymo ceremonija turėjo tik nedidelę dalelę tos pompastikos, kuri buvo planuojama 2020-aisiais. Japonijos žiniasklaidai paviešinus dar iki pandemijos sukurtą atidarymo programą daugelis liko labai nusivylę – numatytas grandiozinis šou, turėjęs sujungti japonišką estetiką, istoriją ir beprotiškai spalvingą populiariąją kultūrą buvo be gailesčio apkarpytas.

Olimpiniame stadione per atidarymą buvo keletas „oho“ momentų, tačiau šventė buvo kukli. Tačiau šįkart vėliavą kartu nešė ir vyrai, ir moterys. Lietuvos trispalvę iškėlė dziudo kovotoja debiutantė Sandra Jablonskytė ir ketvirtosiose žaidynėse sudalyvavęs plaukikas Giedrius Titenis.

Atidarymas virto vienu iš ženklų, kad žaidynės bus labai kitokios.

Kol lietuviai vylėsi dar pamatyti medalius Latvija ne tik pildė savo kraitį, bet ir davė brolišką antausį.

Lietuva ilgai vylėsi Tokijo žaidynėse turėti savo krepšinio 3 prieš 3 komandą, tačiau šanso kovoti dėl pirmojo tokio medalio olimpiadoje neturėjo. Latvija ne tik išmetė Lietuvos komandą iš atrankos, bet ir visiškai dominavo olimpinėse žaidynėse.

Nuo šiol istorija skelbs vieną paprastą ir skambų įrašą – olimpinių žaidynių pirmasis 3 prieš 3 krepšinio medalis atiteko Latvijos krepšininkams Agnis Čavarui, Edgarui Krūminiui, Karlisui Lasmaniui ir Nauriui Mieziui.

Latviai olimpiadoje iškovojo du medalius – bronza dar pasipuošė ir sunkiaatletis Artūras Pliesniekis.

Sporto aistruolių šurmulį Tokijuje atstojo ne dirbtiniai šūksnius mėgdžiojantys balsai ar kitos technologijos. Vos išėjus iš arenų pasitikdavo itin stiprus cikadų orkestras.

Žmonės įrašinėjo cikadų keliamus garsus ir fotografavo ant žemės aptiktus vabzdžius. Ne vienas prašalaitis iš užsienio sustojęs dairydavosi, bandydamas nustatyti, iš kurios pusės ataidi skambiausi garsiai.

Lietuva olimpiniame finale savo disko metiką turi nuo 1988 metų Seulo žaidynių. Tokijuje tradicina nebuvo sulaužyta. Disko metimo sektoriuje ir buvo didžiausia šalies viltis iškovoti medalį – Andrius Gudžius.

Po Rio de Žaneiro olimpiados, kur buvo dvyliktas, lietuvis vylėsi lipti ant nugalėtojų pakylos, tačiau užėmė 6-ąją vietą.

Po finalo A.Gudžius griežtai kritikavo save ir tikino pats nesuprantąs, kas atsitiko. „Atsiprašant, susišikau“, – aštriai save plakė sportininkas.

Jis išreiškė viltį, kad 2024 metų Paryžiaus žaidynėse taikys į aukščiausią vietą.

Plaukikas Andrius Šidlauskas bandė tramdyti ašaras, o jo komandos draugai Danas Rapšys, Simonas Bilis ir Deividas Margevičius daug juokavo, kad nuramintų bičiulį. Lietuvos 4x100 kombinuoto plaukimo estafetei nepavyko pasiekti jokių rezultatų olimpiadoje – po D.Rapšio į baseiną įšokęs A.Šidlauskas tai padarė per anksti ir komanda buvo diskvalifikuota.

Atėję pakalbėti su žurnalistais sportininkai dar nežinojo, kokia diskvalifikacijos priežastis, o tai išgirdę neslėpė emocijų – prasprūdo keli emocingi pasisakymai, o A.Šidlauskas atsiprašinėjo savo draugų.

„Estafetėje visada smagu, nes plauki už komandą, bet atsitinka tokie dalykai. Net ašaros kaupiasi“, – emocijas tramdė 24-erių plaukikas.

Po Tokijo žaidynių klaustukų dėl dalies sportininkų ateities yra, tačiau kol kas nė vienas olimpietis nebuvo užsibrėžęs baigti karjeros. Daugelį vilioja faktas, kad Paryžiaus olimpiada – už trejų metų. Šiuos sportininkus Paryžiuje mielai pamatytų ir Lietuvos sporto gerbėjai.

Į klausimą, ar ruošiasi dalyvauti Paryžiaus žaidynėse 34-erių penkiakovininkas Justinas Kinderis atsakė: „Nežinau. Manau, kad sunkiai“. Iš pradžių daugiau abejonių turėjo ir 37-erių L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė, tačiau sugrįžusi į Lietuvą ji jau kalbėjo optimistiškiau.

Iki galo tikras nebuvo ir 32-ejų Donatos Karalienės ir 27-erių Mildos Valčiukaitės treneris Virgaudas Leknickas. Sprendimo dar nėra priėmusi ir penktosiose žaidynėse iš eilės dalyvavusi 38-erių dviratininkė Simona Krupeckaitė.

Po bėgikė 33-ejų Agnė Šerkšnienė apie Paryžiaus žaidynes sakė taip: „Dar sunku pasakyti. Dabar atrodo, kad taip, jog ne daug liko, tik treji metai ir viskas „faina“. Bet pirmiau pabaigsiu šį sezoną, tada bus atostogos ir po atostogų spręsim, ką daryti toliau. Gali nuspręsti grįžti, bet kai rudenį prasideda pats sunkiausias darbas...Jeigu iki Kalėdų atlaikysiu, tai dar toliau tęsiu.“

Vienu jautriausių Lietuvai epizodų olimpinėse žaidynėse tapo Justino Kinderio žodžiai. Nuostabiai žaidynes pradėjusio penkiakovininko viltims kelią užkirto užsispyręs žirgas, vardu I'm on top (Aš viršuje). Prieš jojimo rungtį J.Kinderis buvo ketvirtas, o po jos krito net į 18 vietą. Žirgas visiškai neklausė J.Kinderio ir netgi nešoko per tą pačią kliūtį.

J.Kinderis neslėpė didelio apmaudo, kad viską sujaukė ne nuo jo priklausiusi itin svarbi detalė.

„Bandai iš situacijos išsisukti, bet kai kerti finišo liniją, pareina ta emocija. Ir ji būna dviguba, triguba ir galvoji, kur save dėti ir kaip save valdyti. Tikrai niekam nelinkėčiau tokioje būsenoje būti, – apie vieną sudėtingiausių momentų karjeroje kalbėjo sportininkas. – Tu net nežinai, kiek tų taškų yra. Tu žinai, kad tau varžybos praktiškai baigėsi.“

Lietuvai medalį padovanojusi ir antrą kartą iš eilės pagerinusi olimpinį bėgimo ir šaudymo rungties rekordą Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė tapo visos šalies heroje. Sidabrą laimėjusi penkiakovininkė tapo vienintele Lietuvos sportininke, kuriai pavyko laimėti medalį.

L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė jau antrosiose žaidynėse iš eilės pagerino bėgimo ir šaudymo rungties olimpinį rekordą.

37-erių penkiakovininkė po finišo neslėpė – didelis lietuvių noras turėti bent vieną medalį jai tapo papildoma motyvacija.

„Padariau viską ir iškovojau medalį, apie kurį svajojau ne tik aš, bet ir visa Lietuva. Tai – visos Lietuvos medalis. Labai tuo džiaugiausi“, – kalbėjo L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.

Lietuvos sportininkai dar net neprasidėjus žaidynėms susidūrė su griežtu COVID-19 protokolu. Aklimatizacijos stovykloje Hiracukoje per plaukikų treniruotę už COVID-19 situacijų valdymą atsakinga Agnė Vanagienė sulaukė skambučio, kad vieno iš sportininkų seilių mėginys – „neaiškus“. Netrukus visi turėjo lipti iš baseino, o plaukikas buvo patrauktas į šalį.

Į vietą atvyko ir specialus medikų automobilis. Sportininkas turėjo krautis lagaminus ir važiuoti į ligoninę pakartotinio testo, o visi buvę šalia – į viešbutį izoliuotis. Neįvardijamas plaukikas ligoninėje praleido naktį, o rytą buvo išvežtas dar į kitą vietą, kur po pakartotinio testo paaiškėjo, kad jis koronavirusu neserga.

Aliarmas baigėsi, bet pamoka pasėjo nemažai nerimo stovykloje.

Net ir po prastų rezultatų Tokijo žaidynėse vis nuaidėdavo sportininkų juokas. Lietuvos atstovai stengėsi neprarasti blogos nuotaikos ir ieškojo pozityvių detalių net ir tada, kai rezultatai nedžiugindavo.

Ne vienas sportininkas prakalbo ir apie jausmus – patys dėl rezultatų jaučiasi blogai, tad nenori dar labiau aštrinti ir taip sunkios nuotaikos.

„Sportininkai nėra antžmogiai. Jie visi yra žmonės, kartais turi asmeninių problemų. Juk jie turi šeimas, kur irgi visko gali įvykti. Pas mus susiklostė stereotipas, jeigu esi sportininkas ir į tave investuoja valstybė, tai tu – robotas ir privalai viską tobulai padaryti, – lrytas.lt sakė LTOK prezidentė D.Gudzinevičiūtė. – Bet toli gražu – ne. Sportininkai išgyvena, kartais nemiega prieš startą, nevalgo. Nėra mechanizmo, kaip iš jo padaryti robotą. Reikia supratimo.“

Tokijo olimpinėse žaidynėse aukso medaliais pasidabino net dvi komandos – prie tradicinio 5 prieš 5 krepšinio prisidėjo ir į populiarumo viršūnę sparčiai kopiančios trijulės. Tačiau krepšinis Lietuvai – ypatingai skaudi tema.

Lietuvos trijulių rinktinė taip ir nesugebėjo patekti į žaidynes, o didžiausiu smūgiu virto Kaune surengtas olimpinės atrankos turnyras, kur Darius Maskoliūnas su auklėtiniais nesugebėjo sulaikyti slovėnų vunderkindo Luka Dončičiaus.

Lietuva pirmą kartą nepriklausomos šalies istorijoje neturėjo savo krepšinio komandos olimpiadoje ir tai neliko nepastebėta – žurnalistai dažnai sulaukdavo klausimų: „O kur jūsų komanda?“.

Krepšinio fiasko pakenkė ir bendram požiūriui į olimpines žaidynes. Lietuvoje puikiai jautėsi, kad susidomėjimas yra mažesnis.

Olimpines žaidynes šiemet stebėjo ir gerokai mažiau lietuvių – ne tik dėl nepatekusios krepšinio rinktinės, bet ir laiko juostų. Skirtumas tarp Vilniaus ir Tokijo laiko – 6 valandos, tad daugybė lietuvių startų įvyko žmonėms tėvynėje dar miegant.

Plaukikas Andrius Šidlauskas patekęs į 100 m krūtine pusfinalį iškart atsiprašė artimųjų, kad „sugadino grožio miegą“. Jo varžybos vyko 5 val. 40 min. Už ankstų atsikėlimą ir palaikymą sirgaliams dėkojo ir irkluotojos Milda Valčiukaitė bei Donata Karalienė, Mindaugas Griškonis. Pastarojo finalas vyko 3 valandą ryto Lietuvos laiku.

Po Tokijo olimpinių žaidynių sportininkai turės mažiau laiko pasiruošti kitam iššūkiui. Dėl COVID-19 pandemijos susimaišė olimpinių ciklų sistema – Paryžiaus žaidynės vyks jau po trejų metų. Tačiau 2024-ųjų olimpiados Lietuvos sportininkai laukia su nekantrumu – ne vienas pabrėžė, kad Paryžiuje ruošiasi parodyti dar geresnius rezultatus.

„Pasakysiu pusiau juokais, pusiau rimtai – pakilau per šešias pozicijas, tad Paryžiuje tikiuosi pakilti dar per šešias“, – taip juokdamasis sakė disko metikas A.Gudžius.

Dešimtąją olimpinių žaidynių dieną Lietuva sulaukė visiškai netikėtos žinios – Tarptautinė dviračių sporto federacija pasiūlė į Tokiją išsiųsti dar vieną šalies sportininkę. Tad jau vykstant olimpinėms žaidynėms į jas atvyko ir dviratininkė Olivija Baleišytė. Ji tapo 42-ąja Lietuvos olimpinės delegacijos nare.

22-ejų sportininkė olimpiadoje debiutavo rugpjūčio 8 dieną. Daugiakovės (omniumo) varžybose užėmė 17 vietą. Jai po griūties skrečo lenktynėse teko ir tvarstyti žaizdas.

„Odos truputį netekau, kelios olimpinio treko atplaišos įsmigo ir kaklas patemptas“, – po finišo griūties padarinius įvardijo O.Baleišytė.

Koronavirusas užgožė vieną labiausiai iki pandemijos aptartų temų – sunkiai pakeliamus Tokijo karščius. Olimpinės žaidynės prasidėjo sulig liūčių sezono pabaiga, kurią visada lydi didelis vėjas, kaitra ir labai aukštas drėgmės lygis.

„Tikrai karšta, veidas kaista, ledukai gertuvėje tirpsta labai greitai – po 10 minučių jau tu geri šiltą arbatą“, – dar prieš žaidynes sakė buriuotoja Viktorija Andrulytė, kuri kartu su Juozu Bernotu keiksnojo nuolat besikeičiantį vėją.

Jūros miško kanale irkluotojams teko kęsti ir didesnę nei 40 laipsnių jutiminę temperatūrą, tačiau praktiškai visus sportininkus labiausiai kankino itin aukštas – dažnai net 80 procentų peržengiantis – drėgmės lygis.

„Tenka papildomai pavalgyti, kad svoris nekristų, nes jeigu nukrenta, nėra gerai“, – taip apie karštį sakė imtynininkas Mantas Knystautas, kuris džiaugėsi, kad jo kovos vyksta viduje.

Tokijo olimpinės žaidynės ne tik įvyko po metų, bet ir buvo visiškai kitokios nei iki šiol vykusios. Priežastis – visą pasaulį surakinusi COVID-19 pandemija. Daugybė taisyklių ir suvaržymų lėmė, kad Japonija negalėjo priimti sporto sirgalių, o olimpinės žaidynės imtos vadinti pandeminėmis žaidynėmis.

Be spalvingų sirgalių pačiu Tokiju negalėjo pasidžiaugti ir sportininkai – jiems buvo uždrausta palikti olimpinį kaimelį, o baigus varžybas atletai turėjo per 48 valandas palikti šalį.

Nepaisant daugybės apsaugos priemonių, Tokijas per žaidynes ėmė skaičiuoti naujų užsikrėtimų rekordus, ligoninėse ėmė darytis ankšta. Dauguma atvejų – nesusiję su olimpiada, tačiau ir žaidynių organizatoriai su nerimu stebėjo vis besikeičiančius COVID-19 skaitiklio skaičius.

Rusijos klausimas Tokijo žaidynėse nuskambėjo garsiai po amerikiečių sportininkų kritikos, kad dėl dopingo sistemos nubausta šalis nejaučia jokių padarinių. Tuo Tokijuje įsitikino ir lrytas.lt – Rusijos sportininkai dėvėjo savo šalies vėliavos spalvų aprangas, o netgi Rusijos olimpinio komiteto vėliavoje buvo šalies spalvos, kurios tarsi uždraustos.

Tačiau Lietuva rusus daugiau linksniavo dėl irkluotojų. Dovydas Nemeravičius, Armantas Kelmelis, Dominykas Jančionis ir Martynas Džiaugys jau nesiruošė olimpiadai, kai sužinojo, kad manevrais užsiėmę rusai visgi neišsiųs savo keturvietės į Tokiją. Čia atvykę lietuviai B finale finišavo ketvirti.

„Žinome, kad būtume pasirodę geriau, tad viduje pikta, kad negalėjome ruoštis. Labai pikta, bet buvo ta situacija su Rusijos komanda ir mes bilietą gavome paskutinę minutę“, – piktinosi D.Nemeravičius.

Seilių mėginiai ir Tokijo žaidynės tapo neatskiriamomis dalimis. Olimpinio kaimelio gyventojai – sportininkai, rinktinių personalas – privalėjo kiekvieną dieną priduoti seilių mėginius COVID-19 testui. Kitiems akredituotiems olimpiados dalyviams spjaudyti reikėjo rečiau, tačiau visiems tai buvo privaloma.

Kiekvieno ryto testų rezultatas buvo sužinomas tos pačios dienos vakare arba kitos dienos rytą. Niekas nenorėjo šalia jo išvysti užrašo „teigiamas“.

Šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė ne tik nepateko į Tokijo žaidynių finalą, bet ir sudegė prie 190 cm kartelės. 29-erių kaunietė turėjo sunkumų ir su 186 cm aukščiu, bet kartelę įveikė iš trečiojo karto. Londono ir Rio de Žaneiro žaidynių finale dalyvavusi sportininkė prakalbo apie sveikatos problemas, bet neslėpė – 190 cm aukštį įveikti ji turėjo.

A.Palšytė atskleidė, kad jai sezonas baigiasi su olimpinėmis žaidynėmis.

„Gaila 190 cm, nes tai nebuvo beviltiški šuoliai. Prie esamos situacijos buvau pajėgi peršokti, bet yra kaip yra, – kalbėjo jau į Paryžiaus olimpiadą žiūrinti sportininkė. – Reikia aptarti, ką darysime toliau, nes sezonas – baigtas. Galvojau, kad jį tęsiu, bet prie esamų aplinkybių tai nelabai įmanoma. Iki Paryžiaus treji metai, tad žiūrime ten.“

Jeigu Tokijo žaidynėse sportininkai dar galėjo pajusti olimpinę dvasią, tai kelių sporto šakų atstovai atsidūrė savotiškoje tremtyje. Dėl Tokijo karščių dar prieš žaidynes buvo priimtas sprendimas ištvermės sporto šakas perkelti į 800 kilometrų į Šiaurę nuo Tokijo nutolusį Saporo miestą.

Toli nuo mažesnio, bet vis tiek olimpinio šurmulio, atsidūrė ir Lietuvos sportinio ėjimo atstovai Marius Žiūkas, Brigita Virbalytė ir Edgaras Mastianica.

„Labai gaila, kad varžybos buvo perkeltos, nes šiandien ir čia, ir ten buvo tokia pati temperatūra“, – nusivylė savotiškame olimpiados užribyje atsidūrusi B.Virbalytė.

Tokijo didybę sportininkai stebėjo pro langus. Japonijos sostinės įspūdžių praeityje ragavusios buriuotoja Viktorija Andrulytė ir dziudo kovotoja Sandra Jablonskytė užjautė čia atvykusius pirmą kartą ir vardijo, ką iš reikėtų pamatyti.

Lietuviškai kalbantis japonas Kotaro Hisada liūdėjo, kad Japonija ir Tokijas taip ir negalėjo atsiskleisti svečiams gražiausiomis spalvomis.

Tarp ne Lietuvos olimpiečių pasitaikė nutarusių paturistauti – štai po varžybų iš olimpinio kaimelio išėjo du Gruzijos rinktinės nariai. Netrukus iš jų buvo atimtos akreditacijos.

Kiek lengvesnės taisyklės buvo taikomos žurnalistams: po keturiolikos dienų kelionių specialiu transportu iš viešbučio į arenas jiems buvo leista išeiti į miestą.

Šįkart tarp ryškiausių olimpinių vilčių suspindėjus tik L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei sporto gerbėjai jau dairosi į Paryžiaus žaidynes, kurios vyks už trejų metų. Penkiakovininkė dar nežino, kar nebaigs karjeros, bet puikiai pasirodė ir kita penkiakovininkė Gintarė Venčkauskaitė. A.Gudžius išlieka rimtu pretendentu laimėti medalį, tos pačios viltys guls ir ant Dano Rapšio pečių.

Bus laukiama ir Donatos Karalienės ir Mildos Valčiukaitės sprendimo. Būtent iki pirmojo ir vienintelio medalio irkluotojos buvo suteikusios pačią didžiausią viltį. Daug pasako ir tai, kad po Rio de Žaneiro žaidynių abiejų sportininkių keliai pasuko skirtingos kryptimis, o kartu į vieną valtį jos sėdo tik prieš pusmetį.

D.Karalienė po Rio de Žaneiro olimpiadoje iškovotos bronzos nutarė pasukti šeimyniniu keliu – 2018 metais šeimai gimė dvyniai Dovydas ir Povilas. Medalio nebuvo, bet tiek D.Karalienė, tiek M.Valčiukaitė ketvirtąją vietą olimpinėse žaidynėse drąsiai vadino stebuklu.

Didžiausias dėmesys penkiakovė atiteko sidabrą iškovojusiai L.Asadauskaitei-Zadneprovskienei, tačiau jos kolegė Gintarė Venčkauskaitė pasirodė puikiai. Bėgimo ir šaudymo rungtį pradėjusi 24-oje vietoje ji aplenkė net 17 varžovių.

Vilčių turėtų atsirasti ir daugiau, tačiau dabar reikia stebėti, kaip Lietuvos olimpiniams debiutantams seksis pasiruošimas.

Lietuvos olimpiečiai Tokijo matė labai mažai ir turėjo klausytis pasakojimų tų, kurie čia yra lankęsi anksčiau. Saugia zona buvo paskelbtas tik Olimpinis kaimelis, kuriame gyveno ir kitų šalių sportininkai. Taisyklės sportininkams draudė palikti kaimelį, tad pačiu Tokiju pasigrožėti jie galėjo keliaudami autobusais iki arenų.

Tačiau net ir vienoje saugiausių zonų Tokijuje išvengti koronaviruso nepavyko – per olimpines žaidynes užfiksuota daugiau nei 300 COVID-19 atvejų tarp akredituotų asmenų. Štai Graikijos sinchroninio plaukimo komanda prieš startą sužinojo, kad tarp jų yra užsikrėtusių ir net negalėjo dalyvauti varžybose.

Tokijo olimpiada tapo pavyzdžiu, kad pandemijos grimasos suvienijo sportininkus. Be sirgalių tribūnos atrodė labai liūdnai, o sportininkų emocijos – ne taip sprogstančios, kai jų negaubia garsus aistruolių siautulys.

Tačiau sirgalius greitai pakeitė patys sportininkai – taisyklės leido į stadionus ir arenas atvykti tos pačios sporto šakos atstovams bei delegacijų nariams.

„Labai pasijuto. Visi buvo labai draugiški. Labiau nei įprastai. Kai vyksta čempionatai, tai ten jau varžybos ir viskas. Visi natūraliai sveikina su tuo, kad esi čia. Atmosfera puiki ir labai maloni“, – po savo starto pasakojo bėgikė Agnė Šerkšnienė.