Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentė D.Gudzinevičiūtė, dar prieš kelionę į Tokiją matydama susitraukusią delegaciją, šūktelėjo: „Katastrofa!“
Pasibaigus olimpinei atrankai vos 37 mūsų šalies sportininkai buvo įvykdę normatyvus. Dėl palankių aplinkybių į Tokiją išvyko dar penki, bet 42 sportininkai buvo mažiausias skaičius per atkurtos nepriklausomybės laikotarpį.
Sumenkusi kiekybė atsiliepė ir kokybei – tik L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės puikus jojimas ir sidabrinis finišas šiuolaikinės penkiakovės paskutinėje rungtyje tapo gaiviu gūsiu.
Ar Laura išgelbėjo žaidynes Lietuvai? Ir taip, ir ne.
Mat tik 1996 metais Atlantoje panašiai strigusią Lietuvą gelbėjo krepšininkų bronza. Tuo metu 2000, 2004, 2008, 2012 ir 2016 metais lietuviai pelnė po 3–5 medalius. Sidnėjuje ir Londone turėjome po du olimpinius čempionus, o tai leido medalių klasifikacijoje užimti 33-iąją vietą tarp daugiau nei 200 pasaulio valstybių.
Šiemet L.Asadauskaitės-Zadneprovskienės sidabras neleido pakilti aukščiau 77-osios pozicijos – žemiausios per visą istoriją, nes dėl padidėjusios konkurencijos vis daugiau šalių laimi olimpinius medalius.
Nuo keturių iki vieno. Taip krito Lietuvos olimpinių medalių skaičius nuo 2016-ųjų. O kitos Baltijos šalys po sunkių Rio de Žaneiro žaidynių šoko aukštyn. Latvija pasipuošė krepšinio trijulių auksu ir sunkiaatlečio bronza, o vieną olimpinį medalį prieš penkerius metus pelniusi Estija iškovojo fechtavimosi auksą ir bronzą.
Tai pirmasis atvejis per visą istoriją, kai abi Baltijos kaimynės vasaros žaidynėse aplenkė Lietuvą.
Bendroji medalių lentelė patvirtina, kad Europos šalims visada sunkiau rungtyniauti Rytuose vykstančiose žaidynėse, tačiau ne visoms: štai Lenkija, palyginti su Rio de Žaneiru, padidino savo medalių skaičių nuo 11 (2 aukso, 3 sidabro, 6 bronzos) iki 14 (4 aukso, 5 sidabro, 5 bronzos). Nedaug sumenko ir Baltarusijos kraitis: nuo 9 (1 aukso, 4 sidabro, 4 bronzos) iki 7 (1 aukso, 3 sidabro, 3 bronzos).
Žodžiu, tarp kaimynų esame paskutiniai, todėl nepakaks vien išsiaiškinti, kas kaltas. Nes bendra situacija atrodo blogėjanti, o iki Paryžiaus žaidynių – tik treji metai.
„Nenoriu girtis prognozėmis, nes tai tas atvejis, kai labai gaila, kad jos išsipildė. Lyginant su ankstesniais metais, rezultatai yra prastesni. Mūsų sportininkai nepadarė to, ką galėjo, bet jų visiškai nesmerkiu. Tam buvo objektyvių priežasčių“, – po paskutinių startų Tokijuje kalbėjo D.Gudzinevičiūtė.
LTOK vadovė ne kartą pirštu baksnojo į 2017-uosius, kai buvo pradėta Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) reforma perkeliant visus sportininkų rengimo rūpesčius federacijoms. Mažesnėms tai buvo per didelė našta, ypač dėl sporto medicinos reikalų.
Tuomečiai naujieji Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) valdininkai nesidairydami lipo ant grėblio, kuris jau buvo trenkęs į kaktą 1996 metais, kai federacijos nesusidorojo su iššūkiais. Po Atlantos žaidynių darant išvadas sukurta aukšto meistriškumo sportininkų rengimo sistema per LOSC. Ta sistema irgi nebuvo tobula, bet veikė ir leido asmeninėse sporto šakose parengti daugiau olimpiečių.
Visiškai nepasiteisino ir buvusių valdančiųjų valstiečių išreklamuotas sporto kėlimas „iki ministerijos lygio“.
Panaikinus KKSD sportą ėmė valdyti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kuriai ši sritis tapo per sunkia našta. „Mes jiems esame lyg šuniui penkta koja“, – taip ministerijos valdininkų požiūrį į sportą prieš Tokijo žaidynes įvertino Lietuvos sporto federacijų sąjungos vadovas D.Šaluga.
Keletą metų milijonai eurų per ministerijos administruojamą Sporto rėmimo fondą keliavo epizodiniams projektams, o ne olimpiečiams rengti. Tik pradėjus svilti padams ministrė J.Šiugždinienė bandė kalbėti su federacijų atstovais, bet nuo kalbų iki realių darbas – ilgas kelias ir kyla labai daug abejonių, ar jis bus nueitas.
D.Gudzinevičiūtė pareiškė, kad LTOK yra pasirengęs imtis didesnės atsakomybės, nei nuvežti delegaciją į žaidynes, kaip nustatyta pagal dabartinį sporto finansavimo modelį.
„Jei tai priklausytų tik nuo visuomeninių organizacijų, viską padarytume labai greitai. Tačiau tai priklauso nuo valstybės, ir ne tik nuo jos institucijų norų, bet ir nuo biurokratinių reikalavimų.
Ministrė J.Šiugždinienė į olimpiados rezultatus sureagavo išplatintu pranešimu ir aptakiomis frazėmis apie liūdną situaciją: „Sportas apskritai nėra identifikuotas kaip valstybei svarbi ir reikšminga veikla.“
Išgirdus tokius svarstymus reikia būti labai dideliam optimistui, kad tikėtum, jog 2024 metais Paryžiuje bus geriau.
„Lietuvos sportas – dugne. Jau laikas kilti ir atsispirti. Jeigu ne Lauros medalis, būtų labai skaudu ne tik sportui. Apie tai turi pamąstyti valdininkai. Reikia rimtai galvoti apie bazes, baseinus ir sąlygas“, – dėstė Tokijo olimpinės vicečempionės treneris ir sutuoktinis A.Zadneprovskis.
Daug pasako vien tai, kad L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė olimpinėms žaidynėms rengėsi mažame Estijos miestelyje, nes Lietuva nepastato ne tik nacionalinio futbolo stadiono – net fechtavimosi salė tampa neįveikiamu iššūkiu.
